Baltijos šalyse išsilaisvinimas iš Sovietų Sąjungos švenčiamas kovo viduryje. Pilkas sniegas dar guli gatvėse, tačiau tai nesustabdo Vilniaus, Lietuvos sostinės, ir Rygos, Latvijos sostinės, gyventojų nuo iškilmingo maršavimo, kuriuo pagerbiamas herojų, kovojusių prieš Sovietų Sąjungą, atminimą.
Tarp maršuojančių grupių yra tokių, kurie pagerbia turėjusius Waffen SS (sukarintos nacių organizacijos) uniformą. Ir toks atvejis nėra unikalus. Tūkstančiai žmonių susirenka juos pasitikti. Leidimų šiems paradams parlamente prašo valdančiosios partijos nariai. Maršuojantieji yra ginami vyriausybės.
Latvijos prezidentas Andris Berzinis gyrė SS veteranus per Latvijos televiziją: "Aš manau, kad yra beprotiška manyti, kad jie yra karo nusikaltėliai, – teigė jis. – Daug žmonių paaukojo savo gyvybes dėl Latvijos ateities. Aš nematau jokio pagrindo tai neigti... Man atrodo, kad yra nepriimtina diskredituoti šiuos žmones, prieš kuriuos turėtume nulenkti galvas“, – pridūrė prezidentas.
Ir tai nėra tik Nepriklausomybės diena, kai nacių praeitis įsikiša į viešąjį gyvenimą. 2008 metais Lietuvos parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo uždraudė sovietinių ir nacistinių simbolių demonstravimą. 2010 metas vietinis Lietuvos teismas nusprendė, kad svastikos yra šio įstatymo išimtis, nes jos yra „Lietuvos istorinis paveldas, o ne nacių Vokietijos simbolis“. Būtų lengviau suprasti šį paaiškinimą, jei minios neskanduotų maršuotojams „Juden Raus!“ ar „Žydai lauk!“, kaip patikino liudininkai.
Oficialus maršų, pagerbiančių tuos, kurie kovojo SS pusėje, toleravimas yra tendencija Baltijos šalyse ir ties visa Rytine Europos siena: ypatinga nacionalizmo forma, kilusi priklauso XIX amžiui, o ne globalizuotam XXI-ajam. Tai toks nacionalizmas, kuris pagrindė Adolfo Hitlerio teoriją apie „vieną tautą ir vieną Reichą“.
Pastarosiomis savaitėmis, Latvijos rinkėjai atmetė pasiūlymą, kad rusų kalba būtų pripažinta kaip antroji oficiali valstybinė kalba. Maždaug 27 proc. iš 2 milijonų Latvijos gyventojų gimtoji kalba yra rusų. Kai buvo skaičiuojami balsai, prezidentas A. Berzinis teigė: „Triuškinanti Latvijos piliečių dauguma išreiškė savo neabejotiną paramą vienai iš kertinių konstitucinių vertybių – nacionalinei kalbai.“
Įtampa dėl kalbos tarp Lietuvos ir Lenkijos yra taip pat didelė. Oficialiai valstybiniai dokumentai ir visos parduotuvių iškabos turi būti lietuviški. Didžiausia mažuma Lietuvoje yra lenkai – maždaug 6,7 proc. populiacijos. Tarp lenkų ir lietuvių kalbos yra reikšmingi skirtumai.
Lietuvos lenkų mažuma reikalauja teisės savo vardus oficialiuose dokumentuose rašyti lenkiškai, o ne lietuviškomis raidėmis. Jie taip pat nori, kad lenkiškos parduotuvės iškabas kabintų lenkiškas. Atsižvelgiant į ultranacionalistų galią, tai yra beveik neįmanoma. Dovidas Katzas, amerikiečių mokslininkas, įsikūręs Vilniuje ir vadovaujantis „Defendinghistory.com“, teigia, kad ši galia yra didžiulė.
„Ultranacionalizmas yra rimta tendencija ir ji tampa vis labiau paplitusia. Daug palaikančiųjų yra jauni ir jie turi dinamiškumo“, – teigė D. Katzas. „Sunku suvokti, kad šios Europos Sąjungos (ES) ir NATO narės prisiima šią ideologiją.“
Baltijos šalių kolegės ES ir NATO yra labai susirūpinusios. Kovo 11 dieną JAV ambasada Vilniuje palaiko alternatyvų paradą „Švęskime laisvę“, organizuotą žmogaus teisių aktyvistų.
