Laisvalaikis yra prizas, tiesa? Mes sunkiai dirbame, todėl norime pailsėti, laukiame laisvadienių, manydami, kad kuo daugiau laisvo laiko turėsime, tuo geresnis bus gyvenimas. Mėgautis tuo laiku arba mėgautis tuo trokštamu galutiniu tikslu turėtų būti natūralu, rašo BBC.
Tačiau tyrimai rodo, kad tiek laisvalaikio praleidimas, tiek apsisprendimas, ką veikti tuo metu, gali būti labai įtemptas. Kai kurie žmonės jaučia didžiulį spaudimą maksimaliai išnaudoti savo laisvadienius – ieškodami, planuodami ir išleisdami daugiau pinigų. Tačiau, kaip įrodo duomenys, šis spaudimas maksimaliai pasilinksminti gali trukdyti mums mėgautis laisvalaikiu.
Be to, kai kuriems žmonėms sunku matyti laisvalaikį kaip vertingai praleistą laiką. Šie asmenys – dažnai dirbantys daug streso sukeliančiuose ir gerai apmokamuose darbuose ir jie teikia pirmenybę produktyvumui tiek, kad negali mėgautis laisvalaikiu, dažnai kenkdami savo psichinei sveikatai.
Kad ir kokios būtų jų problemos, abi grupės stengiasi mėgautis laisvalaikiu dėl tos pačios priežasties – mūsų požiūris į laisvalaikį ir jo vertinimas pasikeitė problematiškai. Šios evoliucijos supratimas ir būdų ieškojimas, kaip pakeisti savo požiūrį, gali būti naudingas visiems – ir padėti žmonėms vėl mėgautis laisvu laiku.
Kintanti laisvalaikio samprata
„Laisvalaikis vystėsi per šimtmečius ir įvairiose kultūrose, – sako Bradas Aeonas, Kvebeko universiteto Monrealio vadybos mokslų mokyklos docentas. – Tačiau vienas dalykas, susijęs su laisvalaikiu, yra tas, kad jis visada buvo priešinamas su darbu“.
Prieš du tūkstančius metų darbo ir laisvalaikio sąvokos buvo atitinkamai siejamos su vergija ir laisve. Senovės Graikijoje, aiškina B. Aeonas, didžioji darbo jėgos dalis buvo pavesta vergams, o turtingesnės visuomenės dalys užsiėmė kita veikla. „Laisvalaikis buvo aktyvus. Geras laisvalaikio praleidimas reiškė sportavimą, muzikos teorijos mokymąsi, diskutavimą su kvalifikuotais bendraamžiais ir filosofavimą. Laisvalaikis nebuvo lengvas, bet turėjo džiuginti“, – teigė B. Aeonas.
B. Aeonas mano, kad viskas pasikeitė tada, kai romėnai pradėjo žiūrėti į laisvalaikį kaip į jėgų atgavimo būdą prieš prasidedant darbui – perėjimą, kuris įsibėgėjo pramonės revoliucijos laikotarpiu. 1800-aisiais pasikeitė ir laisvalaikio rūšis, reiškianti statusą. Turtingieji gyveno tuščią gyvenimą. Populiarus pavyzdys yra filosofo Walterio Benjamino šios mados aprašymas 1893-aisiais – vaikščioti su vėžliu ant pavadėlio.
Anat Keinan, Bostono universiteto „Questrom“ verslo mokyklos rinkodaros docentė, atliko išsamų laiko simbolinės vertės tyrimą. Šiandien ji paaiškina, kad matome dar vieną perėjimą: laisvalaikio trūkumas dabar veikia kaip galingas statuso simbolis. „Tviteryje įžymybės „giriasi“ „neturėdamos gyvenimo“ ir guodžiasi, kad joms „be galo reikia atostogų“, – pažymi ji. Persidirbimas, kaip darbo kultūros dalis, vis dar laikomas garbingu.
Tiesą sakant, tie, kurie turi daugiausia pinigų laisvalaikiui, greičiausiai ir dirba daugiausiai. „Aukštą išsilavinimą turintys žmonės (chirurgai, teisininkai, generaliniai direktoriai) dažnai dirba gerai apmokamą darbą, kuriam reikalingi labai produktyvūs kandidatai, pasiruošę dirbti ilgas valandas, – aiškina Aeonas. – Tai reiškia, kad tie, kurie labiausiai skundžiasi, kad neturi pakankamai laisvo laiko, yra turtingi ir išsilavinę“. Tai skatina idėją, kad mes turime maksimaliai padidinti laisvalaikio „hedoninę naudą“ arba malonumo vertę, kai pagaliau gauname šiek tiek laisvo laiko – ir kiekvieną jo valandą skaičiuojame.
