Jie neperka nei rūbų, nei maisto. Neturi jiems priklausančio būsto. Jie, kitaip nei daugelis klusnių piliečių, kasryt nekulniuoja į nekenčiamus darbus.
Gyventi iš to, kas nebereikalinga
Tiems, kurie yra nors viena ausimi girdėję apie fryganizmą, šis judėjimas pirmiausia asocijuojasi su maistu, traukiamu iš šiukšliadėžių. Taip, fryganai iš tiesų visą sau reikalingą maistą susiranda šiukšliadėžėse, ir ne tik maistą: ten jie randa baldus, rūbus, buitinę techniką, kurią patys susitaiso ir prikelia naujam gyvenimui. Net gyvenamąjį būstą jie „susiranda“ – užima nenaudojamus, ilgą laiką neparduodamus pastatus ir gyvena ten laikydamiesi geriausių skvoterių tradicijų.
Fryganizmas – tikra įvairių ideologijų košė: reakcingą, kiek anarchistinį judėjimą įkvėpė ir radikalios aplinkosauginės idėjos, ir „pasidaryk pats“ etika, yra čia ir komunistinių „viskas – visiems“ užuominų, ir nemaža dalis hedonizmo. Bet fryganai nėra revoliucionieriai: iššūkį esamai padėčiai jie meta ne rėksmingomis akcijomis, bet savo sąmoningai pasirinktu alternatyviu gyvenimo būdu. Gyvenimu, kurį būtų galima vadinti esant ekonomikos paraštėse: vartoti tai, ką ekonomika jau yra nurašiusi kaip atliekas, kiek įmanoma – nenaudoti pinigų, dalytis viskuo ką randi su bendraminčiais, ką gali – užsiauginti pačiam, atsisakyti mokamo gydymo paslaugų ir pagalbos kreiptis į fryganiškąją bendruomenę ir tradicinę mediciną. Geriausias transportas – iš sąvartynuose rastų detalių susirinktas dviratis. Geriausias darbas – savanoriškas, skleidžiant „žalias“ idėjas ir mokant žmones, kaip susitaisyti esamus daiktus, kad nereikėtų pirkti naujų. Mažiau perki – mažiau vartoji, mažiau vartoji – mažiau prisidedi prie uzurpatoriškos vartotojiškos ekonomikos, kurią fryganai taip niekina. Jei neturi išlaidų, nebereikia ir dirbti. Vadinasi, daugiau laiko galima skirti ne tam, ko iš tavęs reikalauja kiti, o tam, kuo tiki pats, ne žmonėms, su kuriais esi priverstas sėdėti aštuonias valandas per parą dėl pinigų, o tiems, kuriuos iš tiesų myli.
Nors pavadinimas kilęs iš žodžių junginio „laisvas, nemokamas + veganas“, ne visi fryganai yra vegetarai: jei konteineryje bus valgymui tinkamos mėsos, dalis fryganų tikrai jos nepaliks. Arba mašinų partrenktų gyvūnų šalia kelio: kam leisti ką tik nudaužtam kiškiui prapulti, jei galima paruošti karališką vakarienę?
Modernieji rinkėjai
Kokia būtų tobula fryganiška visuomenė? Žmonės, gyvenantys nedidelėmis ekonominėmis bendrijomis, mažiau vartojantys, mažiau dirbantys ir daugiau laiko skiriantys vienas kitam. Kiti fryganai neabejoja, kad tobuliausias kelias – pasukti į priešistorines rinkėjų kultūras, nes jos esančios natūraliausias žmonių egzistavimo būvis. „Mes ir taip esame moderniųjų laikų rinkėjai“, – tvirtina fryganai. Savo tinklalapiuose ir forumuose jie dalijasi informacija ne tik apie tai, ką gero ir kokiomis savaitės dienomis galima aptikti vienuose ar kituose konteineriuose, bet ir pateikia naudingų žinių tiems fryganams, kurie maisto ieško gamtoje: apie valgomas augalų ir grybų rūšis, jų ruošimo ypatumus ir pan.
Skvoteriai ir partizaniniai daržiukai
Logika paprasta: negyvenamas namas – išmestas namas. O jeigu jau išmestas ir niekam nereikalingas, vadinasi, jame galima apsigyventi. Fryganus piktina tonos išmesto maisto, kai pasaulyje tiek daug badaujančiųjų, juos taip pat žeidžia mintis ir apie tai, kad pasaulyje esama tiek daug negyvenamų ir yrančių pastatų, nors milijonai neturi stogo virš galvos.
