Graikijos parlamentas trečiadienį pritarė griežtoms taupymo priemonėms. Sprendimas sukėlė didžiulius protestus šalyje, bet tai vienintelė galimybė skolose paskendusiai šaliai gauti papildomas paskolas iš tarptautinių finansinių institucijų.Balsavimas yra neabejotina, nors ir trapi, ministro pirmininko George'o Papandreou pergalė. Jo socialistų partija turi 155 vietas parlamente iš 300. Taupymo priemonėms buvo pritarta vos 17 balsų persvara.
Taupymo priemonės tikrai yra griežtos. Valstybė įsipareigojo 28 mlrd. eurų sumažinti išlaidas. Tai pajus kiekvienas šalies gyventojas, ypač neturtingiausi: vidurinis gyventojų sluoksnis, socialiai remtini žmones ir, aišku, jaunimas, kuriam ir taip sunku rasti darbą.
Griežtoms taupymo priemonėms nepritaria dauguma graikų, bent taip rodo visos sociologinės apklausos. Tačiau kita išeitis, kaip tvirtina dauguma ekonomistų, yra šalies bankrotas. Apžvalgininkai pabrėžia, jog dabartinė Graikijos vyriausybė nepaaiškino visuomenei, kad bankrotas turėtų nepalyginamai skaudesnes pasekmes visai šaliai nei dabartinės taupymo priemonės. Graikija taip pat bus priversta rimtai privatizuoti savo ūkį bei pagaliau pradėti surinkti mokesčius, ko iki šiol nepajėgė padaryti.
Jeigu Graikijos krizė būtų vien Graikijos vidaus reikalas, būtų pusė bėdos, bet Graikija yra euro zonos narė ir jos krizė liečia pačius Sąjungos pamatus. Bendrų Europos Sąjungos pinigų projektas buvo toks ambicingas, jog niekas per daug nekreipė dėmesio į tą faktą, jog Graikijos ekonomikai toli iki Vokietijos ar Prancūzijos. Už šį aklą optimizmą dabar moka visa Europos Sąjunga.
Dar daugiau, Graikijos bankrotas gali pastūmėti visas Vakarų pasaulio ekonomikas, taip pat ir Jungtinių Valstijų, į dar vieną krizę tuo metu, kai iš dabartinės yra tik vos ne vos kapstomasi. Būtent dėl šios priežasties Graikijos parlamento sprendimą entuziastingai vertino ir naujoji Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde, Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso bei Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompuy.
Tačiau ar šis sprendimas išspręs ilgalaikes Graikijos ūkio problemas, sunku pasakyti. Ne vienas ekonomistas, sakykim Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas labai skeptiškai vertina dabar Vakarų pasaulyje madingą taupymo politiką. Masiniai atleidimai iš darbo bei mokesčių didinimas, nors ir gali subalansuoti valstybių biudžetus, bet taip pat gali įstumti valstybes į dar didesnę ūkio krizę nei iki šiol. Stagnuojantys ūkiai, nors kaip gražiai ir būtų subalansuoti jų biudžetai, toli gražu nėra idealas.
Iš kitos pusės, Graikijos ir ne tik Graikijos, bet ir kai kurių kitų Europos Sąjungos šalių, ūkinė padėtis rodo, jog Europos Sąjunga ritasi į bendrą ūkio krizę. Tai gali tapti rimta politine Sąjungos krize. Pačia rimčiausia, kokią tiktai Europos Sąjunga patyrė.
Visų pirma, griežtas taupymas neišvengiamai kelia socialines problemas. Antra, krizėje atsidūrusių šalių likimą lemia institucijos, esančios už tų šalių ribų, bei stipriausios Europos Sąjungos valstybės. Graikijos, o anksčiau ir Airijos piliečiai gali protestuoti kiek nori, bet valdžia yra aplinkybių priversta daryti sprendimus prieš savo rinkėjų valią. Vargu, ar toks suverenumo ribojimas kelia pasitenkinimą. Vis dažniau klausiama, kodėl nacionaliniai politikai atlieka tik svetimos valios vykdytojų vaidmenį.
Valentinas Mitė