Maksimalus laisvalaikio išnaudojimas
Ekonomistai idėją, kad turime maksimaliai išnaudoti savo laisvą laiką, vadina laisvalaikio vertės didinimu. JAV ekonomistas Danielis Hamermeshas savo knygoje „Spending time: The Most Valuable Resource“ aiškina, kad „mūsų gebėjimas pirkti ir mėgautis prekėmis ir paslaugomis išaugo daug greičiau nei laikas, kai galime tuo mėgautis“. Šį spaudimą iliustruoja mūsų sprendimai. „Mes norime išleisti pinigus ir praleisti laisvą laiką geriausiai kaip tik galime, – aiškina B. Aeonas. – Taigi, daugiau pinigų investuojame į laisvalaikį. Geresni viešbučiai, geresni filmų potyriai, pavyzdžiui, IMAX ar „Netflix“ 4K formatu – viskas turi būti geriau.“
Visa tai priveda prie to, kad praleidžiame labai daug laiko kruopščiai planuodami laisvalaikio užsiėmimus. Mokslininkai nustatė, kad tai nebūtinai yra blogas dalykas, nes kelionių laukimas turi didelę įtaką poilsiautojų laimei. Tačiau per didelis planavimas gali mus paruošti iš pažiūros nulinės trukmės atostogoms. Nauji tyrimai rodo, kad būsimus teigiamus įvykius vertiname kaip tolimesnius ir trumpesnius nei neigiamus ar neutralius įvykius, todėl galime jaustis taip, lyg atostogos baigiasi tada, kai tik jos prasideda.
Lygiai taip pat aukščiausios klasės laisvalaikio potyrių siekimas padarė poilsį labiau įtemptą. Dideli lūkesčiai gali prieštarauti mūsų patiriamai tikrovei.
Savo 2011 m. tyrimo ataskaitoje A. Keinan pirmoji nustatė, kad kai kurie vartotojai stengiasi įgyti neįprastos, naujos ar ekstremalios kolekcinės patirties, nes tai padeda matyti laisvalaikį kaip produktyvų. Pildydami savo patirčių sąrašą, o ne siekdami tiesiog mėgautis akimirka, mes kuriame savo „patirčių CV“.
Ir kaip tradicinis gyvenimo aprašymas, kuriame atskleidžiame savo geriausias savybes, šis patirčių CV gali tapti konkurencine vieta. A. Keinan mano, kad socialiniai tinklai sustiprina mūsų dėmesį produktyviam laisvalaikiui. Remdamasi 2021 m. mokslinio tyrimo ataskaita, ji teigia, kad žmonės parodo savo statusą ir pasiekimus alternatyviose srityse – šiuo atveju – laisvo laiko išnaudojime.
„Vartotojai dalinasi nuotraukomis, kuriose kerta maratono finišo linijas ir kopia į Maču Pikču. Vartojimas anksčiau buvo būdas žmonėms parodyti savo pinigus per menkas prabangos prekes. Dabar jie puikuojasi, kaip savo brangų laiką leidžia tik veiklai, kuri yra tikrai prasminga, produktyvi ar įspūdinga“, – sako ji.
Žmonės, kurie nekenčia laisvalaikio
Kai kuriems apskritai sunku mėgautis laisvalaikiu. Vieni bando apsimesti, kad skiria laiko sau taikydami produktyvumo metodus, sako B. Aeonas, pavyzdžiui, klausydamiesi tinklalaidės bėgiojimo metu ar žiūrėdami „Netflix“ serialus padvigubindami įprastą jų greitį. Kiti iš viso neskiria laiko laisvalaikiui. Pavyzdžiui, tik 14 proc. amerikiečių atostogauja dvi savaites iš eilės, kas iliustruoja persidirbimo kultūrą. Tame pačiame tyrime teigiama, kad 2017 m. 54 proc. amerikiečių darbuotojų neišnaudojo savo atostogų laiko. 662 milijonai laisvalaikiui skirtų dienų liko nepanaudotos.
