Akvilė Kavaliauskaitė, LRT Televizijos laida “Emigrantai”, LRT.lt
Egidijus emigravo į Vokietiją būdamas šešiolikos metų – nebaigęs mokyklos ir net nemokėdamas užsienio kalbų. Praėjus aštuoneriems metams, jis jau galėjo pasigirti sėkmės istorija, kurią susikūrė tapęs asmeniniu treneriu ir pradėjęs uždirbti 6 tūkst. eurų per mėnesį.
Kalbėdamas LRT televizijos laidai „Emigrantai“, jis neslepia šiuo metu uždirbąs dar daugiau, o apie ankstesnes pajamas svarsto: „Nėra tiek daug, bet galima jau gerai gyventi. Iš tikrųjų reikia dešimt [tūkst. eurų] uždirbt“.
Madingi garsių firmų drabužiai, žvilgantis sportinis automobilis, kūnas, apie kokį svajoja tūkstančiai vyrų, ir labai didelė alga. Nieko nuostabaus, kad, Hamburgo gatvėse išvydusios tokį vyrą, atsigręžia net ir pačios išrankiausios merginos.
„Mes, užsieniečiai, buvome nepageidaujami“
Kai atsikraustė į Vokietiją, Egidijui buvo penkiolika, ir visi jo daiktai tilpo į du sportinius krepšius. Dabar jis – 27 metų imigrantas, Hamburge gerai žinomas asmeninis treneris, uždirbantis 75 eurus per valandą – daugiau nei pustrečio šimto litų. Ką jau kalbėti apie keliones į egzotiškus kraštus su savo klientais ir merginas, kurios, vos tik išvydusios žavų sportininką, pačios kviečia jį į pasimatymus.
Tiesa, su moterimis Egidijus – atsargus. Nepavykęs meilės romanas jau sykį sugriovė jam gyvenimą.
„Mano tėtis gyveno Vokietijoje. Man buvo maždaug penkiolika metų, kai jis pasiūlė: „Nenori į Vokietiją atvažiuot?“ Tai aš, ilgai nemąstęs sakau: „Taip“. Išvis nepagalvojęs palikau Lietuvą, būdamas šešiolikos metų. Nebuvau apmąstęs nei pliusų, nei minusų: tik susidėjau krepšį ir išvykau“, – socialinės dokumentikos laidoje „Emigrantai“ pasakoja Egidijus.
Vaikinui emigracija buvo kaip antras gimimas. Dauguma dalykų, kurių jis mokėsi Lietuvoje, Vokietijoje nedavė jokios naudos:
„Nebaigiau Lietuvoje jokios mokyklos, nieko, mokiausi tik anglų, rusų ir lietuvių, to, ko išvis nereikėjo iš tikrųjų, išskyrus anglų. Pradėjau apskritai nuo nulio, nieko nemokėdamas, jokių kalbų, išskyrus „truputį“ anglų ir lietuvių, rusų. Nuo to prasidėjo šis gyvenimas“.
Egidijaus tėtis gyveno rytinėje Vokietijos dalyje, kurioje iki pat 1990-ųjų buvo komunistinis režimas. Jauno imigranto situaciją tai tik apsunkino.
„Rytų Vokietija yra ne tokia, kaip Vakarų: ten gyvenimo lygis ir uždarbis – ne toks geras. Ten buvo labai daug nacistų. Mes, užsieniečiai, buvome nepageidaujami. Tai buvo pradžia – labai sunki iš tikrųjų, tarp šešiolikos ir aštuoniolikos metų. Aš net norėjau grįžti į Lietuvą, buvau „tašę“ susidėjęs, jau skambinau mamai, sakiau – džiaukis, viskas, grįžtu atgal po dviejų ar trijų mėnesių. Bet manęs niekas neišleido“, – prisimena pašnekovas.
Didžiausia paauglio imigranto problema tapo vokiečių kalba, kuria iš pradžių jis mokėjo tik pasisveikinti.