Prieš porą metų, per Jungtines Valstijas praošus nekilnojamojo turto burbulo sprogimo bangai, susidarė ištisos pusiau negyvenamų kvartalų zonos, kuriose skvoteriams atsivėrė neišmatuojamos galimybės. Prie Niagaros upės esančiame Bafalo mieste tokių pastatų – daugybė. Vieną istoriją užfiksavęs leidinys „The New York Times“ pasakojo apie situaciją, kai fryganai apsigyvendavo prašmatniuose, nors ir apleistuose, apartamentuose su šešiais židiniais, patalpomis aptarnaujančiajam personalui, lauko baseinu, septyniais milžiniškais kambariais ir erdviu valgomuoju bei biblioteka. Patys skvoteriai pasakoja, kad namą jie renkasi skrupulingai: sužino visą įmanomą informaciją apie jo savininkus, atsikrausto taip, tarsi būtų tikri naujakuriai, pašalina ženklus „Parduodamas“, galų gale susibičiuliauja su kaimynais ir vietos bendruomene. „Svarbiausia – sukurti legitimumo įvaizdį, juk savininkystė ir yra tai, kai visi aplinkui tiki, kad objektas tau priklauso“, – aiškina fryganai. Negana to, nagingi šiukšliadėžių rausikai (amerikiečiai juos praminė „dumpster divers“ – nardytojais po konteinerius) savo naujuoju būstu rūpinasi – iškuopia, kiek galėdami paremontuoja ir prižiūri sklypo teritoriją.
Iš čia – ir dar viena istorija: kai skvoterius vis dėlto aptiko valdininkai ir padavė į teismą, teisėją susirado „apgautieji“ kaimynai ir primygtinai prašė leisti jaunimėliui likti niekam nereikalingame name. Mat įsikūrus fryganams rajone sumažėjo vagysčių, nebesitrynė narkotikų prekeiviai, galų gale aptvarkytas namas nustojo būti rajono gėda, todėl pakilo ir aplinkinių namų kainos. Kai kurie fryganai nevengia nušienauti apleistų viešųjų erdvių, surinkti jose šiukšles.
Kita fryganų mėgstama taktika: urbanizuotų vietovių apleistuose sklypuose užveisti savo daržiukus ir patiems užsiauginti maisto. Tokios „partizaninės daržininkystės“ logika irgi paprasta: mažiau vartojimo, daugiau „pasidaryk pats“ ir prasmingai išnaudoti dykvietėmis virtę plotai.
Fryganus sukūrė pati sistema
Ne taip seniai žurnale A-ZET buvo rašoma apie milžiniškus pasaulyje iššvaistomo maisto kiekius. Paprastai didžiausia dalis „nurašyto“ – perdirbti, gyvuliams sušerti ar tiesiog skirto supūdyti sąvartynuose – maisto dalis tenka sočiosioms, turtingosioms Vakarų visuomenėms. Todėl nenuostabu, kad fryganizmas labiausiai ten ir klesti – ypač didžiuosiuose JAV, Didžiosios Britanijos miestuose, o Niujorkas apskritai laikomas fryganizmo judėjimo lopšiu.
2008 metais organizacija „Wrap“ kurį laiką kuitėsi po britų gyventojų šiukšliadėžes ir suskaičiavusi tai, ką ten rado, pateikė ataskaitą: per metus britai į sąvartynus išmeta 6,7 milijono tonų maisto. Tiesa, tyrimas sulaukė kritikos, mat prie iššvaistomo maisto buvo priskiriamos ir tokios atliekos kaip apelsinų žievelės, todėl manoma, kad realus skaičius turėtų būti apie pusšešto milijono tonų. (Kiti šaltiniai nurodo, kad britai į sąvartynus kasmet išveža net 17 milijonų tonų maisto, iš kurių apie 4 milijonai dar būna tinkami vartoti.) Vien ši tauta per metus išmeta lauk pusę milijardo net neatidarytų jogurto indelių, 1,6 milijardo neprakąstų obuolių (po 27 obuolius kiekvienam gyventojui), pustrečio milijardo duonos riekių. Ir tai – neskaičiuojant to maisto, kurį žmonės palieka nesuvalgę savo lėkštėse viešojo maitinimo įstaigose.
Jei gūžčiojate pečiais stebėdamiesi „Kas gali mėtyti maistą?“, nesate vienišas: apklausos rodo, kad didžioji dalis britų – 84 proc. – irgi nuoširdžiai tiki, kad maistą neatsakingai eikvoja visi kiti, tik ne jie. Na, taip, nusipirkau per daug pieno ir jį vakar išpyliau, neėmiau tos kiaušinių pakuotės, nes vienas iš dešimties kiaušinių buvo įskilęs, pamiršau apie praeitą savaitę pirktas bandeles ir jos duoninėje supelijo – bet juk tai menkniekis, visiems pasitaiko... Tačiau kai tokios „smulkmenos“ padauginamos iš milijonų gyventojų, gaunami įspūdingi skaičiai, pavyzdžiui, apie 40 proc. nusipirktų salotų britų namų ūkiai vėliau išmeta.
