Arktis – tai Šiaurinė poliarinė Žemės rutulio sritis. Didžia dalimi tai Arkties vandenynas. Žemyninėje dalyje plyti arktinės dykumos, kur gyvena baltieji lokiai, jūrų vėpliai, orkos, mėlynieji banginiai bei negausūs čiabuviai. Dėl atšiauraus klimato ilgą laiką šis regionas sulaukdavo nebent mokslininkų dėmesio. Vis dėlto iš pradžių Rusija, o po to ir kitos su šia Žemės dalimi besiribojančios valstybės pareiškė pretenzijas į Arkties lobius – milžiniškus naftos bei dujų klodus. ES, kurios 3 narės iš 27 – Danija, Švedija ir Suomija – ribojasi su Arktimi, taip pat pretenduoja į Arkties tarybos „stebėtojo statusą“ ir milžiniškus Arkties lobius.
Didesnę dalį Arkties pakraščių dalį užima tundra. Žemiausia temperatūra sausio mėn. -50 laipsnių C°. Poliarinės nakties metu matoma Šiaurės pašvaistė, o diena ir naktis Arktyje trunka po pusmetį. Regiono klimatas atšiaurus, skurdi augalija ir gyvūnija. Didesnėje žemyno dalyje apskritai nėra jokių gyvybės ženklų. Tiktai pakrantėse, kur įšyla žemės paviršius, ištirpsta sniegas, auga samanos, kerpės, dumbliai. Žemyne beveik nėra nuolat sausumoje gyvenančių gyvūnų. Tik vienas kitas vabzdys ar paukštis.
Tačiau nepaisant atšiaurios gamtos, čia glūdi pasakiški lobiai. Ekspertai mano, kad po ledynais slypi didelis naftos ir dujų, taip pat deimantų, aukso ir kitų naudingųjų iškasenų telkiniai. Anksčiau dėl sudėtingų išgavimo sąlygų, nedidelių naftos bei dujų kainų, šių resursų gausos diskusijos dėl Arkties eksploatavimo nekildavo. Pastaruoju metu situacija keičiasi. Jau pasikeitė.
Nafta ir dujos per dešimtmetį pabrango keletą kartų. Jų atsargos po truputį senka, o paklausa išlieka didelė. Galimybę išgauti energetiką šiame atšiauriame regione didina tai, kad šylantis klimatas ir tirpstantys ledynai sudaro palankesnes sąlygas gamtos gelmių turtams įsisavinti. Pasaulinis atšilimas paspartino ledynų tirpimą iki tokio masto, kad Arktis kiekvienais metais praranda 26 000 kvadratinių mylių ledo. Dėl ištirpusio ledo per metus į jūras patenka per 50 milijardų tonų papildomo vandens.
Šalys, kurių krantus skalauja Arkties vandenynas (Kanada, Danija, Norvegija, Rusija ir JAV), šiuo metu nesutaria dėl teisių į šio regiono teritorijas. Gauti savo dalį siekia ir Grenlandija.
Pirmieji pretenzijas į šio regiono turtus pareiškė rusai. Rusų atominis ledlaužis „Rosija“ ir mokslinis laivas „Akademikas S. Fiodorovas“ iš Murmansko nuvyko į Šiaurės ašigalį. Iš Mokslinio laivo dviem batiskafais į daugiau kaip 4 kilometrų gylį nusileido mokslininkai ir net du Rusijos Dūmos parlamentarai. Į vandenyno dugną ties Šiaurės ašigaliu jie nuleido specialią kapsulę su Rusijos vėliava.
Taip Rusija parodė reiškianti pretenzijas į didesnį vandenyno plotą nei dabar valdo. Plačiau nenagrinėsime JAV ir Rusijos atviro disputo dėl Arkties (į šią diskusiją taip pat įsitraukė ir kitos valstybės, pavyzdžiui, Kanada). Net ir Lietuvos viešojoje erdvėje šis klausimas išanalizuotas pakankamai plačiai, todėl prie jo grįžti neverta. Tikslingiau panagrinėti ES poziciją šioje kovoje dėl Arkties lobių.