Dalis problemos, kaip rodo nauji tyrimai, yra tai, kad mes visapusiškai įsisaviname žinią, jog laisvalaikis yra švaistomas. Selin A Malkoc, Ohajo valstijos universiteto Fišerio verslo koledžo rinkodaros docentė ir tyrimo bendraautorė, sako, kad kai kurie žmonės laisvalaikį suvokia kaip neturintį vertės, net jei jis netrukdo siekti tikslų. Šie neigiami įsitikinimai apie laisvalaikį yra susiję su mažesne laime ir didesne depresija, nerimu ir stresu.
S. Malkoc apibūdina dvi laisvalaikio rūšis. „Galutinis laisvalaikis“ („Terminal leisure“) – kai veikla ir tikslas yra „sujungti“, pavyzdžiui, dalyvavimas Helovino vakarėlyje tik dėl pramogos, yra naudingas ir galutinis tikslas. „Instrumentinis laisvalaikis“, pavyzdžiui, kai tėvai, kurie veda vaikus prašyti saldainių per Heloviną, mano, kad tuo pačiu atlieka ir savo tėviškas pareigas. Tyrimas parodė, kad gebėjimas mėgautis galutiniu laisvalaikiu labiau užtikrina gerovę nei mėgavimasis instrumentiniu laisvalaikiu.
Viename iš tyrimo eksperimentų S. Malkoc ir bendraautoriai norėjo išsiaiškinti, ar jie galėtų manipuliuoti dalyvių įsitikinimais apie laisvalaikį ir priversti juos labiau mėgautis laisvu laiku. Kiekvienai grupei buvo pateikta skirtinga straipsnio versija, kurioje buvo pateiktas jų laisvalaikio supratimas – arba kaip laiko švaistymas siekiant tikslo, neproduktyvus, arba kaip produktyvus streso valdymo būdas. Tada dalyviai buvo paprašyti įvertinti, kaip gerai parašytas straipsnis.
Tačiau tyrėjus labiau domino tai, kas buvo vėliau. Jie pasiūlė dalyviams pertrauką ir parodė juokingą vaizdo įrašą, kad pamatytų, kaip jiems tai patinka.
Deja, tyrinėtojai nustatė, kad mūsų įsitikinimų apie laisvalaikį veikimas veikia tik viena kryptimi – neteisinga. Tie, kurie skaitė straipsnius, kuriuose laisvalaikis buvo aprašomas kaip švaistomas laikas, mėgavosi vaizdo įrašu 11–14 proc. mažiau nei kontrolinė grupė (kurie skaitė apie kavą), o tie, kurie tikėjo, kad laisvalaikis yra produktyvus laiko praleidimo būdas, nepatyrė didesnio malonumo lygio. Kitaip tariant, bandymas paskatinti dalyvių imlumą labiau mėgautis laisvalaikiu buvo toks pat efektyvus, kaip ir liepimas jiems skaityti apie kavą, o tai rodo, kad mūsų požiūris yra giliai įsišaknijęs.
Tai nedžiuginantis atradimas. „Ši grupė bakalauro studentų laboratorijoje atliko daugybę nuobodžių tyrimų – nieko malonaus tame nėra, – sako S. Malkoc. – Ir tada mes jiems pasiūlėme pertrauką – pažiūrėti smagų vaizdo įrašą. Tai, kad nors ir negalėjo pasinaudoti šiomis trumpomis akimirkomis kažkam geresniam, jie vis tiek negalėjo mėgautis. Tai patvirtina jų įsitikinimų įsišaknijimą“.
S. Malkoc taip pat palygino įvairių tautų atstovus. Dalyviai iš Indijos ir Amerikos, abi tautos, pasižyminčios persidirbimo kultūra, labiau pritarė įsitikinimui, kad laisvalaikis yra švaistomas laikas, nei dalyviai iš Prancūzijos, kuriems taikomos socialinės normos, „mažiau ribojančios mėgavimąsi gyvenimu ir linksminimąsi“. Tiesą sakant, nors S. Malkoc apskaičiavo, kad vidutiniškai apie 30 proc. gyventojų pritaria, kad laisvalaikis yra švaistomas laikas, tai labai skiriasi įvairiose kultūrose. Tuo įsitikinę net 55 proc. Indijos gyventojų ir tik 15 proc. Prancūzijos gyventojų.
