Jie projektuoja miestus, dirba finansinėse institucijose, kuria socialinius projektus. Darbdaviai tvirtina, kad jų Lietuvai reikia.
Kol šalyje bandoma apskaičiuoti protų nutekėjimą, jie, pasimokę užsienio aukštosiose mokyklose ir padirbėję kitų šalių kompanijose, grįžta į Lietuvą kurti pridėtinės vertės. Daugelis specialistų teigia pastebintys tendenciją, kad tokių lietuvių daugėja.
„Jaučiame ženklų iš užsienyje gyvenančio jaunimo, kad jie norėtų grįžti į Lietuvą ir čia rasti darbo, įsitvirtinti, – sako Lietuvos darbdavių konfederacijos ICC|Lietuva generalinis direktorius Algimantas Akstinas. – Kol kas su jais aktyviai bendradarbiavo ambasados, todėl pavyko kai kuriuos sėkmingai įdarbinti valstybinėse institucijose. Tačiau dar neturime parengę priemonių, kaip juos suartinti su privačiu sektoriumi.“
Jo nuomone, tai galėtų būti ir socialiniais tinklais paremta duomenų bazė, tarsi virtuali darbo birža, kuri padėtų išvengti dažnai pasitaikančių biurokratinių kliūčių. Pasak A. Akstino, darbo vietų šalyje apstu, tačiau reikia aktyviai kovoti su šešėline ekonomika.
„Visi turime susivokti ir ne imituoti kovą, o tikrai imtis priemonių, – sako A. Akstinas. – Tą minėtą milijardą iš šešėlio reikia ištraukti ir garantuoju, kad atsiras darbo vietų. Sąlygos verslui Lietuvoje pradėti nėra pačios blogiausios, sugebame pritraukti investicijų, todėl dabar labai svarbu pažaboti biurokratinius trukdžius, kurie vis sulaukia palankumo Seime.“
Skatina grįžti
Organizacija „Globalios Lietuvos lyderiai“ rengia projektą „Big Brother Lithuania“, kuriame įvairūs Lietuvos specialistai patars jaunuoliams karjeros ir gyvenimo klausimais.
„Tikimės pritraukti ir studentų, išvažiavusių į užsienį, kad parodytume jiems galimybes Lietuvoje, be to, paskatintume grįžti, – pasakoja viena projekto koordinatorių Kotryna Gailiūtė. – Gąsdinimas protų nutekėjimu kiek perdėtas, mat norint įsitvirtinti užsienyje reikia įdėti daug pastangų, o konkurencija darbo rinkoje milžiniška, nes į didžiuosius miestus suvažiuoja jaunimas, baigęs geriausius pasaulio universitetus.“
Anot K. Gailiūtės, didžioji dalis kvalifikuotų specialistų planuoja grįžti ar bent jau išlaikyti sąsajas su Lietuva.
„Sudėtingiau dėl nekvalifikuotus darbus dirbančių žmonių, nes užsienyje jie pajunta atlyginimų skirtumą, keičiasi gyvenimo kokybė, todėl jie nelinkę skubėti atgal į Lietuvą“, – pasakoja K. Gailiūtė. Ji pati studijavo Vokietijoje, tačiau nusprendė ateitį sieti su tėvyne.
Anot jos, išvykti mokytis svetur paskatino noras studijuoti kokybiškai. K. Gailiūtei pritaria ir kita pašnekovė, projektavimo ir dizaino įmonės YCL partnerė, miesto plėtros specialistė Agnė Selemonaitė. Ji teigia Vilniaus Gedimino technikos universitete išmokusi pagrindų, tačiau specialybės žinioms gilinti pasirinko geriausius Europos universitetus.
„Lietuvoje aukštosios mokyklos ir akademinė bendruomenė menkai bendradarbiauja su viešuoju sektoriumi ir verslu, todėl dažnai universitetą baigęs specialistas nesuvokia, kokią įtaką turės jo kuriami sprendimai, pavyzdžiui, miesto žmonių socialiniam gyvenimui ir ekonomikai. Pasigendu holistinio mokymo“, – teigia Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje studijavusi A. Selemonaitė.
