Pasiruoškite postatlantinei Europai.
Kaip prognozuoja lošimų agentūros, Donaldo Trumpo tikimybė laimėti lenktynes dėl Amerikos prezidento posto – 30 procentų. Ar jis blogesnis negu Hillary Clinton – nuspręs amerikiečiai. Tačiau Amerikos sąjungininkų pasirinkimas aiškus. Ponas Trumpas žada didžiausius potencialius pokyčius jų saugumą užtikrinančios šalies užsienio politikoje per kelis pastaruosius dešimtmečius. Toms šalims reikia pradėti planuoti jau dabar.
Pono Trumpo nedomina senos taisyklės. Jis teigia tikintis Amerikos didybe, bet aiškiai netiki Amerikos lyderyste: ji per brangiai atsieina.
Padariniai nuvilnys per visą pasaulį. Ponas Trumpas atrodo norintis, kad jo sąjungininkai Rytų Azijoje turėtų savų branduolinių ginklų. Puiku. Tai bus branduolinio neplatinimo sutarties galas ir šiurpą keliančių ginklavimosi lenktynių vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje pradžia.
Vis dėlto tokios šalys kaip Pietų Korėja, Taivanas ir Japonija neturi iliuzijų dėl grėsmės, keliamos Kinijos (ir neprognozuojamos valstybės – Šiaurės Korėjos).
Europos šalys – šykščios, nesutariančios ir nekaringos – tvarkytis su Vladimiro Putino revizionistiniu režimu pasiruošusios daug prasčiau.
Amerika gali apskritai pasitraukti iš NATO arba pasielgti kaip Prancūzija 1966 metais – nusišalinti nuo bloko karinės vadovybės struktūros. Kad ir kaip būtų, europiečių laukia rūstus naujas pasaulis, kuriame jie bus patys atsakingi už savo gynybą.
Daugiausiai rūpesčių kils NATO paribio valstybėms: Estijai, Latvijai, Lietuvai ir Lenkijai. Mūsų planai jas ginti iki šiol buvo grindžiami idėja, kad Amerika ateis į pagalbą, bent jau vėluodama. Šis principas tebėra teisingas, nes visa Europa suinteresuota išsaugoti taisyklėmis pagrįstą saugumo sanklodą, bet dabar turim planuoti kitokio pobūdžio pagalbą.
Tai sunku, bet padaroma. Verta prisiminti, kad Europa (plačiąja prasme) yra triskart didesnė už Rusiją pagal gyventojų skaičių ir dešimteriopai – pagal bendrąjį vidaus produktą. Jeigu pralaimėsime, tai nutiks ne dėl mūsų silpnumo, o dėl to, kad buvome silpnavaliai. Tačiau mums reikia kai ką paaukoti ir atsisakyti kai kurių branginamų įsitikinimų. Švedija ir Suomija turės daug labiau įsitraukti į regiono saugumo reikalus (jeigu šis projektas nebebus vadinamas NATO, viskas gali vykti lengviau, kad ir koks tai atrodytų paradoksas).
Mums taip pat reikia glaudžiai dirbti su Ukraina – tai didelė šalis, turinti vertingos tiesioginės santykių Rusija patirties. Pradėti galėtume nuo atsiprašymo.
Branduolinės galybės – Britanija ir Prancūzija – turės atlikti daug didesnį vaidmenį, užtikrindamos kraštutinę atgrasymo priemonę. Jos taip pat turės pagalvoti, kaip išplėsti savo branduolinį arsenalą, kurį sudarytų ne vien strateginiai branduoliniai užtaisai, paleidžiami iš povandeninių laivų, bet ir mažo nuotolio branduoliniai ginklai, kuriuos Rusija gamina, dislokuoja ir naudoja pratyboms nerimą keliančiu mastu. Jeigu Prancūzijos prezidente taps Marine Le Pen, didesnė našta teks Britanijai po „Brexit“ (Brrrr....)
Taip pat nebeliks vietos dykaduoniams. Visi turi skirti daugiau lėšų gynybai ir leisti jas protingiau. Specializacija ir bendradarbiavimas turės būti daug geresni. Dėmesys turės būti dar labiau sutelktas į teritorinę gynybą, taip pat į intervencijas artimiausioje kaimynystėje. Trumpai tariant, turime surimtėti.
Šis požiūris yra daugmaž tai, ko Amerika iš savo sąjungininkų Europoje reikalauja jau dešimtmetį. Būtų paradoksas, jeigu tai pagaliau išsipildytų dėl to, kad Amerika nebebus Europoje veikianti galia. Tačiau tai nėra priežastis nesiimti reikalingų sprendimų.
Dar daugiau – priėmę tokių sprendimų dabar padidintume tikimybę, kad Amerika išliks įsipareigojusi. Šalys, aiškiai demonstruojančios rimtą požiūrį į gynybą, yra geresnės sąjungininkės. Tai tinka bet kuriuo atveju – kad ir kas užimtų Baltuosius rūmus.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
