Europos Sąjungos vaidmuo tarptautinėje politikos arenoje yra spėjusių pasenti, bet vis dar neišsemiamų akademinių ir politinių diskusijų tema.
Vieni jai prikaišioja nepajėgumą ir neryžtingumą veikti kaip pasaulinio masto jėga, vadindami ją „ekonominiu gigantu, bet politiniu nykštuku“, nesugebančiu kalbėti „vienu balsu“ ir „neturinčiu savo telefono numerio“, kiti, jos silpnybes paversdami „dorybėmis“, sugalvojo daugybę įdomių terminų: „pilietinė galia“ (F. Duchene – civilian power), „švelnioji galia“ (J. S. Nye – soft power), „vertybinė galia“ (I. Manners – normative power), „pavyzdinė galia“ (David Miliband – model power), „sumanioji galia“ (B. Ferrero-Waldner – smart power).
Pirmieji, interpretuodami pasaulinę politiką realistinių teorijų pagrindais, laiko ES bailia ir neveiklia politine veikėja, kuri ne tik nesugeba paveikti pasaulinių galios centrų ir stoti kaip lygiavertė priešininkė ar partnerė prieš kitas didžiąsias galias, bet ir yra nepajėgi susitvarkyti savo kiemo. Iš tiesų Jugoslavijos karuose patirtas fiasko buvo suvoktas kaip didelis visos ES, kuri remdamasi Mastrichto sutartimi tik buvo pradėjusi kurti pagrindus savo bendrai užsienio ir saugumo politikai, pažeminimas.
Tai, kad ES pasiųsti stebėtojai dėl savo baltos aprangos ir abejotino naudingumo vietinių gyventojų buvo praminti „ledų pardavėjais“, Europos Sąjungą pastatė į gana komišką situaciją, ypač turint omeny, kad vos prasidėjus Jugoslavijos krizei Liuksemburgo užsienio reikalų ministras, tuomet pirmininkavęs Europos Sąjungos Tarybai, nedelsiant paskelbė daug pajuokos jam kainavusius žodžius, kad „išaušo Europos valanda“...
Tačiau nuvertinti ES vaidmens nereikėtų net per Jugoslavijos krizę, kuri taip dažnai yra nurodoma kaip didžiausia Europos Sąjungos nesėkmė. Kiekviena krizė susideda iš dviejų momentų: „kariaujančių pusių atskyrimo ir karo veiksmų nutraukimo“ ir „stabilizacijos ir atkūrimo po konflikto proceso“. ES antroje šios krizės fazėje suvaidino ir tebevaidina nepakeičiamą vaidmenį: specialiojo ES atstovo, Europos greitojo reagavimo pajėgų EUROFOR ir ES policijos misijos EUPM buvimas Bosnijoje ir Hercegovinoje ir šiandien tebėra stabilumo ir taikos tose šalyse garantas.
Europos Sąjunga taip pat, be abejonės, gali pasigirti pačia didžiausia ir pačia sėkmingiausia kadaise įvykdyta demokratijos plėtros politika. Vadovaudamasi sąlygų kėlimo politika, t. y. už ekonomines ir politines reformas žadėdama narystę Sąjungoje, ES neabejotinai buvo stipriausias akstinas demokratijai Rytų ir Centrinėje Europoje įtvirtinti. Tai buvo ir tikriausiai ilgam liks sėkmingiausias ES įvykdytas užsienio politikos epizodas.
Taigi tie, kurie skelbia ES esant kitoniška, postmodernia, pilietinėmis nuostatomis ir humanistinėmis vertybėmis besivadovaujančia jėga, turinčia traukos galią, taip pat tam turi tikrai svarių argumentų. Garsi Roberto Kagano frazė, kad „amerikiečiai ateina iš Marso, o Europa – iš Veneros“, gerai atspindi šį požiūrį: Europa vaizduojama kaip piliečių poreikius tenkinanti, gal kiek moteriška, švelni galia, priešinga vyriškajai, „supermeniškai“, karinėmis priemonėmis grindžiamai galiai (nors R. Kaganas aiškina, kad toks įvaizdžio pasirinkimas priklauso nuo ES silpnumo, kurį stengiamasi užmaskuoti).