Ji tvirtina, kad gyvenimas užsienyje ne itin skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje: „Iš pradžių visus atvažiavusius užlieja euforijos banga, bet po 2–3 metų viskas stoja į vietas ir tampa kasdienybe.“
Keista verslo aplinka
Išvykdama mokytis į Birmingamą A. Selemonaitė savo ateitį planavo Lietuvoje, tačiau tik grįžusi sulaukė siūlymo prisidėti rengiant 20 metų Birmingamo miesto centro plėtros viziją.
„Negalėjau atsisakyti tokio siūlymo. Todėl vėl išvažiavau į miestą, kuriame studijavau“, – sako A. Selemonaitė, tačiau mūsų šalyje įkurtas verslas ją vis verčia grįžti.
„Lietuvoje dabar užsiimu daug aktyvesne veikla, – pasakoja A. Selemonaitė. – Mūsų įkurta studija per ekonominį pakilimą Lietuvoje nesiskundė užsakymų ir konkursų trūkumu. Dabar, kaip ir visame pasaulyje, kiek pasikeitė užsakymų specifika – projektai mažesni, daugiau individualių. Tad išnaudojame šį laiką tobulėdami, ieškome naujų partnerių, specialistų ir galimybių.“
Ją mūsų šalies versle ir darbo rinkoje stebina įvairūs dalykai: nuo konkursų iki specialistų darbo įkainių.
„Keisčiausi yra viešųjų pirkimų principai, kai įgyjamas ne idėjiškai stiprus sprendimas ar renkamasi pagal kokybę, o ieškoma mažiausios kainos, – stebisi A. Selemonaitė. – Pamačiusi kai kuriuos siūlymus svarstau, kaip įmanoma už tokią kainą įgyvendinti projektą. Man tai atrodo nerealu. Susidaro įspūdis, kad architektūros projektai Lietuvoje paremti euroremontu. O darbo rinkoje specialistai neišmano įkainių, dažnai geri specialistai save nuvertina, o geras idėjas generuojantys, tačiau ne patys stipriausi profesionalai užsiprašo kosminių sumų.“
Planuoja karjerą užsienyje
Lietuvoje veikiančios įmonės džiaugiasi, kai įsidarbinti siūlosi užsienyje mokslus krimtę specialistai, todėl stengiasi kuo anksčiau juos prisivilioti. Pavyzdžiui, „Danske“ bankas kasmet priima apie 50 studentų į praktikos vietas. Pusė jų būna lietuviai, studijuojantys užsienio aukštosiose mokyklose.
„Ieškome įvairių specialistų, tai priklauso nuo kasmet vykdomų skirtingų projektų, – pasakoja „Danske“ banko personalo tarnybos direktorė Jūratė Dacienė. – Žinoma, daugiausia domina ekonomiką ir verslą studijuojantys jaunuoliai, tačiau šiemet studentai praktikas atliko ir teisės bei personalo padaliniuose. Bendraudama pastebiu, kad užsienyje besimokantys jaunuoliai daug savarankiškesni, organizuotesni, drąsiau reiškia nuomonę, moka diskutuoti, turi geresnių reprezentavimo įgūdžių.“
Pasak jos, beveik du trečdaliai kalbinamų studentų planuoja karjerą užsienyje: „Gal tik trečdalis mieliau rinksis mažesnį atlyginimą, bet didesnes karjeros galimybes mūsų šalyje veikiančiose tarptautinėse kompanijose. Kiti sako pirmiau išbandysiantys jėgas užsienio darbo rinkoje.“
Trūksta kūrybinės laisvės
Pasak užsienyje besimokiusio ir verslą plėtojusio, o dabar Lietuvoje socialinius projektus rengiančio Tado Langaičio, kad būtų įgyvendinta 2030 metų Lietuvos vizija, turi keistis šalies gyventojų mentalitetas: „Lietuvoje vis dar daug įtakos turi buvusi tarybinė nomenklatūra. Pavyzdžiui, norintis dirbti mūsų šalyje jaunimas daugeliu atveju turi prisitaikyti prie darbdavio reikalavimų – jie neturi kūrybinės laisvės. Ta dalis, kuri iškrinta iš darbo rinkos ir emigruoja, ten subręsta, įgauna darbo praktikos ir grįžę čia visa tai panaudoja. Todėl manau, kad jie yra mūsų viltis. Jie pakeis mūsų visuomenę.“
Kaip pavyzdį jis pamini Estiją: ją krizė paveikė ne ką mažiau nei Lietuvą, tačiau emigracijos srautai buvo 10 kartų mažesni.
