Dienos patiekalai ir kitos neišvengiamybės
Jau nebėra saldžiosios Prancūzijos, gyvenimas Madride – toli nuo idealo. Ankstesni geri laikai nebegrįš, – tai teigia Lenkijos dienraštis „Rzeczpospolita“.
Ispanai mėgsta gerai pavalgyti. Tai jų gyvenimo būdo ir identiteto pagrindas: puotavimą visados lydėjo pramogos, užstalės pokalbiai su draugais. Visiškai to atsisakyti neįmanoma, tačiau, anot leidinio, iš krizės bandančioje išbristi Ispanijoje žmonių, galinčių sau leisti šį malonumą, yra vis mažiau. „Anksčiau staleliai šalia automagistralių įrengtose poilsio aikštelėse būdavo tušti, nes žmonės sustodavo užkąsti pakelės restoranėliuose. O dabar stovėjimo aikštelėse nėra laisvų vietų, keliautojai priversti tenkintis sumuštiniais“, – pasakoja prieš kelerius metus iš Brazilijos į tėvynę grįžusi ir iš naujo ją atrandanti Conchita Fernandez.
Pasikeitė ir įpročiai geriausiuose Madrido ir Barselonos restoranuose. Anksčiau čia užsakymai būdavo priimami tik iš valgiaraščio. Dabar visur, net vakarais ir savaitgaliais, atsirado dienos patiekalai. Taigi tie, kuriems papietauti tokiose vietose – jau ne pagal kišenę, vis dėlto gali čionai ateiti ir pasijusti vidurinės klasės atstovais. Pasak leidinio, kulinarinė revoliucija pasiekė ir Ispanijos mokyklas. Vis daugiau tėvų linkę įdėti vaikams priešpiečius, užuot kasdien davę po kelis eurus, kad jie galėtų pavalgyti mokyklos valgykloje. Gimtadieniai švenčiami namie, o ne kur nors mieste.
Kilus krizei, ispanai pradėjo ir kitaip atostogauti: Madrido Barachaso oro uosto atstovai skelbia, kad nuo krizės pradžios keleivių skaičius sumažėjo penktadaliu, žmonės paprastai išskrenda ne mėnesiui, o dviem savaitėms, vietoje Kenijos ar Tailando jie renkasi Ispanijos provincijas, pavyzdžiui, Andalūziją arba Astūriją, o vietoje viešbučių – kaimo sodybas ar netgi apsistoja pas gimines kaime. Lankomumo rekordus gerina interneto portalai, siūlantys poilsines keliones už patrauklią kainą. Atostogų planavimo logika tapo priešinga: vietą, kur norėtų ilsėtis vasarą, žmonės renkasi remdamiesi kaina, o ne svajonėmis.
Trys neįveikti iššūkiai
Keleri pastarieji metai Ispanijai buvo labai sunkūs: nuo 2008-ųjų vidutinis atlyginimas šalyje sumažėjo 25 proc. Iki šiol beveik kas ketvirtas suaugęs žmogus (tarp jaunimo – pusė) neturi darbo. Premjero Mariano Rajoy vyriausybei pavyko įvykdyti drąsias reformas, kurios padėjo išvengti šalies bankroto ir suteikė impulsą naujai ekonomikos raidai. Tačiau, pasak dienraščio, šiandien Ispanija – jau nebe ta šalis, kokia buvo iki krizės: dabar ji skurdesnė, liūdnesnė, gerokai nusmuko jos gyvenimo lygis.
„Buvę laikai, ankstesnis gyvenimo būdas jau nebegrįš, nes finansų krizė dar labiau paaštrino jau anksčiau iškilusias ekonomikos problemas, dėl kurių tapo nebeįmanoma išlaikyti buvusį Europos gyvenimo lygį, – aiškina Briuselio laisvojo universiteto profesorius Andre Sapiras, Europos Komisijos užsakymu parengęs vadinamąją augimo grąžinimo į Europą koncepciją. – Pirma, dėl politinių ir ekonominių reformų Kinija, Indija ir kitos besivystančios šalys tapo rimtomis ES konkurentėmis. Antra, technologinės naujovės radikaliai pakeitė darbo sąlygas. Trečia, Europos visuomenės senėjimas sukėlė socialinių garantijų sistemos krizę. Tai trys iššūkiai, su kuriais Europai kol kas nepavyksta susitvarkyti.“
Profesorius priklauso Belgijos elitui ir, pasak jo paties, nesilanko tokiose vietose, kaip Šarlerua, kuris kadaise buvo stambus šiaurinės Belgijos pramonės centras, o dabar tapo skurdo ir nuosmukio simboliu. Tačiau ir A.Sapiras pastebi, kad jo pažįstamų gyvenimo stilius keičiasi. „Žmonės pradėjo apsipirkinėti ne „Carrefour“ ir „Delhaize“ parduotuvių tinkluose, o „Lidl“, „Aldi“ ar „Colruyt“ parduotuvėse. Visi kur kas atsargiau leidžia pinigus, bijo prarasti darbą, nenori imti kreditų“, – sako mokslininkas.