„Tu nė vieno žmogaus nesupranti: ką tau mokykloje sako, ką aplinkiniai žmonės sako. Tu nė vieno žodžio nesupranti, tau neįdomu, nežinai, ką veikti. Pareini namo, įsijungi televizorių ir nieko nesupranti. Eini į mokyklą – ir nieko nesupranti. Nemoki šnekėti, bendrauti. O Lietuvoje aš buvau veiklus, judrus, daug bendraujantis, turėjau daug draugų. Čia atvažiavęs, nieko nebeturiu. Nulis: nei draugo, nei bendravimo“, – dalijasi išgyvenimais Egidijus.
Sporto salėje sudorojo labiau patyrusius
Prieš dvylika metų, kai kelionės į Vakarų Europą dar nebuvo tokios pigios kaip dabar, o gyvenimo lygis ten stipriai skyrėsi, daug kam gyvenimas užsienyje atrodė kaip svajonė. Tai, kad svetur už dyką niekas nieko neduoda, Egidijus suprato labai anksti. Tada jis dar nežinojo, kad šalyje, iš kurios taip norėjo pabėgti, galų gale jam pasiseks net labiau, nei Vokietijoje gimusiems ir užaugusiems klasės draugams.
„Labai pasiilgau Lietuvos tuo metu. Labai norėjau grįžti, nes supratau, kad Vokietija yra ne toks svajonių kraštas, kaip atrodo. Kai jaunas buvau, vienuolikos ar dvylikos metų, visi pasakojo, kad čia atvažiavus bus gerai, darbą turėsi, pinigai „eis“. Supratau, kad čia yra pasaka, bet, norėdamas kažko pasiekti, turi stengtis, dirbti, turi to norėti“, – sako laidos „Emigrantai“ herojus.
Nuo liūdesio ir nuobodulio vaikinas pabėgo į sporto salę. Taip, galima sakyti, ir prasidėjo sėkminga jo karjera Vokietijoje.
Egidijus prisimena: „Mano tėtis tada sakė: „Palauk, pakentėk, ateis geresni laikai.“ Ir, neturėdamas, ką veikti, pradėjau treniruotis. Ėjau į sporto salę, pradėjau eiti į kovas, į džiudžitsu. Nuo to ir prasidėjo mano noras tuo užsiimti, treniruotis.“
Diena po dienos kovos vaikinui sekėsi vis geriau. Be to, jis nė pats nepastebėjo, kad augo ne tik raumenys, bet ir vokiečių kalbos įgūdžiai.
„Ištvėriau. Pirmi metai buvo sunkiausi. Paskui prasidėjo gyvenimas – kai pirmus žodžius išmokau, pirmus sakinius, pirmi draugai atsirado. Sporto pasiekimus turėjau gerus, pradėjo kilti populiarumas, pradėjo laikraščiai rašyti. Ir tada pradėjau jaustis kaip namuose“, – prisimena vyras.
Išties apie Egidijų netrukus pradėjo rašyti vietos laikraščiai: „Kai atėjau į džiudžitsu treniruotę mažame miestelyje, kuriame gyvenau, mane iškvietė kovoti vietinės komandos vaikinai. Nemokėdamas tos kovos, beveik prieš visus laimėjau. Manimi labai susidomėjo treneris, apie mane pradėjo rašyti laikraščiai.“
„Naujas talentingas kovotojas dalyvaus Europos čempionate“, „Sportininkas iš Lietuvos ir vėl laimėjo“, „Egidijus priėmė dar vieną iššūkį“, – panašios antraštės vis dažniau atsirasdavo Vokietijos laikraščių sporto skiltyse. O po Europos džiudžitsu čempionato, per kurį pašnekovas užėmė antrą vietą, dėmesio atsirado dar daugiau.
Egidijaus gyvenimas svetur gerėjo kone kasdien. Deja, tik iki tos akimirkos, kai jis susirado pirmą rimtą merginą. Meilės romanas jauną vyrą taip supančiojo, kad jis nebežinojo, kaip ištrūkti.
