Tačiau mėginimas boikotuoti Trumpo administraciją būtų nuolaidžiavimas savo silpnybėms ir gali duoti priešingų rezultatų. Jau girdžiu, kaip žmonės pasisako už boikotą ir vartoja tokiu žodžius kaip „kolaboravimas“ bei „Vichy“. Pateikiama argumentų, kad mums su tais niekšais nepakeliui: užsienio politikoje jie propaguoja izoliacionizmą, protekcionizmą ir palaiko draugiškus ryšius su autokratais. Namuose jie praktikuoja užslėptą baltųjų nacionalizmą. Taigi, bet kas, palaikantis su jais kokius nors ryšius, yra toks pats blogas, kaip ir jie patys.
Tokia mąstysena gali būti psichologiškai guodžianti, nors galėčiau sakyti, kad mūsų politinėje sistemoje jau ir šiaip per akis pasipūtimo bei teisuoliškumo. Pridurčiau, kad tai nieko neišspręs.
Be to, ši pozicija neduoda nieko gera. Demokratijos išlikimui būtina, kad pralaimėjusieji elgtųsi kilniai ir civilizuotai. Juk būtent tokio elgesio tikimės iš kitos pusės, o mūsų protestų poveikis bus stipresnis, jeigu parodysime sugebantys laikytis pagrindinių žaidimo taisyklių.
Antra, Jungtinėse Valstijose svarbus ne vien jų vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Ši šalis turi stiprias institucijas. Mums reikia palaikyti ryšius su šiomis Amerikos sistemos struktūromis: jos išliks dar gerokai po to, kai pono Trumpo biografija knygynuose bus perkelta iš lentynos „Karštos naujienos“ į istorijos knygų skyrių.
Be to, naujoji administracija vargu ar bus sudaryta iš prisiekusių Trumpo šalininkų. Pirmoji šalies šeima nepakankamai didelė. Be to, ankstesniais metais pono Trumpo politinis kompasas taip laisvai sukiojosi, kad netgi būtų sunku tiksliai apibūdinti jo pažiūras. Gana tikėtina, kad į naująją vyriausybę pateks gerai žinomų respublikonų, tarp jų vėliausios Busho administracijos veteranų. Jeigu europiečiai anuomet buvo linkę palaikyti ryšius su šiais veikėjais, kodėl turėtų jų bodėtis dabar?
Gali būti, kad skelbiantieji pavojų yra teisūs ir kad Amerika ritasi link fašizmo. Gali būti, kad sąžiningi ir sąmoningi pareigūnai pradės masiškai trauktis iš postų, užuot vykdę, jų nuomone, konstitucijai prieštaraujančius nurodymus (pavyzdžiui, kankinti žmones arba šnipinėti Amerikos piliečius).
Galbūt šios administracijos užsienio reikalų politika bus itin nevykusi ir labai atspari argumentuotai kritikai, todėl uoliam transatlantinių ryšių šalininkui beliks atvirai jai priešintis. Pavyzdžiui, taip galėtų nutikti, jeigu Trumpo administracija siektų sudaryti „didįjį sandėrį“ su Vladimiru Putinu, pasitraukti iš NATO ir perleistų Rytų Europą Rusijos įtakos zonai.
Vis dėlto tokio lygio dar nesame pasiekę. Taip pat įmanoma (ir, mano nuomone, labiau tikėtina), kad ponas Trumpas įsitikins, jog neturint sąjungininkų kažką nuveikti Vašingtone (arba užsienyje) beveik neįmanoma; kad jis taptų smarkiai priklausomas nuo užgrūdintų respublikonų užsienio politikos veikėjų ir kad garsusis Kolumbijos apygardos politinis klimatas susiurbtų bet kokius jo priešrinkiminės kampanijos nemalonaus kvapo likučius.
Tokiu atveju mums tektų tvarkyti reikalus su dar kita administracija – juk per ankstesnius dešimtmečius mums teko susidurti jau ne su viena pagedusia vyriausybe.
Galbūt svarbiau, kad ne Trumpas ypatingai blogas, o kad Vakarai šiais laikais yra daug silpnesni – dėl priežasčių, kurias ne visada suvokiame.
Mums atsirado realių varžovų. Islamas yra ideologinis iššūkis sekuliariam Vakarų liberalizmui didelėje pasaulio dalyje (įskaitant kai kuriuos visuomenės sluoksnius mūsų pačių šalyse). Ilguoju laikotarpiu Kinija bus daug grėsmingesnė geopolitinė varžovė negu buvo Sovietų Sąjunga. Esame prasiskolinę, susiskaldę ir per daug išsklaidę savo pastangas. Visa tai – dar svaresnė priežastis mums visiems susitelkti kartu kiek įmanoma glaudžiau ir kiek galima ilgesniam laikui.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