Kasdien ES iš Kinijos importuoja prekių maždaug už milijardą JAV dolerių, arba du kartus daugiau, nei pati tiekia Kinijai. Į Europą plačiu srautu plaukia neblogos, tačiau vis dažniau – prastos kokybės prekės. Būtent jos dažniausiai patenka į nebrangių parduotuvių lentynas. Briuselis perspėja, kad du trečdaliai firminių prekių padirbinių, sulaikytų Europos pasienyje, yra pagaminta Kinijoje. Vis dėlto prekių su užrašu „Pagaminta Kinijoje“ reikšmė ES yra milžiniška – jos leidžia didėjančiai europiečių, kuriems gresia nuskursti, grupei jaustis taip, tarytum jie galėtų išlaikyti ankstesnį gyvenimo lygį, ir manyti, kad gali sau leisti daugiau.
Antros rūšies kokybė
Nekokybiškos gali būti ir pigios, ir brangios plataus vartojimo prekės, pradedant vienos garsios Prancūzijos firmos rašikliais, kurių gamyba buvo perkelta už ES ribų, baigiant skalbyklėmis ir indų plovyklėmis. Neseniai Prancūzijos TV kanalo „France 2“ žurnalistai išsiaiškino, kad jos dabar gaminamos iš tokių medžiagų, kurios negali atlaikyti daugiau nei 2 metų naudojimo. Viena vertus, taip žmonės verčiami pirkti naujas prekes – tai skatina rinkos augimą, kita vertus, tai leidžia sumažinti jų kainą, nes pokrizinėje Europoje nemažai žmonių negalėtų jų sau leisti. O žinomas prekės ženklas, išlaikęs reputacijos likučius, užmigdo pirkėjų budrumą. „Rinka aiškiai pasidalijusi į kokybiškas prekes, kurios daugiausia gaminamos Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse, ir importinius jų pakaitalus, dažniausiai atvežtus iš Azijos. Tai akivaizdus Europos bendruomenių susisluoksniavimo simbolis“, – teigia Lenkijos ekonomistų draugijos vadovas Ryszardas Petru.
Anot dienraščio, tokį „išradingumą“ galima pritaikyti net ir gaminant prekes, kurių, regis, pakeisti neįmanoma. Pavyzdys galėtų būti norvegiška lašiša. Kai kuriems keli šios žuvies gabalėliai pusryčiams yra gerovės simbolis, prabangos lašelis pilkoje kasdienybėje. Žinodami tokią mažiau pasiturinčių vartotojų silpnybę, gamintojai sumanė nelabai sąžiningą triuką: jie smarkiai išmirko lašišą vandenyje. Teoriškai viskas nepriekaištinga: prekės kainą galima sumažinti, produktas atrodo taip pat, kaip ir anksčiau, jį įpirks ne tokias storas pinigines turintys pirkėjai. Tačiau namie paaiškėja, kad pjaustoma lašiša suyra, neturi skonio, iš jos sunkiasi keistas skystis. Tokia žuvis jau nebeprimena ankstesnių laikų lašišos.
Kai kuriose ekonominės klasės Europos parduotuvėse buvo nuspręsta pritaikyti savo pasiūlą prie naujų ekonominių sąlygų. Užsakymų sistema buvo apversta aukštyn kojomis: iš pradžių prekybos tinklas nustato, kiek turi kainuoti kilogramas dešros, o tada gamyklų atstovai parenka dešros ingredientus, kad ji kainuotų tiek, kiek reikia. Būtent dėl šios priežasties pomidorai vis dažniau neturi pomidoro skonio, šokoladas ne visai panašus į šokoladą, o duona – į duoną. „Natūralius“ greitai paruošiamų sriubų, padažų, gatavų patiekalų ingredientus pakeitė „chemija“, papildyta ilgu konservantų sąrašu.