Laidos pašnekovas prisimena: „Kai atvažiavau į Vokietiją, beveik nieko neturėjau – tik dvi „tašes“. Ir čia atvažiavęs galvojau, kad bus viskas paruošta, bus tvarkingas butas ir pan. Bet buvo visai kitaip, nei tikėjausi. Reikėjo nuo nulio pradėti, nes mano tėtis neturėjo laiko, turėjo savų problemų. Ir aš turėjau nuo šešiolikos metų pradėti savim rūpintis.“
Iš tėvo namų Egidijus išėjo anksčiau, nei įprasta daugeliui – septyniolikos. Ir anksčiau, nei daugelis, su mergina ne tik vaikštinėjo susikibęs už rankučių, bet ir kartu apsigyveno:
„Susiradau kitą butą ir pradėjau kaip vienas gyventi, mokytis, sportuoti. Savo mieste pasiekiau tam tikrą lygį: daug kas mane pažinojo, turėjau savo treniruočių grupę, turėjau savo vaikinus, kuriuos treniravau, turėjau darbą klube ir gyvenau su mergina. Ji buvo vokietė, puiki mergina.“
Iš pradžių dviejų jaunų žmonių gyvenimas kartu buvo kupinas romantikos. Bet, laikui bėgant, romantiškų momentų vis mažėjo, kol galiausiai santykius visiškai apsunkino buitis. Egidijus prisipažįsta, kad rimtos draugystės tiesiog išsigando:
„Aš negalvoju, kad tai nelaiminga meilė: mano mąstysena buvo nelaiminga, nes aš paprasčiausiai per jaunas buvau ir viso to nenorėjau – nenorėjau šeimyninio gyvenimo. Yra mergina, kone žmona, vos ne su vaikais gyveni. Galvojau, kad, būdamas dvidešimt dvejų ar trejų metų, esu per jaunas. Norėjau pamatyti pasaulį, pakeliauti. Norėjau į festivalius, dar kažką patirti.“
Greitai atėjo laikas, kai perdėm rimtus tapusius santykius vaikinas panoro nutraukti. Bet tada jis negalėjo numatyti, kokias skaudžias pasekmes atneš skyrybos su mylimu žmogumi.
„Nenorėjau to tipinio gyvenimo, kurį gyveno mūsų tėvai, kai devyniolikos, dvidešimties metų sulaukę vaikai „apsiženyja“, paskui, būdami trisdešimties, išsiskiria, paskui – antra žmona. Aš to tikrai nenorėjau ir nevertinau tos meilės, nevertinau merginos. Kai žmogaus nevertini, ankščiau ar vėliau išsiskiri“, – „Emigrantams“ sako Egidijus.
Išsiskyrimas su mylimąja sugriovė gyvenimą
Po skyrybų vaikinas puolė į visišką neviltį: „Mečiau darbą, praradau teises, mašiną, butą; praradau meilę ir viltį tenai išvis ką nors pasiekti tame mieste.“
Kas atsitiko, kad Vokietijoje sėkmingas, populiarus, visų mėgstamas ir mylimas lietuvis staiga gyvenime ėmė matyti vien tamsius atspalvius?
„Buvo paprasčiausiai nuomojamas butas, bet labai brangus. Kai kartu gyvenome, gan gerai sekėsi, bet kai ji išėjo, butą atidaviau, nes negalėjau išlaikyti. Po to praradau teises, po to – darbą. Galima sakyti – pats kaltas, kad darbą praradau, nes nebuvo noro dirbti, nenorėjau stengtis. Per pusę metų praradau tai, ką buvau pastatęs ir uždirbęs. Nieko nebeturėjau, tik sportinę „tašę“. O man su sportinėmis „tašėmis“ labai sekasi“, – karčiai juokauja laidos pašnekovas.
