Didžioji dauguma iš pažiūros stabilių imperijų laikui bėgant sunyksta, kol lieka tik imperijos centras. Bizantijos ir Osmanų imperijos yra puikūs šios dinamikos pavyzdžiai: kiekviena iš jų prarado vis daugiau teritorijų, kol iš pirmosios liko tik Konstantinopolis, o iš antrosios – Turkija tapusios žemės.
Nė viena iš šių valstybių nebandė atkurti imperijos. Tas pats pasakytina ir apie Europos užjūrio kolonijines imperijas: britai pasitraukė iš daugumos savo valdų daugiau ar mažiau savanoriškai ir be didesnių šūvių, o olandai, prancūzai, portugalai ir ispanai stengėsi išsilaikyti, bet pralaimėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimams. Vėliau visos jos susilaikė nuo pakartotinių imperializacijos žygių.
Rusija patenka į kitą, labiau nepastovią imperinio nuosmukio kategoriją. Kai kurios imperijos savo galybės viršūnėje žlunga staiga ir visapusiškai, paprastai dėl kataklizmų, kurie nutraukia formalius ryšius tarp branduolio ir periferijos. Toks likimas ištiko imperinę Rusiją, Vilhelmų Vokietiją ir Sovietų Sąjungą. Iki pat staigaus žlugimo struktūriniai ir instituciniai ryšiai tarp branduolio ir periferijos tebebuvo gyvybingi.
Dar svarbiau, kad imperinė ideologija po žlugimo išliko gyva ir veiksminga, todėl imperinio centro elitas bandė atkurti visą savo buvusią imperiją arba jos dalis.
Taigi bolševikai, kurie niekada neslėpė savo noro (ir tariamos teisės) iš naujo užkariauti visas Rusijos imperijos teritorijas, nors net Vladimiras Leninas tai atmetė kaip Rusijos imperinį šovinizmą, atkūrė imperiją Sovietų Sąjungos pavidalu, brutaliai sunaikindami daugiau nei tuziną naujų nepriklausomų valstybių, kurios pasinaudojo chaosu kaip galimybe ištrūkti iš Rusijos kolonijinių gniaužtų.
Kita vertus, naciai bandė, bet nesėkmingai, susigrąžinti prarastas Vokietijos žemes ir sukurti dar didesnį Reichą.
Reimperializacijos parabolės
Reimperializacijos sėkmė ar nesėkmė paprastai priklauso nuo galios pusiausvyros tarp branduolio, periferijos ir kitų įsikišusių valstybių. Bolševikai buvo kariniu ir ekonominiu požiūriu stipresni už daugumą savo kaimynų ir galėjo atgaivinti Rusijos imperiją. Naciai ėmėsi per daug priešininkų ir patyrė nesėkmę. Šiuo atveju posovietinės Rusijos trajektorija labai panaši į tarpukario Vokietijos.
Po Vokietijos žlugimo 1918 m. ir Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. kiekvienu atveju sekė ekonominis chaosas, naujos demokratijos delegitimizacija ir radikalių jėgų mobilizacija, o tai savo ruožtu paskatino stiprų lyderį, kuris atgaivino imperinę ideologiją, pažadėjo atkurti imperiją ir, prieš pradėdamas plataus masto karą, ėmėsi aneksuoti buvusios imperijos dalis.
Tai iliustruoja ir dviejų kitų imperijų istorija, nors jos tik iš dalies atitinka staigaus žlugimo ir pakartotinės imperializacijos modelį. Nors po paskutinio iš trijų padalijimų 1795 m. lenkai neturėjo savarankiškos valstybės, senosios Lenkijos ir Lietuvos sandraugos imperinė ideologija klestėjo ir paskatino lenkų elitą bandyti atkurti sandraugą keliais nesėkmingais XIX a. sukilimais.
Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus Lenkijos nepriklausomybę, naujoji valstybė ėmėsi iš naujo užkariauti kai kurias buvusias imperines Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas. Lenkams pavyko tai padaryti, nes juos rėmė Antantės šalys, ypač Prancūzija. Tik kataklizminis nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pralaimėjimas galutinai nutraukė Lenkijos imperines svajones, „Foreign Policy“ publikuojamame straipsnyje rašo Alexanderis J. Motylas.