Europos Taryba publikavo ataskaita dėl nacių maršų Latvijoje vasario mėnesį. Jame teigiama: „Visi bandymai paminėti tuos, kurie kovoja Waffen SS, kolaboruodami su naciais, turi būti pasmerkti. Bet koks susirinkimas ar maršas bet kokiais būdais įteisinti nacizmą turi būti uždraustas.“
Ataskaitoje teigiama, kad Europos Taryba „negali išreikšti susirūpinimo dėl bandymų pateisinti kovą Waffen SS pusėje ir kolaboravima su naciais, nes tai sukeltų rasizmo, ksenofobijos, antisemitizmo ir netolerancijos riziką...“
Tai yra esminis taškas. Nacių kolaborantų palaikymas iš oficialių pareigūnų suteikia rasistams ir žiauriems ksenofobams paskatinimą. Tokiu būdu diskriminuojamos mažumos, o neapykantai, apdergusiai didžiąją dalį žemės tarp Baltijos ir Juodosios jūros, šildo patogią vietelę.
Šio šlykštaus ultrancionalizmo atgimimo priežastis yra neatsakytas istorijos klausimas: kas buvo blogesnis, Hitleris ar Stalinas? Tai atrodytų, kaip klausimas seminarui, tačiau tik ne ten. Valstybėse tarp Baltijos ir Juodosios jūros šis klausimas yra labai emocingas. Jis buvo perfrazuotas taip: kas yra geresnis, ar tas, kuris kovojo prieš Sovietų Sąjungą, ar tas kuris su sovietais kovojo prieš nacius? O kaip tie žmonės, kurie buvo tiesiog nužudyti, net nepaėmę ginklo į rankas?
Prie Rytinių Europos sienų šie aktualūs klausimai yra politikos dalis. Kai nedidelė Lietuvos socialdemokratų grupė pasirašė tarptautinę deklaraciją dėl 70 Vansi konferencijos metinių, kurioje naciai inicijavo „galutinį sprendimą“ dėl Europos žydų.
Deklaracija teigė, kad yra neteisinga sumenkinti Holokaustą, teigiant, kad jis buvo „lygus arba panašus į sovietų komunizmo nusikaltimus“. Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis teigė: „Iš esmės tokio pobūdžio socialdemokratų retorika pakartoja Kremliaus ideologines pozicijas, pagal kurias Stalinas yra geras, o Hitleris – blogas. Neįmanomo surasti skirtumų tarp Hitlerio ir Stalinio, išskyrus jų ūsus (Hitlerio buvo trumpesni).“
A. Ažubalis paprasčiausiai išreiškė požiūrį, dominuojantį tose vietose. Marekas Chodakiewiczius, Lenkijoje gimęs istorijos profesorius Vašingtono Pasaulio politikos institute pasakoja seną lenkišką pokštą: „Prieš kuriuos kovosime iš pradžių? Nacius ar komunistus? Kovokime prieš pirmuosius: iš pradžių reikalai, o tada – malonumas.“
Istorijos svarba
Istorikai ir sociologai Rytų Europoje sutaria: pamatiniai politiniai klausimai yra išspręsti.
Visos šalys yra valdomos centro-dešiniųjų, kurie vadovaujasi laisvosios rinkos ekonomika. „Ideologija nebėra politinės diskusijos dalis Lenkijoje. Politikai, žurnalistai, kai jie pykstasi, tai dėl istorijos“, – teigia Janas Olaszekas, istorikas Lenkijos Nacionalinio atminimo institute, vyriausybės sukurtoje, pusiau oficialioje institucijoje, kuri istorinius tyrimus naudoja aktyvistiniams tikslams – vykdyti teismą už „nusikaltimus prieš Lenkijos tautą“.
Toks požiūris pastebimas ir netoliese – Lvove Ukrainoje. „Istorija čia yra smarkiai politizuota“, – teigia Sofia Dyak, Rytų Europos istorijos centro direktorė. „Istorija nėra objektyvus tyrimų laukas. Dabar kalbame apie nacionalistinę istoriją. Ji yra parenkama labai subjektyviai.“
Šiame subjektyviame, politizuotame istorijos naudojime viskas gali būti labai keblu. Tai atsispindi antisemitizmo šiame regione išlikime. Prieš šimtą metų teritorija tarp Baltijos ir Juodosios jūros buvo pasaulinė žydų širdis. Šiandien žydų čia nebėra. Apie 90–95 proc. jų buvo nužudyta per holokaustą. Tie, kas išgyveno, išvyko į Izraelį, Jungtines Valstijas ar kitas valstybes.