Taigi matome, kad Europos entuziastai lyg ir pasidalija į dvi stovyklas: į tuos, kurie sunkiai išgyvena nevisavertiškumo krizę net tais atvejais, kai tam nėra svarių priežasčių, ir į tuos, kurie nenuilstamai save guodžia ir tikina, kad viskas puiku, net kai realybė pateikia rimtų priešingų įrodymų.
Lisabonos sutarties pakeitimai, į kuriuos dėta daug vilčių, šiame kontekste mažai ką tepakeičia.
Atotrūkis tarp „lūkesčių ir pajėgumo“ dėl svaresnio ES vaidmens pasaulinėje politikos scenoje ne tik nesumažėjo, o tik sparčiai didėja. Nereikia būti specialistu, kad suprastum, jog lūkesčių ir pajėgumo atotrūkis gali būti sumažintas dviem būdais: arba mažinant lūkesčius, arba didinant pajėgumus (arba – trečiu atveju – mažinant lūkesčius ir didinant pajėgumus tuo pačiu metu). Tačiau, regis, rengiant Lisabonos sutartį ši logika kažkur pasimetė.
Lisabonos sutartyje išdėstyti itin ambicingi ES užsienio politikos tikslai ir siekiai yra retorinės formuluotės, didinančios lūkesčius, kuriems įgyvendinti nebuvo numatyti atitinkami procedūriniai ir instituciniai pakeitimai. Žinoma, negalima neigti, kad kai kurie struktūriniai instituciniai pokyčiai (Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigybės ir Europos išorės veiksmų tarnybos įsteigimas, ES vyriausiosios atstovės užsienio politikos ir saugumo klausimais paskyrimas) atveria galimybę kurti nuoseklesnę ir rišlesnę ES užsienio politiką.
Tačiau ar tai įvyks, spręsti per anksti. Šių atskirų institucijų stiprinimas gali privesti ne prie efektyvesnės ar labiau koordinuotos užsienio politikos, o prie situacijos, kai įtampa tarp institucijų blokuoja politinius procesus. Taigi klausimas, ar šie nauji instituciniai dariniai sugebės darniai sugyventi, ypač turint omenyje, kad jų kompetencijos ir veiklos sferos persipina, lieka neatsakytas (ES vyriausiosios atstovės užsienio politikos ir saugumo klausimais vaidmuo yra apskritai akrobatinis, nes ji tuo pačiu metu turi vadovauti ne tik Europos išorės veiksmų tarnybai, bet ir būti ES užsienio reikalų ministrų tarybos primininke ir Europos Komisijos vicepirmininke, dėl to ji dažnai vadinama trikepure institucine figūra).
Kaip ten bebūtų, jau šiandien yra aišku, kad Lisabonos sutartis neperkelia Europos užsienio ir saugumo politikos į viršvalstybinę dimensiją. Tarpvyriausybinės derybos, kur vyrauja nacionaliniai interesai ir kur ne dauguma balsų, o vienbalsiai yra priimami sprendimai, lieka standartinis sprendimo priėmimo būdas Europos užsienio ir saugumo politikos srityje (tais išimtiniais atvejais, kai yra galimybė priimti sprendimus kvalifikuotos daugumos būdu, jie vis vien gali būti sustabdomi valstybės narės motyvuotu pareiškimu pagal numatytas susilaikymo ir sprendimų stabdymo procedūras).
