Šiuo metu Centrinė Azija (CA) yra labiau ne tarptautinės politikos subjektas, o objektas, kurio likimą lemia Rusija ir Kinija, pamažu stumiančios iš regiono Ameriką arba darančios ją (jos operaciją Afganistane) priklausomą nuo savo sprendimų (pavyzdžiui, JAV krovinių gabenimas į Afganistaną per Rusijos teritoriją). Pagrindiniai Maskvos svertai CA šalių atžvilgiu yra jų darbo jėgos migracija į Rusiją, jų energetinių resursų tranzitas į Vakarus per Rusijos teritoriją ir lemiamas Kremliaus vaidmuo tokiose regioninėse organizacijose kaip karinio pobūdžio Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO) ir ekonominė Eurazijos ekonominė sandrauga (EurAzES). Taip pat būtina pažymėti, kad Kirgizijoje ir Tadžikistane yra įrengtos Rusijos karinės bazės. Kinija įgauna įtaką CA per plataus masto investicijas, kurios leidžia jai vaidinti vis didesnį vaidmenį šių šalių ekonomikoje. Be to, ji stengiasi nekonfliktuoti regione su Rusija ir visus aktualius klausimus spręsti bendrai, taip pat ir per Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją (ŠBO), kuriai priklauso ir visos CA valstybės (išskyrus Turkmėniją).
Vienintelė regiono šalis ir lyderis, kurio vaidmuo neapsiriboja vien aplinkine geografija, yra Kazachstanas: pavyzdžiui, jis gavo teisę 2010 m. pirmininkauti ESBO. Palyginimui: Uzbekistanas, užimantis centrinę vietą regione ir laikomas potencialiu jo lyderiu, šiuo metu vis dar nesugeba realizuoti savo potencialo ir ambicijų dėl savo pernelyg uždaros ir neefektyvios politinės ir ekonominės sistemos. Tačiau Kazachstanas, nors ir stengiasi vykdyti daugelio vektorių užsienio politiką, pirmiausia orientuojasi į glaudų bendradarbiavimą su Rusija, pavyzdžiui, dalyvauja jos labiau geopolitiniame nei ekonominiame Muitų sąjungos (ateityje – Vieningos ekonominės erdvės, į kurią pradžioje įeitų Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas, o vėliau Kirgizija ir Tadžikistanas, jau išreiškę norą prisijungti) projekte, kurio svarbiausias tikslas yra naujas posovietinės erdvės suvienijimas savo įtakos sferoje. Turkmėnija tik pradeda atsiverti pasauliui, o Kirgizija ir Tadžikistanas yra kamuojami pernelyg rimtų socialinių ekonominių problemų, kad vaidintų kokį nors rimtesnį vaidmenį.
Šiandien nėra jokių rimtesnių ženklų, rodančių CA valstybių norą ir sugebėjimą savarankiškai regioninei integracijai ir sėkmingai nepriklausomai raidai. Todėl dauguma regiono ekspertų išsako nuomonę, kad Centrinės Azijos nėra – tai tik penkios labai skirtingos valstybės vienoje teritorijoje. Kita vertus, galimos Centrinės Azijos sąjungos prielaidos yra aiškiai apčiuopiamos. Pirma, bendras žmogiškasis regiono šalių potencialas yra pakankamai didelis (daugiau kaip 60 mln. gyventojų) ir gimstamumas jose tik auga. Antra, CA valstybės turi nemažai gamtinių išteklių (naftos, dujų, anglių, aukso ir t. t.), be to, gali pačios apsirūpinti maistu. Trečia, su tam tikromis išlygomis galima teigti, kad Centrinė Azija yra kultūriškai, religiškai ir net lingvistiškai vientisa erdvė (išskyrus nebent Tadžikistaną, kuris yra artimesnis Iranui).