Gyvenimo lygio Europoje smukimas, kaip rašo „Rzeczpospolita“, vyksta palaipsniui, iš pirmo žvilgsnio net nepastebimai. Tačiau prekių ir mūsų gyvenimo būdo kokybė nesulaikomai slysta vis žemiau. „Europa galėtų susigrąžinti ankstesnę gerovę, bet tai pareikalautų griežtų reformų. O jas ne taip lengva įvykdyti dėl senstančios visuomenės, kuri savaime yra konservatyvi ir pirmiausia nori išsaugoti savo socialines privilegijas“, – sako profesorius A.Sapiras.
Palaidojo geresnio gyvenimo viltis
Naujose ES narėse, tokiose kaip Lenkija, krizės poveikis mažiau pastebimas. Problemas dėl globalizacijos, technologinių ir demografinių pokyčių, kurios kamuoja dabartinę Europą, čia iš dalies sušvelnina siekis įveikti civilizacinį atotrūkį nuo kaimyninių Vakarų šalių. Tačiau ir prie Vyslos tai, ką amerikiečiai vadina „fake“, padirbiniais, skverbiasi į vis naujas gamybos sritis. Ypač sparčiai tai plinta statybos sektoriuje. Lenkija tapo stambia baldų eksportuotoja, tačiau tai iš esmės tėra vienkartinės spintos, lovos ir staliukai, kurie subyra jau po pirmojo persikraustymo.
Įdomu, kad kokybės nuosmukis palietė net ekonomiškai stipriausią Europos šalį – Vokietiją. Visi mato daug metų trukusio taupymo mažiau lėšų skiriant infrastruktūrai rezultatus: šalyje yra puikus greitkelių tinklas, tačiau vis ilgesnės jų atkarpos uždaromos remontui. Lėkti jais galima tik teoriškai.
„Vakarų Europos valstybės iš krizės išeina su skolomis, maždaug 30 proc. viršijančiomis ankstesniąsias. Ispanijos atveju tai 60 proc., o Airijos – net 70 proc.! Tai prievolė, už kurią turės susimokėti jaunoji karta, o tai smarkiai apriboja valdžios manevrų laisvę“, – pabrėžia prof. A.Sapiras.
Prancūzija, kurios skola vis didėja, o ekonomika mindžikuoja vietoje, jau nebegali sau leisti išlaikyti 5 mln. iki gyvenimo pabaigos įdarbintų valstybės tarnautojų armiją. Kadangi juos labai sunku atleisti, vyriausybė it šiaudo griebėsi kito taupymo būdo: ne visi išeinantys į pensiją, tarp jų – ir mokytojai, keičiami naujais. Tačiau dėl to etatai mažinami chaotiškai, ir dažnai darbo vietų mažėja ne ten, kur jų buvo per daug. O tai iškart atsiliepia viešųjų paslaugų, įskaitant švietimą, kokybei. Su rimtomis bėdomis susiduria ir Didžiosios Britanijos sveikatos apsaugos sistema. Dėl finansavimo trūkumo rimtų operacijų reikia laukti mėnesius, jei ne metus, medikų konsultacijos dažniausiai trunka vos po kelias minutes, gydytojų liko pernelyg mažai. Vis blogėja ir socialinės apsaugos sistema, kuria Europa taip didžiavosi visame pasaulyje. Labdaros fondo „Abbé Pierre“ duomenimis, šiuo metu kasnakt Prancūzijos miestų gatvėse nakvoja apie 140 000 benamių, tarp jų – 30 000 vaikų. Šis skaičius 50 proc. didesnis nei 2011 m.
Anot „Rzeczpospolitos“, krizė Vakarų Europoje palaidojo lenkų geresnio gyvenimo viltis. Anksčiau jie žinojo, kad socialinei valstybei, tokiai kaip senojoje Europoje, – užtikrinančiai socialinį aprūpinimą, turinčiai puikią infrastruktūrą ir daugybę laisvo laiko, – sukurti reikės vienos, daugiausia – dviejų žmonių kartų. Dabar ši perspektyva pradingo, nes ore išsisklaidė ir pats tokios valstybės modelis.