Net jei ES sugebės išnarplioti institucines pinkles ir sukurti rišlesnę ir nuoseklesnę užsienio politiką, tai dar nereiškia, kad ta politika turės aiškius prioritetus, stiprias gaires ir nekontrastingas nuostatas. Užtenka prisiminti, kaip išsiskiria ES valstybių narių pozicijos Kosovo, Turkijos, Rusijos, JAV atžvilgiu, kad suprastume, jog skirtingos strateginės kultūros ir geopolitiniai interesai nesugebės neutralizuotis bendroje užsienio politikoje, o veikiau ją nuslopins iki neapibrėžto bendrojo vardiklio.
Henry Kissingerio istorinis klausimas „Kokiu numeriu turiu skambinti į Europą?“ yra blogai suprastas: H. Kissingeris, klausdamas Europos numerio, turėjo omeny lygiavertį partnerį, su kuriuo būtų galima tartis ir derėtis čia ir dabar, o ne sekretorės balsą, kuris sukonspektuotų tarybos sutartus retorinius šūkius... Dėl to ir pastangos atsakyti į šį klausimą yra bevaisės: neužtenka turėti vieną telefono numerį ar vieną juo atsiliepiantį balsą (kaip tai bandyta padaryti rengiant Lisabonos sutartį), kad taptum pasauline galia. Reikia, kad tas balsas turėtų ir ką svaraus pasakyti...
Taigi ir tiems, kurie nori matyti ES kaip stiprią pasaulinę galią, gebančią greitai, vieningai ir veiksmingai daryti įtaką tarptautinės politikos metamiems iššūkiams, ir tiems, kurie ES laiko normatyvine, vertybėmis besivadovaujančia, „transformuojamąja galia“, Lisabonos sutartis neteikia daug vilčių. Silpnas ir užvilkintas ES politinis atsakas į, tikėtina, demokratines revoliucijas arabų pasaulyje, paskelbtas vadovaujantis principu „palaukiam ir pamatysim", yra pats naujausias ir akivaizdžiausias to pavyzdys.
Pirmieji nusivylė Europos Sąjunga, kuri iš tolo ir atsargiai seka įvykius pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje, o JAV ir toliau pralenkia neryžtingą ir pasimetusią ES. Tiesą sakant, netgi pats Gaddafis jau spėjo ją pralenkti. Kol ES vis posėdžiauja ir svarsto situaciją Libijoje, Gaddafis tesi savo pažadus atkovoti arba sunaikinti kiekvieną sukilėlių valdomą žemės lopinėlį. O štai ES vieningumas puikiai išryškėjo, kai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy tiek iš nekantrumo, tiek dėl asmeninio ego sumanė vienašališkai pripažinti sukilėlius teisėtais Libijos atstovais, tai vėl sukėlė sumaištį ir pasipiktinimą ramioje Briuselio padangėje.
Antrieji turėjo pastebėti, kad nedrąsių politinių signalų, siunčiamų anapus Viduržemio jūros, turinys nebuvo įkvėptas demokratijos ar universalių žmogaus teisių vertybių, o veikiau buvo ES interesų išlaikyti stabilumą regione atspindys. Taip pat ne ką mažiau skausminga yra nuolatinė žmogaus teises ginančių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų kritika ES atžvilgiu.
Paskutinis to pavyzdys yra aštri kritika dėl Europos Komisijos prezidento Jose Manuelio Barroso susitikimo su Uzbekistano prezidentu I. Karimovu, kurio represijos ir autoritarinis režimas yra vienas žiauriausių posovietinėse valstybėse ir Centrinėje Azijoje, ir dėl bendradarbiavimo su šia šalimi energetikos srityje memorandumo pasirašymo. Taigi net tais atvejais, kai vis dėlto bendri interesai priveda prie bendros užsienio politikos formavimo, reali ES vykdoma politika toli gražu nėra grindžiama vien demokratinėmis vertybėmis ir žmogaus teisių gynimu –dažnai energetiniai ir saugumo interesai užgožia viešai deklaruojamas vertybines nuostatas.
Violeta Podagelytė