Todėl telieka konstatuoti, kad didžiausia CA susivienijimo (geopolitinio ir geoekonominio savarankiškumo/subjektiškumo) kliūtis yra paprasčiausias nenoras plėtoti regioninį bendradarbiavimą, taip tik dar labiau aštrinant egzistuojančius skirtumus. Pavyzdžiui, atgavusios nepriklausomybę CA šalys, užuot sukūrusios vieningą regioninę rinką, kuri palengvintų jų prisijungimą prie globalios ekonomikos, ėmėsi griežtai protekcionistinės ekonominės politikos. Nuo jos ypač kenčia tos valstybės, kurios neturi tokių didelių gamtos išteklių, kad parduodamos juos galėtų (bent jau iš dalies) kompensuoti kitų ekonomikos sektorių atsilikimą. Dar vienas ryškus nepakankamo regioninio bendradarbiavimo pavyzdys – regiono valstybių ginčai dėl vandens išteklių naudojimo ir hidroenergetikos. Manoma, kad ateityje vandens problema gali įgauti globalią reikšmę (vanduo, tikėtina, taps resursu, už kurį bus mokama tiek, kiek dabar mokama už naftą, ar net daugiau). Todėl CA padėtis yra nepavydėtina, turint omenyje, kad regiono valstybės nėra nei pačios linkusios į glaudų konstruktyvų bendradarbiavimą, nei suinteresuotos tarptautinės bendruomenės įsikišimu į šio klausimo sprendimą. Ateityje vandens ištekliai Centrinėje Azijoje gali tapti net karinio konflikto priežastimi.
Taigi, užuot išsaugojusios ir stiprinusios Sovietų Sąjungos laikais sukurtus socialinius ekonominius ir politinius ryšius, regiono valstybės, siekdamos įtvirtinti savo išskirtinumą, nuo pat savo nepriklausomybės (kuriai realiai nebuvo pasiruošęs nei šių šalių elitas, nei paprasti gyventojai) pradėjo elgtis kaip konkurentės ar net priešės. Išskirtinumo idėja užsikrėtė visi, pradedant nuo šalių lyderių (buvusių vietinių Komunistų partijos generalinių sekretorių) bei pradedančiųjų politikų ir baigiant paprastais gyventojais. Tai ypač palietė Uzbekistaną ir Kazachstaną, kurie ir vienas, ir kitas siekė ir siekia regiono lyderio statuso.
Šiuo atveju negalima nepaminėti Kazachstano pasiūlyto Centrinės Azijos sąjungos projekto. Iš tikrųjų džiugu, kad regiono lyderis pasiūlė vienytis. Tačiau kitos valstybės – pirmiausia Uzbekistanas – supranta, kad vienijimasis (kaip globalizacija) yra naudingesnis toliau pažengusiems, tai yra Kazachstanui. Kaip tik todėl Uzbekistanas, pavyzdžiui, sustabdė savo narystę EurAzES, nes pamatė, kad privalo keistis – kitaip jo naryste naudosis kiti partneriai. Jeigu dar pridėtume minėtą istorinę konkurenciją tarp Astanos ir Taškento, nuo kurio balso (neskaitant išorinių galių) priklauso regiono likimas, tampa aišku, kodėl Kazachstano siūloma Unistano iniciatyva realizavimo perspektyvų artimiausioje ateityje tikrai neturi.
Netgi Rusijos regioniniuose projektuose CA valstybės galėtų vaidinti rimtesnį vaidmenį. Antai Kazachstanas, Uzbekistanas ir Turkmėnistanas faktiškai vieningai sugebėjo pareikalauti iš Rusijos pirkti jų dujas rinkos kainomis. Tačiau tai buvo vienkartinis epizodas nei tendencija. O tendencija yra kitokia – dažnai sunkiai paaiškinama tarpusavio konkurencija, kuria puikiai naudojasi Maskva, sėkmingai plėtodama dvišalį bendradarbiavimą su CA valstybėmis ir tuo pat metu taikydama strategiją „skaldyk ir valdyk“, leidžiančią jai dominuoti regione. Kita vertus, ar tai nėra istorijos patvirtinta tiesa, kuri ir vėl kartojasi? Kitaip tariant, carinė Rusija ir Sovietų Sąjunga kaip išorės veikėjas kur gudrumu, kur jėga suvienijo Centrinę Aziją ir sukūrė jos šalių valstybingumo pagrindus.
Taip, CA turi savarankiškos raidos svertų ir potencialo, tačiau realizuoja jį kažkas iš šalies, vienydamas nesuvienijamus. O juk viskas priklauso nuo CA valstybių, kurios dabar jau dvidešimt metų yra nepriklausomos. Ar ne pats metas joms pereiti prie konstruktyvaus dialogo ir bendradarbiavimo, kad nereikėtų nuolat plaukti rusų laivo farvateryje?
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