Austrijos-Vengrijos kariuomenė patyrė katastrofišką pralaimėjimą, tačiau nebandė reimperializuotis, kaip kitais atvejais šioje kategorijoje. Imperija negrįžtamai nyko pusę amžiaus. Vengrams, o vėliau čekams ir lenkams, padedamiems kitų nerimstančių tautų nacionalinių judėjimų, pavyko pasiekti, kad Viena perduotų jiems valdžią tokiu mastu, kad pagrindiniai Austrijos-Vengrijos politikai net svarstė galimybę paversti imperiją pusiau autonominių valstybių federacija.
Pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare nutraukė Vienos ryšius su jos periferija, kurios didžioji dalis iš karto siekė nepriklausomybės. Austrija nesistengė atkurti imperijos, nes jai trūko aršios imperinės ideologijos, galingos kariuomenės ir stiprios ekonomikos. Be to, jos valdžioje vyravo netvarka. Vengrijos elitas taip pat neturėjo imperinių planų ir apsiribojo revanšizmu už Vakarų sąjungininkų Čekoslovakijai, Rumunijai ir naujajai Serbų, kroatų ir slovėnų karalystei perduotas Vengrijos teritorijas.
Konstantinopolio žlugimo paveiksle vaizduojami traukiami arkliai ir kareiviai su ietimis, lankais ir strėlėmis chaotiškoje impresionistinėje scenoje, kurios fone matyti pilies sienos, bokštai ir dūmai.
Rusijos kaip imperijos – imperinės Rusijos, Sovietų Sąjungos ir Rusijos Federacijos – karjera prasidėjo XIV a. nuo nesiliaujančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansijos, totalitarinę viršūnę pasiekė XX a., kai buvo pajungta Vidurio ir Rytų Europa, ir smarkiai smuko apie 1990 m., kai Rytų Europos satelitinės valstybės išsivadavo, o nerusiškos sovietinės respublikos tapo nepriklausomos. Net ir susilpnėjusi Rusijos Federacija - iš pradžių kvazidemokratinė, vėliau autoritarinė, o šiandien fašistinė – yra didžiulės vidinės imperijos paveldėtoja, o dešimtys užkariautų ir kolonizuotų nerusiškų tautų vis dar įkalintos prie jos sienų.
Politologas Reinas Taagepera nubraižė praeities imperijų teritorinių laimėjimų ir praradimų diagramas. Nenuostabu, kad diagramos primena parabolę: imperijos kyla, išsilaiko ir žlunga. Taip pat nenuostabu, kad imperijos, kurioms pavyksta išgyventi išlikimo fazę, paprastai gyvuoja šimtmečius. Tos, kurios greitai žlunga, paprastai žlunga po to, kai jų įkūrėjai sulaukia staigios karinės sėkmės, o paskui miršta, todėl besikuriančią imperiją ištinka krizė. Klasikinis šios dinamikos pavyzdys yra Aleksandro Didžiojo išsiplėtusi, nekonsoliduota imperija.
Rusijos imperijos išlikimo klausimas
Kai kur plačios, kai kur siauros, parabolės niekada nebūna stabilios – net ir iš pažiūros stabilios pastovumo fazės metu. Priešingai, jos primena akcijų rinkos judėjimą: nuolatiniai pakilimai ir nuosmukiai, kurie, vertinant laike, iš tikrųjų žymi didėjimo arba mažėjimo tendencijas. Kartais imperijos gali laikinai pasibaigti, o paskui vėl atgimti, kaip tai nutiko Bizantijai po ketvirtojo kryžiaus žygio 1204 m.
Prireikė kelių dešimtmečių, kol Bizantijos imperatoriai atgavo tai, kas buvo likę iš jų teritorijos. Rusijos imperija žlugo baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, bet ją greitai atgaivino bolševikai. Savo ruožtu Sovietų Sąjunga baigė savo gyvavimą 1991 m. ir iki šiol nėra atgaivinta, nors ir ne dėl to, kad nesistengė. Rusijos kariai yra okupavę dalį Moldovos, Gruzijos ir, žinoma, Ukrainos. Tuo tarpu Baltarusija palaipsniui buvo įsiurbta į Rusijos sudėtį, kol nominaliai vis dar egzistuoja, bet iš esmės neturi suvereniteto, nes tapo vasaline valstybe ir kolonija.
Rusams, jų kaimynams ir pasauliui kyla klausimas, ar Rusijos prezidento Vladimiro Putino valdžiai pavyks išlaikyti ir galbūt išplėsti faktiškai užgrobtas teritorijas. O gal Rusijos ir Sovietų Sąjungos imperijos liekanos ir toliau byrės, kol subyrės pati Rusijos Federacija? Atsakyti į šį klausimą surasti padės veiksniai, lėmę kitų imperijų iškilimą ir žlugimą.