Viltis ir patarimai, kaip iš atostogų gauti daugiau
Laimei, yra būdų, kaip padėti abiem grupėms. Pirmiausia, nepriklausomai nuo to, į kurį spektro galą patenkate, pakeiskite savo požiūrį į produktyvumą. A. Keinan sako, kad tai galima padaryti „prisiimant platesnę gyvenimo perspektyvą ir numatant jūsų ilgalaikį gailestį, nes tai leidžia žmonėms labiau mėgautis dabartimi“.
Tiems, kurie siekia maksimaliai išnaudoti laisvalaikį, B. Aeonas rekomenduoja vadovautis taisykle – pažinimo šališkumu, kuris daro įtaką tam, kaip prisimename įvykius. Pavyzdžiui, odontologo kabinete prisimename momentą, kai skausmas buvo didžiausias, ir apsilankymo pabaigą – saldainį, kurį gauname išeidami. Vidutinė šių patirčių suma koreguoja emocinį intensyvumą. Taigi, atostogų viduryje jis rekomenduoja šokti su su guma, o atostogų pabaigoje – eiti į SPA ar suvalgyti neužmirštamą patiekalą. Taip sustiprinsite visą patirtį ir maksimaliai padidinsite naudingumą.
Jis rekomenduoja naudotis šia taisykle, kad ji padėtų mėgautis laisvalaikio patirtimi. „Tai išplečia jūsų subjektyvų laiko suvokimą (t.y. manote, kad jo turite daugiau) ir pagerina atminties formavimąsi, o tai reiškia, kad jūs ne tik pajusite, jog jūsų atostogos truko ilgiau, bet ir prisiminsite jas daug geriau“. Atsižvelgiant į tyrimus, pasiimdami daugiau trumpesnių atostogų, kurių laukiate, o ne vienas ilgas, taip pat maksimaliai padidinsite malonumą.
Tiems, kuriems apskritai sunku skirti laiko laisvalaikiui, A. Keinan siūlo naudoti funkcinį alibi – praktinį pasiteisinimą pasimėgauti. „Turėdamas „funkcinį alibi“, kuris nusako veiklos tikslą (naudą sveikatai ir produktyvumui, kurią suteikia atostogos), daugelis vartotojų gali atsipalaiduoti ir nesijausti kalti“, – sako ji.
Kova su „laisvalaikis yra švaistomas laikas“ mąstysena taip pat gali reikšti veiklos vertės pabrėžimą, suderinant ją su kitu utilitariniu tikslu, užuot bandžius pertvarkyti laisvalaikį kaip koncepciją. „Atostogos yra „galutinės“, tačiau jų metu galime turėti įvairių tikslų“, – sako S. Malkoc.
Pavyzdžiui, kelionė į Disneilendą vaikams gali būti labai vertingu potyriu, o tėvams – laisvalaikio praleidimu. „Priversdami juos suprasti, kad tai yra būdas būti produktyviems ar paskatinti kitą tikslą, gali padėti jiems atsipalaiduoti ir pasimėgauti“, – paaiškina ji.
Mėgavimasis laisvalaikiu gali būti netgi išmoktas atsakas, panašus į tai, kaip palaipsniui ugdome ištvermę sporto salėje. Trumpesnės atostogos – 30 valandų viešbutyje – gali suvilioti tuos, kurie nemėgsta skirti laiko laisvalaikiui. Ilgesnių kelionių metu S. Malkoc siūlo leisti tokiems žmonėms dirbti trumpą laiko tarpą kartą per dieną. Taip sumažinsite įtampą, kurią jie jaučia, jei yra priverčiami visiškai atsitraukti nuo darbų.
Abiejų grupių – ir net tų, kurie yra kažkur per vidurį – nuolatinė baimė, kad nesinaudoja savo laiku „teisingai“, nesvarbu, ar turi ekstravagantiškai „kolekcionuojamą“ patirtį, ar tiesiog yra produktyvūs, gali sugriauti patį laisvalaikio tikslą. Kadangi vienintelis „teisingas“ laisvalaikio praleidimo būdas yra atsipalaiduoti, gerai praleisti laiką ir tikėti, kad viskas susidėlios į savo vietas.
„Jei atostogas vertinsite kaip reikiamybę, galite jas sugadinti, – įspėja S. Malkoc. – Neleiskite įsitikinimui, kad reikia kuo geriau išnaudoti laisvą laiką, apimtų jus“.