Taigi po skyrybų jauną sportininką užpuolė plataus spektro problemos: nuo vienatvės iki pinigų stygiaus, nuo karjeros griūties iki… nemalonumų su policija:
„Teises praradau dėl greičio viršijimą. Nestojau, stabdomas policijos. Reikėjo eiti pas psichologą. Važiavau didesniu, nei 100 km/h greičiu per miestą ir nesustojau, kai stabdė su radaru. Nenorėjau stoti, nes gyvenau lietuvišku stiliumi, turėjau lietuvišką mašiną – Lietuvoje registruotą gan greitą ir galingą „Audi“. Aš daug problemų turėdavau su policija, mane nuolat stabdydavo. Vieną kartą nesustojau – naktį važiavau greitai, lenkiau mašiną. Jie bandė stabdyti, aš nestojau, jie mane gaudė, nepagavo, bet miesto kameros mane pamatė.“
Dabar Egidijus pats nesupranta, kodėl taip kvailai pasielgė. „Tuo metu viskas atrodė tiesiog nesvarbu“, – sako dabar visai kitaip gyvenantis jaunas vyras.
Vokietijos pareigūnai lietuvį eismo taisyklių pažeidėją surado greitai – atvyko tiesiai pas Egidijų į namus. Vaikinas iškart neteko vairuotojo pažymėjimo, turėjo reguliariai lankytis pas psichiatrą, nes buvo įtariama, kad jis – potencialus kelių žudikas. Galų gale iš naujo laikė vairavimo egzaminą. Tačiau atimtos teisės buvo tik maža dalelė problemų, kurias tuo metu teko spręsti atvykėliui iš Lietuvos. Pirmiausia jam labai reikėjo naujo darbo.
„Mano šefas buvo labai geras žmogus, bet jo apyvarta nebuvo tokia aukšta, kad jis sakytų: „Aš naują darbininką priimsiu, jam gerą atlyginimą mokėsiu“. Ir man jis pasiūlė: „Tu gali dirbt pas mane, bet tik tiek pinigų gausi.“ Labai maža suma buvo, (…) nusprendžiau, kad tai neapsimoka, nes čia iš tikrųjų – jeigu nedirbi, tai gauni daugiau pinigų, nei kai dirbi. Kai aš viską paskaičiavau, tai nemačiau išeities – eiti dirbti ir mažiau uždirbti“, – dalijasi prisiminimais emigrantas.
Kelias į didžiąją sėkmę
Dabar dėl visų savų nesėkmių pašnekovas tik džiaugiasi. Mat galiausiai Egidijui trūko kantrybė, jis nusprendė pabėgti ir viską pradėti iš naujo kitame mieste. Nuo čia prasideda jau antra jo sėkmės istorija, kuri, bent kol kas, – su laiminga pabaiga. Egidijus gyvena daug geriau, nei bet kada anksčiau.
„Buvau jau pabaigęs specialybę, turėjau savo licencijas, buvau personalinis treneris, turėjau daug patirties sporto srityje. Palikau tą savo miestelį ir išvykau į Berlyną. Iš Berlyno išvykau net iki olandų sienos. [Vėliau] atvažiavau į Hamburgą laimės ieškoti su sportine „taše“. Ir suradau laimę. Jau daugiau kaip penkerius metus esu Hamburge“, – „Emigrantams“ pasakoja Egidijus.
Hamburgas – turtingas miestas. Jis laikomas net brangesniu už sostinę Berlyną. Beveik jokio turto neturėjęs vaikinas pirmiausia susirado gerą darbą:
„Aš atėjau visų pirma į šitą klubą ir pasiūliau savo paslaugas. Iš pradžių buvau paprastas treneris. Pamačiau, kad čia ir asmeniniai treneriai dirba. Supratau, kad galima pamokas pravesti geriau ir linksmiau.“
„Radau savo pašaukimą“, – sako Egidijus, kuris, išbandęs daugybę sporto šakų, pagaliau suprato, kas jam gali atnešti ir laimę, ir turtus.
