Europos Sąjunga (ES) šią savaitę švenčia savo 50-ąjį gimtadienį, vedama tikslo susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą jos vykdoma politika, jos ambicijomis ir sprendimais dėl to, kokioms šalims turėtų būti leista ilgainiui prisijungti prie 27 nares vienijančio demokratinių valstybių klubo.
ES virtine šventinių koncertų, parodų ir sporto renginių paminės 1957 metų kovo 25 dieną pasirašytos Romos sutarties, padėjusios pamatus atsirasti dabartinei Bendrijai, 50-ąsias metines, o iškilmes vainikuos savaitgalį Berlyne vyksiantis viršūnių susitikimas.
Tačiau išorinis blizgesys nepaslepia to, kaip integracijos pavyzdžiu pasaulyje laikomo bloko lyderiams sunkiai sekasi susitarti dėl šiai progai skirtos deklaracijos, kuria norima pažymėti praeities pasiekimus ir dar kartą patikinti Bendrijos piliečius dėl jų ateities.
Lyderiai sutaria, kad Sąjungos atsiradimas įtvirtino Europoje taiką, sukūrė didžiausią pasaulyje laisvos prekybos zoną, atvėrė sienas nevaržomai keliauti ir leido įvesti vieningą valiutą, kuria galima atsiskaityti nuo Andalūzijos iki Laplandijos, tačiau laikosi skirtingų nuomonių, kaip reikėtų toliau judėti į priekį.
Didžiausią nerimą kelia prie žlugimo slenksčio atsidūrusi konstitucija, kurią ratifikavo 18 iš 27 Bendrijos valstybių, tarp jų naujokės Bulgarija ir Rumunija, tačiau referendumuose prieš beveik dvejus metus atmetė prancūzų ir olandų rinkėjai.
Konstitucijos projekto atmetimas buvo akivaizdus įspėjimas apie gilią prarają tarp ES politinio elito ir piliečių ir pademonstravo visuomenės nusivylimą plėtra, ypač pastangomis priimti į Bendriją musulmonišką Turkiją.
Vis dėlto krizės šaknys glūdi giliau ir gali būti kur kas labiau komplikuotos.
"Pusė žmonių nori didesnės (vieningos) Europos, kita pusė mano, kad Europa ir taip jau per didelė. Tokia ta Europos krizė", - sakė Liuksemburgo premjeras Jeanas Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris), vienas seniausiai dirbančių ES lyderių.
Nors Prancūzijoje didelis nedarbo lygis, gyventojai mano, kad esama per didelės konkurencijos ir per mažai dėmesio skiriama socialinei politikai.
Vokietija ir Belgija būgštauja dėl pigios darbo jėgos antplūdžio iš naujųjų narių, daugiausia buvusių komunistinių Rytų Europos valstybių, kurios prie ES prisijungė 2004-aisiais.
Olandai ir britai nerimauja, kad ES ilgainiui taps supervalstybe ir jie neteks savo suvereniteto. Tuo tarpu kai kurioms Skandinavijos ir Rytų Europos šalims rūpi tik laisvosios prekybos teikiama ekonominė nauda.
Netgi į plėtrą įvairiose Bendrijos narėse žiūrima skirtingai. Prancūzijoje ir Nyderlanduose nerimaujama dėl Europos identiteto praradimo, jei prie Bendrijos prisijungs musulmoniška Turkija. Tuo tarpu britai ir lenkai laikosi nuomonės, kad Turkijos įstojimas į ES pasitarnautų demokratijos plėtrai į Artimuosius Rytus.
"Istorinę naudą, kurią atnešė Europos Sąjungos sukūrimas, užgožė daugumoje valstybių narių sustiprėję visuomenės būgštavimai dėl jų šalių ekonomikos ir identiteto", - sakė Michelis Foucher (Mišelis Fušė) iš Roberto Schumanno (Robero Šumano) fondo.
Vis dėlto akivaizdu, kad nauda gerokai viršija tam tikrus neigiamus aspektus.
Vokietija susivienijo, o šiame procese svarbus vaidmuo teko Bendrijos pinigams, kurie taip pat nemažai prisidėjo prie Graikijos, Airijos, Portugalijos ir Ispanijos ūkio augimo. Savo ruožtu tai leido nusistovėti tam tikrai pusiausvyrai tarp valstybių narių.
Pasitelkusi vartotojų teises, aplinkosaugą ir sąžiningą konkurenciją reglamentuojančius teisės aktus, pigių skrydžių įmones ar net studentų darbo biržas, ES prasiskverbė į visus kasdienio žmonių gyvenimo aspektus.
Vis dėlto eilinius piliečius ne itin domina Europos politikos reikalai, todėl rinkimai į ES parlamentą dažnai pasižymi mažu rinkėjų aktyvumu.
Padėtį komplikuoja ir dabartinis politinės vadovybės vakuumas.
Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas (Žakas Širakas) ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas (Tonis Bleras) rengiasi palikti savo postus, vėl neramu Italijos politinėje arenoje, Austrijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje dirba naujos vyriausybės, o Bulgarija ir Rumunija tik prisijungė prie ES.
Ironiška tai, kad "Berlyno deklaracija" buvo pradėta rengti tikintis atkurti visuomenės pasitikėjimą suteikus naują postūmį pastangoms išspręsti ES konstitucijos problemą, tačiau dabar rimtai būgštaujama, kad ji nieko gera neduos.
"Mes visi jaučiamės taip, tarsi stovėtume kryžkelėje, - praėjusią savaitę sakė Socialistų frakcijos Europos Parlamente lyderis Martinas Schulzas (Martinas Šulcas). - Mes arba toliau sėkmingai žengsime Europos integracijos keliu, arba nukrypsime nuo jo ir eisime į nežinią".
