Beje, įstojimas 1973 m. taip pat nebuvo lengvas. Kai kūrėsi dabartinė ES, britams buvo pasiūlyta prisijungti prie šalių steigėjų, tačiau pastarieji atsisakė. Bet vėliau persigalvojo ir 1961 m. pateikė prašymą prisijungti prie vieningos Europos. Tačiau tada jau Prancūzija nerodė noro priimti šalies, kuri nebuvo apsisprendusi su kuo ji nori būti.
Kaip galime vertinti dabartinius rezultatus? Kaip britų pergalę ir europiečių pralaimėjimą, ar europiečių laimėjimą ir britų nesėkmę? Vargu ar galima rasti atsakymą į šį klausimą. Tai šaltas dušas abiem pusėms, keistis turės ir britai, ir europiečiai.
ES seniai yra kritikuojama, kad sustabarėjo ir tapo tiesiog biurokratinė institucija, judanti iš inercijos be aiškios tolesnės savo raidos vizijos. Tad šis referendumas yra puiki proga prabusti visai ES ir pagalvoti, kokių tikslų ji siekia ir kur nori būti po penkerių metų.
Tačiau didžiausi pokyčiai laukia britų. Jie taip siekė atgauti, kaip sakė vietos politikai, savo šalį ir „nepriklausomybę“, kad jiems tai pavyko. Kyla klausimas, o kas toliau?
Atrodo, kad aiškaus atsakymo į klausimą „o kas toliau“, išėjimo šalininkai ir neturi. Dabar jie kalba tik apie tai, kad „reikia stabilumo ir ramybės“. Sudrebini visą Europą, o paskui prašai stabilumo ir ramybės. Britų humoras.
Tačiau sudrebinti yra ne tik ES, bet ir pačios Jungtinės Karalystės pamatai. Škotai ir šiaurės airiai balsavo už pasilikimą ES, dar daugiau, Škotijos politikai dabar atvirai kalba, kad rengs referendumą dėl išstojimo iš Jungtinės Karalystės ir prisijungimo prie ES. Airijoje vis garsiau skamba kalbos apie Airijos susivienijimą. Vargu ar referendumo šalininkai tikėjosi tokių kalbų.
Šis referendumas tėra tik patariamasis ir dar nereiškia, kad rytoj britai paliks ES. Tad rezultatas nėra „sudie, ES“, o greičiau „mes galime išeiti iš ES, bet galime ir apsigalvoti“. Manoma, kad derybos su ES gali užtrukti mažiausiai dvejus metus. Per tą laiką daug kas gali pasikeisti, kaip ir britų noras išstoti iš ES.
Didžiausia ironija tame, kad išeidami britai nori išlaikyti visus dabartinius prekybinius susitarimus su ES. Galiausiai bus taip, kad Jungtinė Karalystė bus priversta taikyti didžiąją dalį ES reikalavimų ir taisyklių, o tai buvo viena iš pagrindinių referendumo priežasčių. Vienintelis skirtumas, kad britai jau nebegalės tų reikalavimų įtakoti.
Taip, yra ir privalumų. Šalis galės laisviau veikti tarptautinėje arenoje, riboti migraciją, taikyti savo mokesčius, sudarinėti dvišalius susitarimus su likusiu pasauliu, tačiau 45 proc. britų produkcijos parduodama ES, virš 53 proc. importuojama, o čia teks žaisti pagal ES taisykles.
Laikas parodys, ar šis referendumas yra tikrasis Jungtinės Karalystės išėjimas ir ar jis buvo teisingiausias sprendimas britams.
Tačiau labiausiai nepavydėtinas yra Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono likimas. Į valdžią atėjęs su šūkiais, kad britams reikia palikti ES, dėjo visas pastangas, kad pastarieji liktų toje pačioje ES. O galiausiai į istoriją jis iš viso gali įeiti, kaip premjeras, kuris sugriovė Jungtinę Karalystę.