„Pradėjau tuo domėtis ta sritimi ir „lįsti“ į personalinius trenerius. Labai greitai lindau, labai greit įsitvirtinau šiame klube, po to – kitame. Iš viso – trijuose klubuose per pusę metų. Supratau, kad čia – labai geri pinigai. Galima gerai uždirbti, linksmas darbas, visą dieną – gera nuotaika. Ir sukūriau nuosavą asmeninių trenerių firmą. Nuo to viskas prasidėjo“, – dalijasi prisiminimais „Emigrantų“ pašnekovas.
Naujajame darbe lietuviui ėmė sektis jau nuo pirmos dienos. Kalbos apie šaunų asmeninį trenerį sklido labai greitai. Netrukus pas jį ėmė lankytis vis svarbesni klientai: verslininkai, aktoriai, aukštas pareigas einantys žmonės. Iš Egidijaus jie mokėsi sveikai gyventi ir gerai atrodyti, o treneris iš jų perėmė bendravimo subtilybes ir... talentą uždirbti daug pinigų.
„Galima sakyti, per pusę metų gyvenimas taip pagerėjo, kaip per dešimt metų nepagerėjo. Nuo to prasidėjo mano supratimas, ką reiškia pinigai, kaip reikia juos uždirbti, kaip galima tai kombinuoti su mano darbu, su sportu. Nes, kaip personalinis treneris, tu esi ne tik sportininkas. Gali būti geriausias sportininkas, bet nemokėti savęs parduoti, [ir tada] – jokių galimybių uždirbti gerus pinigus“, – sako laidos herojus.
Kai prarado viską, Egidijui buvo 23-eji. 24-erių jis jau turėjo nuosavą verslą, dešimtis klientų, atgavo savigarbą ir gyvenimo džiaugsmą:
„Būdamas dvidešimt ketverių metų supratau: taip galima uždirbti gerus pinigus. Ir tada pajutau, kad prasideda gyvenimas. Galėjau sau leisti, ką norėjau. Buvau įpratęs gyventi gaudamas mažiau pajamų – su penkiais šimtais eurų per mėnesį. Pajamos padidėjo kone dvidešimt kartų. Galėjau pirktis brangius laikrodžius, automobilį, kokį norėjau, ir neskaičiuoti pinigų.“
Šeši tūkstančiai eurų. Arba – 21 tūkstantis litų. Tokios buvo įprastos 24-erių metų vaikino mėnesio pajamos. Egidijus neslepia: dabar jis jau uždirba gerokai daugiau.
„Nėra tiek daug, bet galima jau gerai gyventi. Iš tikrųjų reikia dešimt uždirbt. Šiame mieste gerai gyvenant, norint gerai gyventi, norint, kad tau linksma būtų, nieko netrūktų, reikia dešimt uždirbti. Tada gan gerai sekasi ir yra linksma“, – socialinės dokumentikos laidai „Emigrantai“ tvirtina Egidijus.
Uždirba net nieko neveikdamas
Egidijus net pats nepastebėjo, kaip tapo savo įžymių klientų draugu ir palydovu. Tačiau dabar darbą ir malonumus stengiasi atskirti: artimas bendravimas su žmonėmis, kurie nėra tikrieji draugai, lietuvį pradėjo varginti. Žinoma, ne visada:
„Būdavo, kad mane pakviesdavo į Ispaniją žmogus, turintis ten namą su baseinais ir valtimi. Skambina ir sako: „Egidijau, vasara, atvažiuok, trys keturios dienos, pasiimk skrydį, pagyvensi pas mane, paplaukiosi, pasitreniruosime.“ Nuskrendi, tos treniruotės man – mankšta, jam treniruotės. Ten iš tikrųjų pailsi (...) ir dar už tai gauni pinigus.“
Egidijus sako jau įpratęs prie to, kad kartais dideles sumas pinigų gauna beveik nieko neveikdamas. Tačiau vaikinas nori pabrėžti, kad šitokia sėkmė iš dangaus nenukrito. Tai – ilgų darbo metų rezultatas. „Tegu lietuviai nesitiki, kad atvyks į Vokietiją ir nuo pirmos dienos taps turtingais bei sėkmingais”, – būsimiems emigrantams pataria Hamburge jau gerai žinomas asmeninis treneris.