„Tai, kad žydų nėra, antisemitams nėra problema“, – teigia lenkų sociologas Rafalas Pankowskis. „Antisemitams nereikia, kad šalyje būtų žydų, kad galėtų jų nekęsti.“ R. Pankowskio manymu, antisemitų kalba yra „tam tikras priešiškumo diskursas ne tik prieš žydus, bet ir prieš visą įvairovę. Tai yra socialinio protesto forma, kuria išreiškiamas pyktis dėl kitų dalykų“.
Dalis nacionalistinės mitologijos paremta senais gandai. Žydai yra tarptautinė sekta, siekianti valdyti pasaulį. Sovietinis komunizmas buvo jų scenarijaus dalis. Toks buvo Trockis, tokie buvo ir ankstyvieji bolševikai. Netgi šiandieną Lenkijoje, tikina R. Pankowkis, liberalai turi tokį epitetą – „zydokomuna“ – kuris reiškia „žydą komunistą“. Jie jį naudoja, kai gina bet ką, nuo gėjų teisių iki ES.
Pasak R. Pankowskio, žodis „žydas“ naudojamas kaip bendresnis įžeidimo žodis daugelyje futbolo varžybų: „Varžybose fanai vieni kitus įžeidinėja vadindami žydais. Praėjusiais metais vienose varžybose Przesove fanų grupelė iškėlė transporantą su šūkiu „Mirtis kablianosiams“, prie kurio buvo nupieštas stereotipinis žydo veidas su didele nosimi.
Ar stadione buvo daug žydų? „Ne“, – teigia R. Pankowskis. „Fanai elgiasi taip pat visur.“
Lietuvoje keistas ryšys pasąmonėje tarp žydų ir Sovietų Sąjungos yra demonstruojamas dviejų senyvų holokaustą išgyvenusių žydų atveju. Fania Branstovsky, bibliotekininkė Vilniaus žydų bibliotekoje, ir Rachel Margolis pabėgo iš Vilniaus geto karo metu. Abu prisijungė prie sovietų remiamų partizanų
2008 metais, kai jiems buvo gerokai virš 80 metų, tyrėjai pareiškė, kad ketina suimti šią porą už karo nusikaltimus – už tariamą dalyvavimą nusikaltime, kurio metu viename iš Lietuvos kaimu žuvo žmonės. Kaltinimai pareikšti nebuvo, atsiprašymo irgi nebuvo, nors abi moterys vis dar buvo gyvos.
D. Katzas pažymi, „Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius neturi nė vieno fašistinio kaulo savo kūne.“ Tačiau D. Katzas pažymi, kad nors dauguma politikų neremia ultranacionalistų, jie išlieka tylūs. „Politikai galėtų nesunkiai pamerkti tai. Tačiau visiškai nėra moralinės drąsos.“
Šis ultranacionalizmas atrodo keistai, nes šiose teritorijose nacionalinės sienos visada keitėsi, kaip ir keitėsi populiacijos sudėtis. Tačiau kiekviena šalis šiame regione buvo nuolatiniu imperijų dalybų objektu. Sovietų Sąjunga buvo pastaroji. Tačiau ir prieš šimtą metų šios šalys taip pat neturėjo nepriklausomybės. Jas dalijosi rusai, prusai ir austro-vengrai.
Dauguma istorikų ir politikų šiame regione nuolatos primena atvykėliams iš Vakarų, kad naujai išlaisvintos šalys tik dabar pradeda perėjimą per istorinius procesus, kuriuos JAV ir Vakarų Europa perėjo 18 ir 19 amžiuje.
M. Chodakiewiczius teigia: „Žmonės žemėse tarp Juodosios ir Baltijos jūrų buvo užšaldyti sovietų totalitarinio aisbergo nuo 50 iki 70 metų. Dabar jie pagaliau yra laisvi. Tačiau be susitaikymo su savo praeitimi čia tvyro chaosas.“
Baigiant galima parafrazuoti, „tie, kurie tiksliai neprisimena praeities, yra pasmerkti ją pakartoti“.