Tačiau šis maisto švaistymas tėra ledkalnio viršūnė: dar daugiau maisto nepasiekia vartotojų burnų dėl ilgos produktų kelionės nuo pradinio taško iki pirkėjo krepšelio. Milžiniški kiekiai bendro pasaulinio derliaus iššvaistoma jo nuėmimo metu – ypač besivystančiose šalyse (apskaičiuota, kad Indijoje dėl netobulos infrastruktūros žemės ūkio produkcijos nuostoliai siekia 14 milijardų USD – už tiek pinigų maisto produktų nepasiekia valgytojų).
Keliaudami iš ūkininko lauko maisto produktai neretai turi įveikti neproporcingai ilgą kelią – laivais, lėktuvais, sunkvežimiais vežami į prekybos centrus ir pakeliui kiekis vis mažėja – vieni sugenda, kiti atmetami dėl neatitikimo griežtiems išvaizdos ir dydžio standartams. Londone gyvenantis Tristamas Stuartas, parašęs apie fryganizmą knygą „Šiukšlės: atskleistas pasaulinis maisto skandalas“ („Waste: Uncovering the Global Food Scandal“), tvirtina, kad suskaičiavus ir šiuos maisto nuostolius, išeitų, kad šiukšlėmis tampa trečdalis pasaulyje užauginamo maisto, o turtingose šalyse – gal net ir 50 procentų.
JAV aplinkos apsaugos agentūra nurodo, kad šioje šalyje maždaug ketvirtadalis maisto taip ir lieka nesuvalgyta.
Silpnosios vietos
Kaip ir kiekvienas judėjimas, fryganizmas kai kuriose vietose neatlaiko kritikos. Ir ne tik praktiškosios dalies – kiek saugu yra maitintis maistu, kurio vartojimo laikas pasibaigęs, arba kiek etiška yra užgrobti kažkieno turtą, net ir tuo metu nenaudojamą. Apie fryganus rašantis ir nemaža dalimi pats kaip fryganas gyvenantis T. Stuartas savęs fryganu vis dėlto nelaiko ir apie švaistūnišką pasaulio ekonomikos pagrindą daug kalba ne tam, kad paragintų mus visus, užuot ėjus į prekybos centrus, sukti tų prekybos centrų šiukšlių konteinerių link. „Mano tikslas – panaikinti sąlygas fryganizmui egzistuoti“, – sako britas. Fryganizmas, jo nuomone, vertingas tik tiek, kiek atkreipia masių dėmesį į skausmingą problemą, tačiau jis nesiūlo tos problemos sprendimo būdo. Ir iš tiesų: fryganai, suvartojantys atliekas ir minimaliai naudojantys pinigus, giriasi gyvenantys sąmoningesnį, atsakingesnį ir laisvesnį gyvenimą. Tačiau jei taip gyventų visi, fryganizmo paprasčiausiai nebeliktų.
Stuarto pasiūlymai
T. Stuartas siūlo ne tik didinti paprastų vartotojų sąmoningumą – nesigundyti akcijomis „du už vieno kainą“, po kurių šiukšliadėžėje atsiranda abu pirkiniai, o pirkti tik tai, ir tik tiek, kiek tikrai suvalgysime. Kitas jo pasiūlymas – vesti griežtą neparduoto maisto apskaitą parduotuvėse. Dalis parduotuvių Didžiojoje Britanijoje savanoriškai skelbia, kiek maisto atiduoda labdarai ir išveža į sąvartynus, tačiau didžioji dauguma to nedaro, nes neprivalo pagal įstatymą. Privalėdami deklaruoti šiuos skaičius, prekybininkai bus priversti labiau rūpintis produktų realizacija, kad nesusigadintų savo kaip atsakingo verslo įvaizdžio.
T. Stuartas taip pat nepritaria prekybininkų vykdomai griežtai vaisių išvaizdos kontrolei: jo knygoje teigiama, kad kartais iki 40 proc. produktų yra nurašomi dėl to, kad nebuvo tinkamo dydžio, formos ar spalvos, nors buvo puikiausiai tinkami maistui.
Tą patį jis sako ir apie vartojimo datas: labai dažnai ant pakuotės rašomos datos esą tik nurodo, iki kada produktas išsaugo geriausias savo savybes, tačiau tai nereiškia, kad viena diena vėliau jis tampa nebetinkamas vartoti.