„Yra net klientų, kurie moka į priekį, sako, kad už pusę metų. Kas mėnesį – tiek ir tiek, ir aš jiems priklausau visą laiką, turiu su jais treniruotis, mitybos [programą] sudaryti, būti jų dešiniąja ranka. O buvo klientų, kurie man sumokėjo už pusę metų, o aš gal tik kokias tris dienas pas juos buvau. Buvo sumokėti pinigai, o man nereikėjo nieko daryti, treniruotis: aš gal tik vieną du kartus buvau su jais susitikęs“, – prisimena pašnekovas.
Nors su Egidijumi sportuoja ne viena Vokietijos įžymybė, lietuvis sako klientų nesirenkantis pagal pavardes ar einamas pareigas. Treniruotis pas jį gali visi, jei tik, žinoma, turi pinigų. Egidijus iš tiesų žino, kaip niekada sporto neragavusio kliento kūną paversti idealiu. Toks ir yra daugumos jo klientų tikslas. Tačiau ne visi pas Egidijų lankosi vien sveikos gyvensenos tikslais. Kai kurios klientės labiau, nei pagražinti figūrą, nori susipažinti su Egidijumi.
Didžiosios pagundos
Klientės kartais ir įsimyli, pripažįsta Egidijus: „Klientės, kai įsimyli, to stengiasi neparodyti, bet tai jaučiama. Nes kai su žmonėmis bendrauji, jauti žmogų labai gerai. Ir iškart jaučiasi, kai klientė įsimyli: ji kitaip į tave žiūri, kitaip elgiasi. Ji ateina į treniruotes pasipuošusi, su makiažais ar gražiai apsirengusi. Galvoji: „Mes turime treniruotis, o tu atėjai kaip į kokį balių.“
Kartą dėl nepageidaujamų aistrų Egidijus netgi atsisakė klientės: „Mergina per daug parodė, kad labai patinku, ir man reikėjo nuo jos atitolti, nes ji pastoviai norėdavo pratimų, norėdavo susitikti lauke, norėdavo, kad mes eitume lakstyt, po to kavos gerti. Kviesdavo į gimtadienius, kviesdavo į barus, rašydavo. Vienas geras draugas personalinis treneris man patarė: „Vienas svarbiausių dalykų – niekada nemiegok su kliente“. Ir tai aš įsisavinau.“
Jau penkerius metus Hamburge gyvenantis lietuvis neslepia: prieš klienčių grožį kartais sunku atsilaikyti, bet kol kas jo reputacija – visiškai švari.
„Labai sunku iš tikrųjų. Viena klientė buvo labai graži, modelis, draugavo su labai įtakingu žmogumi Hamburge. Dėl šios merginos iš tikrųjų jau buvau susimąstęs, [norėjau] surizikuoti. Bet taip išėjo, kad nereikėjo rizikuoti: mes nutraukėm po to treniruotes, nes nebuvo įmanoma treniruotis, nebuvo bendros kalbos – per dideli jausmai pradėjo kilti“, – prisipažįsta „Emigrantų“ pašnekovas.
Rimtos merginos Egidijus šiuo metu neturi. Moters meilę jaunam vyrui kol kas atstoja draugai, vakarėliai prabangiuose naktiniuose klubuose ir jo automobilis – daugiau kaip 100 tūkst. litų vertės „Audi“ A5. Tačiau vaikinas svarsto apie naują, itin brangų ir galingą pirkinį. „Noriu pasinaudoti visomis galimybėmis”, – sako pašnekovas.