Būtinos sąlygos pakartotinei imperializacijai yra galinga kariuomenė, stipri ekonomika ir veiksminga vyriausybė. Lengvinančios sąlygos – tai jau egzistuojantys instituciniai ryšiai tarp imperijos branduolio ir periferijos, išorinės jėgos, abejingos arba palankios imperijos ekspansijai, ir autoritarinis valdymas branduolyje. Galutinis postūmis veikti yra imperinė ideologija, skatinanti imperijos troškimą.
Tačiau pagalvokite, kas atsitinka būsimai atgimstančiai imperijai, jei neįvykdomos šios trys būtinos sąlygos – net jei yra ją skatinančių veiksnių ir imperinė ideologija. Jei bandoma plėstis neturint pakankamai stiprios kariuomenės ir ekonomikos, galinčios ją išlaikyti, rezultatas bus perdegimas ir nesėkmė. Neturint veiksmingos vyriausybės, neįmanoma išlaikyti ekspansijai reikalingų nuolatinių pastangų. Tikėtina, kad per didelė ekspansija ir pralaimėjimas, o galbūt ir režimo pasikeitimas ar valstybės žlugimas.
Keletas pavyzdžių iš istorijos iliustruoja neišvengiamą Rusijos nesėkmę siekiant reimperializacijos. Vakarų Roma neatitiko šių trijų sąlygų – ji sunyko ir galiausiai žlugo dėl mažėjančio karinio veiksmingumo, ekonomikos, nepajėgiančios sukurti tvaraus pertekliaus, kai ją nuolat puldinėjo barbarai, ir vis mažėjančio valdymo efektyvumo.
Rytinė imperijos dalis buvo nutolusi nuo pagrindinių barbarų invazijos kelių, tačiau buvo ir kitų priežasčių, dėl kurių ji išliko dar tūkstantį metų. Išskyrus VI a. Bizantijos imperatoriaus Justiniano iš naujo užkariautas dideles teritorijas – po jo mirties greitai vėl prarastas – rytinė imperija susilaikė nuo bandymų pasiekti senąsias ribas. Tam būtų reikėję įveikti kariniu požiūriu stipresnius priešininkus, įskaitant arabus, turkus seldžiukus, bulgarus ir rusus.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad Bizantiją nuolat krėtė vidinės kovos dėl valdžios, ji neturėjo agresyvios imperinės ideologijos ir mieliau laikė save ortodoksų krikščionybės nešėja. Todėl Bizantija valdė savo likusias teritorijas ir dažniausiai susilaikė nuo valdžios perteklinio demonstravimo. Dėl to jos nuosmukis truko ne vieną šimtmetį.
Po Osmanų imperijos Turkija susilaikė nuo pakartotinės imperializacijos, nes jos ideologija pasikeitė iš ištikimybės imperijai į ištikimybę nacionalinei valstybei. Kemalis Atatiurkas etniškai išvalė Mažąją Aziją nuo graikų, bet vengė išplėsti Turkijos ribas ir įtraukti Graikiją, o daugiausia dėmesio skyrė buvusios imperijos turkų perkėlimui į naująją šalį. Stiprios išorės jėgos taip pat ribojo naująją valstybę.
Visos Europos užjūrio kolonijinės galybės, plėtodamos savo teritoriją, laikėsi imperinės ideologijos, tačiau jos atsisakė, kai po dviejų pasaulinių karų, nacionalinio išsivadavimo kovų ir didėjančio tarptautinės bendruomenės pasmerkimo susidūrė su savo kariniu ir ekonominiu silpnumu. Ne visos jos atsisakė savo imperijų be kovos, bet ir nebandė jų atgaivinti.
Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija išlaikė agresyvią imperinę „weltmachto“ ideologiją, kuri skatino imperatoriaus Vilhelmo II ekspansionistinę politiką. Nepaisant pokario ekonomikos žlugimo, 1933 m. naciams atėjus į valdžią, ekonomika greitai atsigavo. Adolfas Hitleris taip pat atgaivino kariuomenę ir sukūrė galingą valdžios aparatą.
Turėdama reikiamas sąlygas ir ideologiją, nacistinė Vokietija nenustebino, ėmusis pakartotinės imperializacijos. Ji galėjo būti sėkminga, jei Hitleris būtų apsiribojęs savo ambicijomis tik dideliuose Europos plotuose, kuriuos jis kontroliavo iki 1941 m. Tačiau įsiveržęs į Sovietų Sąjungą ir paskelbęs karą Jungtinėms Valstijoms, jis sukūrė galios disbalansą, dėl kurio pralaimėjimas tapo neišvengiamas.
