Europa ne visada kalba vienu balsu. Tai pasakytina ir apie jos santykius su Kinija.
Kai kovą Tibete įsiplieskė neramumai, Europos Parlamento vadovas vokietis Hansas Gertas Potteringas paskubėjo tarti žodį. Daugelyje interviu jis ragino pamąstyti apie galimybę boikotuoti vasaros olimpiadą Pekine, jei Kinijos valdžia nesušvelnins savo veiksmų prieš protestuotojus Himalajų rajone.
Po poros savaičių Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jose Manuelis Barroso jau buvo Pekine. Jis atvežė visai kitokią žinią. Per bendrą spaudos konferenciją su Kinijos ministru pirmininku Wen Jiabao EK vadovas pabrėžė, kad žaidynės turi tapti viso pasaulio jaunimo švente, ir pridūrė: „Todėl esu prieš boikotą.“
Europos sunkumai
Abiejų Briuselio politikų elgesys rodo, kad Europai nelengva bendrauti su didėjančia Azijos galybe. Tokie parlamentarai kaip H.G.Potteringas paklūsta savo demokratiškiems instinktams ir pirmiausia akcentuoja žmogaus teises. Europos Komisijai tenka tvarkyti kasdienius reikalus su Pekinu, taip pat spręsti didesnes pasaulinės politikos problemas - nuo prekybos iki klimato kaitos. „Mums kinai reikalingi, turime atskirti žaidynes nuo strateginių temų“, - tik ir buvo girdėti iš Briuselio diplomatinių sluoksnių verdant diskusijai dėl Tibeto.
Ir dėl kitų priežasčių Europos ir Kinijos santykiai klostosi sunkiau negu, pavyzdžiui, JAV ir Kinijos. Amerikos vardu Pekine paprastai kalba tik vienas atstovas, o Europos vardu - mažiausiai 28: ES ir atskirai kiekviena narė.
Kadaise kancleris Gerhardas Schroederis paragino Europą panaikinti Kinijai ginklų embargą. Jį palaikė Prancūzija, bet tokios šalys kaip Švedija, Olandija ir Danija reiškė abejones. Embargas pradėtas taikyti po susidorojimo su demokratiniu judėjimu 1989 metais. Jis galioja iki šios dienos, nors daugelis Europoje jau mano, kad tai nebeatitinka dabartinių glaudesnių Senojo žemyno ir naują jėgą įgaunančių Tolimųjų Rytų ryšių.
Jei kiekvienas kinas važinėtų folksvagenu
Pastaraisiais metais labai padidėjo prekybos apimtis. 2006-aisiais Kinija tapo antra pagal dydį ES šalių prekybos partnere - prekybos apyvarta sudarė 225 mlrd. eurų. Tik prekyba su JAV buvo didesnė - 443 mlrd. eurų. Kalbant apie Europos importą, Kinija 2006 metais užėmė pirmąją vietą, aplenkė ir Ameriką, ir Rusiją. Tai liudija, kad Kinijos fabrikai dabar gamina iš esmės viską, kas turi pirkėjų paklausą: nuo vaikiškų žaislų ir sportinių batų iki MP3 grotuvėlių.
Tarp šalių, importuojančių prekes iš Europos, Kinija užima 4-ąją vietą po Amerikos, Šveicarijos ir Rusijos.
Tokia raida jau seniai kursto Europos politikų fantaziją. Prekybos komisaras Peteris Mandelsonas neseniai pareiškė, kad XIX amžiuje Anglijoje svajota, kaip pailginti kiekvieno kino marškinių rankovę bent viena pėda - tai audimo fabrikams būtų davę darbo visiems metams. XXI amžiuje pasakytų: „Štai jei kiekvienas kinas važinėtų folksvagenu!“ Europos valstybių galvos nuolat lankosi Kinijoje, kad gautų savo šalies pramonei bent gabalėlį rinkos, kurią sudaro 1,3 mlrd. kinų vartotojų.
Be Pekino neapsieisi
Ir vis dėlto europiečiai vis dažniau konstatuoja, jog ne taip jau paprasta plėtoti verslą su Kinija. ES pritaria šalies narystei Pasaulio prekybos organizacijoje, bet nuolat reiškia susirūpinimą, kad firmos nepaiso intelektinės nuosavybės teisių, gamina kopijas, kurių dabar apstu visose srityse. Užsienio kompanijų veiklai sudaromos kliūtys, todėl 2007-aisiais pirmą kartą per 10 metų užsienio investicijų į Kinijos ekonomiką sumažėjo. Europos Komisija skundžiasi, kad Kinija trukdo plėtoti prekybą, dėl to Europos kompanijos praranda galimybę eksportuoti savo produkciją už 20 mlrd. eurų per metus.
Nauja tendencija tokia, kad Europa pradeda vertinti Kiniją kaip partnerę sprendžiant svarbias didelio masto tarptautines problemas. Pavyzdžiui, kilus konfliktui dėl Irano branduolinės programos europiečiams pavyko palenkti Pekiną pritarti sankcijoms Teheranui. Tai nebuvo paprasta, nes energetikos troškulį patirianti šalis labai suinteresuota Irano nafta ir dujomis.
Europa niekaip neapsieis be Kinijos ir kovodama su klimato kaita. Dabar Kinija išmeta 14 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų - lygiai tiek, kiek ES (Amerikos dalis sudaro 25 proc.). Todėl Briuselyje niekas nemano, kad pavyktų užkirsti kelią klimato šiltėjimui be Kinijos įsipareigojimų. Jie bus numatyti sutartyje, kuri pakeis Kioto protokolą.