Net 3 Europos Sąjungos valstybės – Danija, Švedija ir Suomija – pretenduoja į regiono išteklius, ir tai sukelia nesutarimus tiek tarp pačių šalių, tiek ir ES viduje. Šių metų gegužę Danija Grenlandijoje surengė penkių į Arktį pretenduojančių šalių vadovų susitikimą, nepakvietusi Švedijos ir Suomijos atstovų, kas neišvengiamai sukėlė šių šalių pasipiktinimą.
Ne tik atskiros ES šalys, bet ir Europos Komisija domisi Arkties turtų eksploatavimo galimybe. Bendra ES pozicija daug vieningesnė, nei atskirų valstybių siekiai. Dokumente, kuris vadinamas „pirmuoju žingsniu link ES Arkties politikos“, Europos Komisija aptarė Arkties energijos šaltinių, žvejybos, naujų laivininkystės kelių, saugumo ir gamtos apsaugos klausimus.
Tai pirmas kartas, kai ES pripažino, jog Arkties resursai gali būti Europos energetinio saugumo garantija. Su Arktimi tiesiogiai susijusi ES politika aplinkos, klimato kaitos, energetikos, mokslinių tyrimų, transporto, žuvininkystės ir kitose srityse.
Be abejo, toks ES interesas – visiškai teisėtas. Arkties regionui netaikomas joks sutarties režimas. Šiaurės ašigalis arba aplink jį esantis Arkties vandenynas nepriklauso nė vienos šalies ar šalių grupės suverenitetui. Valstybės, kurioms priklauso Arkties pakrančių teritorijos, nėra susitarusios dėl jūrų sienų išskirtinėje ekonominėje zonoje nustatymo. Todėl ne tik Rusija, JAV ar atskiros Europos šalys, bet ir ES vadžios institucijos domisi regiono teikiamomis galimybėmis.
Kalbant apie unikalios šio regiono ekosistemos išsaugojimą, šioje srityje ES atrodo daug labiau pažengusi, nei kiti pretendentai (Rusija ar JAV prioritetą teikia naftos gavybai, o ne gamtos išsaugojimui). Europos Sąjungai priklausančioje Arkties teritorijoje didelis dėmesys skiriamas ekologijos, unikalaus kraštovaizdžio, retos gyvūnijos ir augalų išsaugojimui. Šiame regione gyvenantys čiabuviai yra saugomi Europos bendrijos teisės aktų specialiomis nuostatomis.
Europos Parlamentas neseniai pabrėžė Arkties valdymo svarbą ir paragino kurti autonomišką ES Arkties politiką bei primygtinai pasiūlė Komisijai imtis aktyvaus vaidmens Arktyje. Parlamentų vaidmuo bendradarbiaujant Arkties klausimais yra labai svarbus didinant informuotumą ir politinį įnašą, o Europos Parlamentas šiuo atžvilgiu atlieka svarbų vaidmenį.
Dabartinis pasaulis gyvena vis aštrėjančio energijos išteklių ribotumo sąlygomis. Naftos ir dujų atsargų užteks tik keliasdešimčiai metų. Kylant naujiems ekonominiams gigantams, tokiems kaip Kinija ar Indija, paklausa tradiciniams energijos ištekliams dar padidės, stiprės globalinė konkurencija dėl šių rezervų. Vis mažiau svarbi taps gamta, jos unikalumo išsaugojimas.
Arkties išteklių eksploatavimo klausimas ne tik svarbus, bet potencialiai pavojingas, todėl bet kaip jo spręsti negalima. Norint išvengti dar vienos „aukso karštligės“, Arktis turėtų tapti JT kontroliuojama ypatingąja teritorija.
Gediminas Dubonikas