Rusijos baigtis yra neišvengiama, kaip ir kiekvienos imperijos, nuo Vakarų priklauso tik tai, kaip greitai tai įvyks
Kaip ir nacistinei Vokietijai, Rusijos Federacijai nepavyks iš naujo imperializuotis. Jos kariuomenė yra akivaizdžiai vidutiniška, jos ekonomika yra maždaug tokio pat dydžio kaip Italijos ar Teksaso, o valdymas tampa vis neefektyvesnis ir nestabilus, nes elitas pradeda kautis dėl valdžios sparčiai artėjančioje „po Putino“ epochoje. Artimiausia ateitis gali būti ir dar blogesnė, ypač jei režimas ir toliau vadovausis vieno autokrato užgaidomis ir toliau neskatins technologinių inovacijų ir ekonomikos augimo.
Žodžiu, Rusijos imperiniai siekiai yra mirę, net jei Kremlius mano kitaip. O žmogus, vadovavęs jų sunaikinimui, yra Putinas. Ar galėjo viskas Rusijai susiklostyti kitaip? Ar galėjo Rusija atsispirti pakartotinės imperializacijos pagundai? Atsižvelgiant į jos imperinės ideologijos gyvybingumą ir jos institucinių bei ekonominių ryšių su buvusiomis sovietinėmis respublikomis ir, bent jau dar visai neseniai, buvusiomis Rytų bloko valstybėmis stiprumą, atsakymas greičiausiai yra neigiamas.
Ką turėtų daryti Vakarai? Kadangi Rusijos Federacijos reimperializacijos projektas yra pasmerktas pražūčiai, viskas, ką kas nors gali padaryti, yra pratęsti ar paspartinti šį procesą, bet ne jį sustabdyti. Pratęsti jį reiškia pratęsti kančias, kurias patiria ne rusai, į kuriuos nukreipta reaneksija, ir rusai, kuriems pavesta nešti kančias šiems tikslams. Bet kas, kas pagreitintų neišvengiamą reimperializacijos pabaigą, sumažintų mirtį ir destrukciją.
Kadangi imperijų istorija verčia tikėtis rusiškojo imperializmo žlugimo, Vakarams vertėtų pasekti filosofo Karlo Markso pavyzdžiu ir „paspartinti istorijos gimimo skausmus“.
Laimei Vakarams, kurių dėmesį šiuo metu yra užėmusi krizė Artimuosiuose Rytuose, Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms tereikia padaryti šiek tiek daugiau nei tai, ką jos jau daro: paremti Ukrainą, kad ši išlaisvintų savo teritorijas iš Rusijos okupacijos, aprūpinant ją reikiamais ginklais – greičiau negu vėliau. Jei Vakarai ir toliau lėtins karinių atsargų tiekimą ar net jį mažins, tai tik užtęs neišvengiamą procesą ir padidins kančias. Bet kuriuo atveju Rusijos reimperializacijai lemta žlugti.
Kadangi V. Putinas visus savo išteklius ir politinį kapitalą skyrė karui prieš Ukrainą, sustabdyti jį šioje šalyje reiškia sustabdyti jį ir jo reimperializacijos projektą visur. Nors pralaimėjimas paskatins kai kuriuos Rusijos elito ir plačiosios visuomenės atstovus iš naujo apsvarstyti imperijos klausimus, deja, nėra pagrindo manyti, kad Rusijos imperinė ideologija greitai baigsis. Greičiau tokį rezultatą garantuos ilgalaikis nuosmukis.
Rusija taps daugiau ar mažiau normalia, neimperine nacionaline valstybe tik tuo atveju, jei ir toliau praras okupuotas teritorijas, ir ne tik Ukrainoje – ši perspektyva atrodo visiškai įmanoma, jei Rusija pralaimės Ukrainoje, Putino režimas žlugs, o Gruzija, Moldova, Baltarusija ir net kai kurios Rusijos Federacijos neimperinės tautos nuspręs išvengti kilusio chaoso, atsiimdamos okupuotas teritorijas ar kitaip nutraukdamos ryšius su Maskva. Jei pralaimėjimo nebus, kariniu ir ekonominiu požiūriu silpna ir blogai valdoma Rusija liks ideologijos vergijoje ir vėl bandys iš naujo imperializuotis – bet neabejotinai su tais pačiais rezultatais: nesėkme, mirtimi ir destrukcija.
