Šią savaitę Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrams susitikime Liuksemburge nepavyko susitarti, kokių papildomų ekonominių sankcijų imtis prieš autoritarinę Baltarusiją bei jos vadovą Aleksandrą Lukašenką.Tai jau ne pirmas bandymas bausti A. Lukašenką už žiaurų opozicijos demonstracijos išvaikymą Minske po pernai gruodžio mėnesį vykusių rinkimų.
Vakarai jau neišduoda vizų nei A. Lukašenkai, nei dar beveik 200 su juo susijusių politikų, laikomų atsakingais už susidorojimą. Taip pat įšaldytos jų sąskaitos užsienio bankuose. Tačiau šį kartą Liuksemburge Europos Sąjungos politikai svarstė galimybes apriboti Baltarusijos bendrovių, susijusių su šalies prezidentu, veiklą. Šį žingsnį jau seniai žengė Jungtinės Amerikos Valstijos, bet Europos politikams jis pasirodė per sunkus. Jie apsiribojo pareiškimu, jog ūkinės sankcijos lieka galimybe ateičiai, esą labai realia galimybe. Ar tikrai ta realybė tokia tikra, parodys ateitis.
Tačiau faktas lieka faktu, ir vėl kaip ir daugeliu klausimų, Europos Sąjungoje nebuvo rasta bendro atsakymo. Kiek A. Lukašenką smerkiančių žodžių bebūtų išlieta, realius ūkinius žingsnius lemia atskirų šalių ūkio, o ne deklaruojamos moralios politikos interesai.
Keletas Europos Sąjungos valstybių – Čekija, Lenkija, Slovakija bei Švedija – aktyviai rėmė sankcijų įvedimą. Jų argumentai, jog A. Lukašenka nusipelnė tokios bausmės, skamba įtikinančiai – daugelis opozicijos veikėjų vis dar yra kalėjimuose arba namų arešte, budriai prižiūrimi kėgėbistų. Taip, būtent kėgėbistų, nes Baltarusijos saugumo tarnybos pavadinimas, kurio seniai atsisakė net Rusija, yra KGB.
Kitas argumentas už sankcijų įvedimą buvo Baltarusijoje veikusios Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos būstinės uždarymas, atsisakant pratęsti jos veiklą. Europos Sąjunga dėl šio žingsnio apgailestauja bei, Briuselio politikų žodžiais tariant, yra pilnutinai įsitikinusi šios organizacijos veikimo Minske prasme.
Tačiau artimos Baltarusijos kaimynės, sakykim, Latvija, griežtesnėms sankcijoms nepritarė. Tiek Latvija, tiek Lietuva sieja kai kuriuos savo ateities ekonominius energetinius interesus su Baltarusija. Tai, remiantis vien vienadieniais sumetimais, suprantama. Baltarusija neturi išėjimo į jūra, o Baltijos uostams Baltarusijos eksportas ar importas atneša nemaža naudą. Dar didesnę naudą jis gali atnešti ateityje, bent taip jau, matyt, viliamasi, užmirštant, jog A. Lukašenka yra visiškai nenuspėjamas politikas, kurio valstybė kuo toliau, tuo labiau priklauso nuo Rusijos.
Ūkinėms sankcijoms taip pat nepritarė ir tradiciškai abejingos Rytų politikai Italija bei Graikija.
Ar pasikeis Europos Sąjungos politika Baltarusijos atžvilgiu po šios savaitės teroristinio akto Minsko metro?
Baltarusijos valdžios reakciją į šį nekaltų žmonių gyvybes nusinešusį nusikaltimą buvo galima atspėti – vėl dėl visko kalta faktiškai bejėgė ir susiskaldžiusi Baltarusijos opozicija bei kažkokios trečiosios jėgos, suprask Vakarai. A. Lukašenka pasidžiaugė, jog tariamus kaltininkus pavyko surasti per porą dienų, o jie prisipažino po vieną naktį trukusio tardymo. Kai buvo rašomas šis straipsnis, tariamų nusikaltėlių pavardės bei jų politinė priklausomybė nebuvo įvardinta, bet A. Lukašenka griaudėdamas grasino Vakarams. Jis pabrėžė, jog opozicijos politikai bus krečiami kaip reikiant, nes „esą jie gali žinoti, kas užsakė išpuolį.“
Dar tiesiau pirštu rodyti Vakarų pusėn vargu ar įmanoma. Toks pagarsėjusio Stalino prokuroro Višinskio tonas ir kaltų suradimo operatyvumas primena tamsiausius tarybinės istorijos laikus. Galbūt sulauksime ir viešo proceso, kurio metu kalti prisipažins dirbę užsienio žvalgyboms bei rengę sąmokslą prieš Baltarusiją ir gal net patį Bratką? Tokia įvykių seka būtų logiška.
Įdomu, kaip tada elgsis Europos Sąjungos politikai. Prisimenat, kaip Vakaruose buvo nematomi akivaizdūs nusikaltimai, vykę Tarybų Sąjungoje, nebūtų nuostabų. Bet vis tik norisi tikėtis, jog politikai nors kiek mokosi iš istorijos.
Valentinas Mitė