„Taip yra dėl socialinės sistemos ir psichologinio klimato, – aiškina T. Langaitis. – Lietuvoje trūksta gerų žmonių, organizatorių, intelektinio kapitalo. Su tuo susidūrėme nusprendę sukurti socialinius projektus, tokius kaip aukok.lt, pagalbadaiktais.lt. Aš vis galvoju, kad mes net neturime aiškaus emigracijos vaizdo: kiek, kur ir kodėl išvažiavo. Trumpam ar ilgam. Ar iš tikrųjų taip Lietuvoje blogai, kad išvažiavus 100 tūkst. žmonių jau turime nerimauti dėl šalies ekonominės gerovės? Vadinasi, santykis tų, kurie kuria pridėtinę vertę, ir tų, kurie ja naudojasi, yra netinkamas.“
Faktai: emigracija
2010 metais iš Lietuvos emigravo 83,2 tūkst. šalies gyventojų.
Tai beveik 3,8 karto daugiau nei 2009 metais.
Daugiausia emigravo 25–29 metų (18,5 tūkst.), 20–24 metų (15 tūkst.) ir 30–34 metų (11,9 tūkst.) žmonių.
Nei Švietimo ir mokslo ministerija, nei Statistikos departamentas nerenka duomenų, kiek jaunuolių kasmet išvyksta studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas.
Tačiau organizacijos studenčiokas.lt skaičiavimais, šiemet studijuoti į užsienį išvyks 10–15 proc. Lietuvos abiturientų.
Nuomonės
Algimantas Akstinas, Lietuvos darbdavių konfederacijos „ICC Lietuva“ generalinis direktorius
Šiuo metu pastebime ženklų, kad yra jaunų specialistų, norinčių grįžti į Lietuvą, tačiau kol kas nesame parengę priemonių, kad jie lengvai galėtų rasti darbą, ieškoti kitų galimybių grįžus įsitvirtinti. Kol kas tai vyksta, pavyzdžiui, per ambasadų iniciatyvas. Tie specialistai tikrai yra laukiami ir darbo vietų jiems atsiras
Tadas Langaitis, socialinių projektų organizatorius
Mes kalbame apie emigraciją, tačiau neturime aiškaus vaizdo, mums trūksta duomenų: kiek, kur ir kodėl išvažiavo. Trumpam ar ilgam? Bet ar iš tikrųjų taip Lietuvoje blogai, kad išvažiavus 100 tūkst. žmonių jau turime nerimauti dėl šalies gerovės? Vadinasi, santykis tų, kurie kuria pridėtinę vertę, ir tų, kurie ja naudojasi, yra netinkamas
Egidijus Aleksandravičius, VDU Istorijos katedros profesorius
Jei susiduri su ta juodąja mase, kuri įsikūrusi ne City, o ties Bricklane, ten nuotaikos yra tokios, kokios būna ir išvažiuojant iš Lietuvos: tai, ką matome vakaro žiniose. Jos konservuojamos tokiame psichologiniame gete ir žmonės nesiekia iš to išsiveržti. Jie išvažiuoja nesijausdami už save atsakingi – visada kalta valdžia
Evelina POVILAITYTĖ
