XX amžiuje klastotės ir melagystės netikėtai įgavo naują prasmę. Pasirodo, apgalvotai meluojant galima atkreipti žmonių dėmesį į visuomenės problemas ir išjuokti to nusipelniusius.
„Bunga! Bunga!“
Praeito šimtmečio pradžioje Anglija ir Vokietija buvo įsijungusios į laivynų ginklavimosi varžybas. Tai, be abejo, nepatiko pacifistams, maniusiems, kad pinigus galima panaudoti daug protingiau. Britų laivyno pasididžiavimu tuo metu buvo laivas „Dreadnought“ (iš anglų k. – bebaimis), kuris tapo visos laivų klasės pagrindu. Pacifistams gi „Dreadnought“ buvo tuščių išlaidų simboliu, todėl jie išsirinko jį savo pajuokų objektu.
1910 m. vasario 7 d. „Dreadnought“ gavo telegramą, kad abisinų imperatoriaus giminaičių delegacija norėtų aplankyti laivą su oficialiu vizitu. Vasario 25 d. keturių juodaodžių princų, apsirengusių prabangiais chalatais ir turbanais, delegacija pakilo ant laivo denio. Abisinus lydėjo vertėjas, o laivo jūreiviams sveikinant atvykusius, tie atsakydavo „Bunga! Bunga!“
Netrukus „abisinai“ pranešė spaudai, kas iš tikrųjų įvyko. Jūreivius apmovė jaunų Londono intelektualų-pacifistų grupė. Jie išsiuntė padirbtą telegramą, nusidažė odą tamsia spalva ir surengė kostiumuotą pasirodymą. Vienas iš „princų“ buvo moteris – vėliau itin išgarsėjusi rašytoja Virdžinija Vulf.
Pacifistai pasiekė savo tikslą – admiralitetas buvo pažemintas. Tolesni laivyno veiksmai tik pablogino situaciją, nes jų mėginimas teistis su pacifistais žlugo. Kai tikrasis Abisinijos imperatorius Menelikas II panoro aplankyti „Dreadnought“, jam buvo atsakyta neigiamai. Visuomenė ilgam įsiminė šią istoriją ir kai Pirmojo Pasaulinio karo metu „Dreadnought“ paskandindavo vokiečių laivą, admiralitetas gaudavo sveikinimo telegramas su žodžiais „Bunga! Bunga!“
Išgalvotas genijus
„Dreadnought“ tipo istorija buvo pirmoji, tačiau ne paskutinė XX a. mistifikacija. 1924 m. rašytojas Polas Džordanas-Smithas išjuokė visuotinį susidomėjimą tapyba. Rašytoją papiktino šalta dailės parodų komisijos reakcija į jo žmonos natiurmortus, kurie buvo nutapyti realistiniu stiliumi.
Džordanas-Smithas nusprendė pamokyti menotyrininkus ir pateikė jų teismui „rusų dailininko“ Pavelo Jordanavičiaus paveikslą. Stilius, kuriuo tapė rusų genijus buvo pavadintas disumbracionizmu. Paveiksle buvo pavaizduota pusnuogė mergina vienoje iš Ramiojo vandenyno salų, sau virš galvos mojuojanti banano žieve, o antrame plane matėsi ant kuolo užmauta kaukolė. Paveikslas pavadintas „Ekzaltacija“ ir simbolizavo moters išsivadavimą. Pirmiausia, ji ką tik nužudė misionierių ir užmovė jo kaukolę ant kuolo, antra, ji suvalgė bananą, kas buvo draudžiama šios salos moterims.
Kritikai buvo sužavėti ir paskelbė Jordanovičių naujai atrastu genijumi. Džordanas-Smithas parodė dar keletą menininko darbų, kurie taip pat sulaukė neįtikėtino pasisekimo. Kuklus literatas turėjo galimybę labai praturtėti, nes buvo vienintelis rusų genijaus atstovas, tačiau jis nusprendė spaudai prisipažinti, kad paveikslus jis tapė pats, o rusų dailininko asmenybę išgalvojo. Reikia paminėti, kad Džordanas-Smithas visiškai nesimokė piešti.
Išorinė Baldonija
Bene stambiausia amžiaus mistifikacija galima laikyti netikros valstybės, pavadinimu Didžioji Išorinės Baldonijos kunigaikštystė, sukūrimą . Šios nuostabios šalies istorija prasidėjo 1948 m., kai Amerikos verslininkas ir teisininkas Rasselas Arundelas, įėjęs į „Pepsi Cola“ kompanijos valdybą, už 750 dolerių nusipirko negyvenamą salą prie Kanados krantų. Arundelas mėgo žvejybą ir saloje sau ir draugams žvejams pastatė namuką. Juokaudamas, savo salytę jis paskelbė kunigaikštyste, o save – didžiuoju kunigaikščiu, aukštų dvarininkų postai teko jo draugams. Išorinė Baldonija taip ir būtų likusi vien tik juokeliu, jei verslininkui nebūtų kilusi mintis pridėti naujos valstybės „konsulato“ numerį į federalinės Kolumbijos apygardos telefonų knygą. Veikiausiai jis pats buvo labai nustebęs, kai gavo pirmąjį diplomatinį kvietimą, tačiau greitai įsitraukė į žaidimą ir pradėjo juokauti stambiu mastu.
Tuo metu kaip tik prasidėjo su kolonijinės sistemos irimu susijusio nepriklausomybių skelbimo paradas ir nieko nebestebino svečių sąraše atsiradusio niekam nežinomos valstybės atstovo pasirodymas. Tuo labiau JTO tuo metu žengė tik pirmuosius žingsnius ir buvo pasiruošusi į savo gretas priimti bet kurią valstybę. Arundelas tapo nuolatiniu JTO organizuojamų susitikimų dalyviu, kur atvykdavo pasidabinęs kostiumu, papuoštu alaus butelių kamštukais ir konservų dėžučių dangteliais. Vis dėlto darėsi panašu, kad netikra valstybė gali būti pripažinta.
Naudodamasis savo naujuoju statusu Arundelas greičiausiai norėjo užsidirbti. Jis paskelbė, kad pardavinės kunigaikštystės titulus ir net planavo išleisti pašto ženklus. Didžiojo kunigaikščio planus sutrikdė karas. 1953 m. Arundelo aktyvumą pastebėjo Sovietų Sąjunga. Neturėjusi humoro jausmo sovietų spauda pasipriešino baldonų „imperialistams“ ir didysis kunigaikštis paskelbė karą SSRS. Tuo metu Baldonijos piliečiais buvo 70 žmonių, 69 iš jų turėjo admirolo titulą. Po karo paskelbimo Arundelo niekur nebekvietė ir jis, pamanęs, kad juokelis užsitęsė, nusprendė nutraukti savo projektą. 1973 m. jis pardavė savo salelę už 1 dolerį.
Tačiau Didžioji Išorinės Baldonijos kunigaikštystė spėjo suvaidinti savo vaidmenį pasaulio politikoje, išjuokdama JTO diplomatus ir sovietų spaudą.
Įspūdingiausios pasaulio melagystės (I)
Paskutinę straipsnių serijos dalį apie didžiausias pasaulio melagystes skaitykite rytoj.
