Kas per dalykas „branduolinis klubas“ ir kas į jį įeina?
„Branduolinis klubas“ – neoficialus valstybių grupės, turinčių branduolinį ginklą, pavadinimas. Pionieriais čia reiktų laikyti JAV. 1945-ųjų birželį jie pirmieji susprogdino atominę bombą. Pasak amerikiečių atominio projekto krikštatėvio Roberto Opperheimerio, kuomet jis į tai žiūrėjo, jam į galvą šovė citata iš „Bhagavad Gita“ knygos: „Jeigu danguje išsyk pakiltų tūkstančiai saulių, jų šviesa galėtų prilygti Didžiojo Viešpaties švytėjimui… Aš – mirtis, griaunanti pasaulius“. Po amerikiečių savo branduolinį arsenalą suskubo kurti SSRS, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Kinija – atitinkamai 1949, 1952, 1960, 1964 metais.
Šios penkios valstybės sudarė „branduolinį klubą“, į kurį durys buvo užtrenktos 1970-aisiais, kuomet didžioji dauguma pasaulio valstybių pasirašė sutartį dėl Branduolinio ginklo neplatinimo susitarimo.
Kas dar turi branduolinį ginklą?
Šios sutarties nepasirašė Izraelis, Indija, Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika ir Pakistanas. Šios šalys ir tapo neoficialiomis „branduolinio klubo“ narėmis. Indija pirmoji slapta išbandė branduolinį ginklą 1974-aisiais, o 1998-aisiais atliko jau ir viešą bandymą. Tais pačiais metais bombą susprogdino ir pagrindinis Indijos priešininkas – Pakistanas. Šiaurės Korėja branduolinį ginklą įgijo 2006-aisiais. Indija tokiu būdu gynėsi nuo Kinijos, Pakistanas – nuo Indijos, o Šiaurės Korėja – nuo viso pasaulio, žinoma, pirmiausiai nuo JAV.
Ypatingas yra Izraelio statusas. Ši valstybė nepatvirtina ir nepaneigia branduolinio ginklo egzistavimo fakto. Tačiau ekspertai beveik vienbalsiai tvirtina, kad ši šalis branduolinį ginklą turi.
Atitinkamos programos buvo vystytos ir PAR, tačiau 1991 metais šalis pasidavė tarptautinės bendruomenės spaudimui bei jos atsisakė. Tam tikru laikotarpiu savo branduolines programas turėjo Švedija, Brazilija, Šveicarija ir Egiptas. Iranas dėl to sulaukė ilgamečių sankcijų, nors pats tvirtina, kad uraną sodrina „taikioms reikmėms“.
Kodėl Indija, Izraelis, Pakistanas ir KLDR neįeina į oficialų klubą?
Nes pasaulis nėra teisingas. Šalys, pirmosios įgavusios branduolinį, sau rezervavo ir teisę jį turėti. Kita vertus, politiniai režimai šiose šalyse yra stabilūs, ir tai leidžia bent jau iš dalies garantuoti, kad branduolinis ginklas nepateks į teroristų rankas. Pasaulio bendruomenė buvo gerokai sunerimusi dėl branduolinio arsenalo Sovietų Sąjungos griūties metais. Galų gale sovietinis arsenalas atiteko Rusijai kaip valstybei – SSRS paveldėtojai. Dalį arsenalo saugojusi Ukraina 1994 metais Budapešto memorandumu sutiko jį perduoti Rusijai, už ką jai buvo pažadėta teritorinė apsauga. Praėjus vos 20 metų buvo ji buvo sulaužyta, tos pačios kaimyninės šalies, kuri buvo pasižadėjusi ją saugoti ir kuriai tas ginklas buvo atiduotas.
Kokios būna branduolinės galvutės?
Iš esmės jos yra skirstomos į dvi dideles grupes: atominės, kuriose vyksta urano-235 arba plutonio branduolių dalijimasis, ir termobranduolinės – kuriose vyksta sunkiųjų ir lengvųjų elementų branduolinės sintezės reakcija. Šiuo metu daugelis šalių, tiek ir oficialiojo, tiek ir neoficialiojo branduolinio klubo, savo dispozicijoje turi didesnę naikinamąją galią turintį termobranduolinį ginklą. Vienintelė žinoma išimtis – Pakistanas, kuriam susikurti savo paties termobranduolinį ginklą pasirodė esanti pernelyg brangi ir sudėtinga misija.
Kokios branduolinio arsenalo apimtys „išrinktųjų klube“?
Daugiausiai branduolinių galvučių savo arsenale turi Rusija – 7290, antroje vietoje – JAV, jie turi 7 tūkst. Tačiau kovinėje parengtyje amerikiečiai laiko daugiau – 1930 prieš 1790 Rusijoje. Toliau su dideliu atsiplėšimu rikiuojasi kitos branduolinio klubo narės: Prancūzija – 300, Kinija – 260, Didžioji Britanija – 215. Pakistanas, manoma, turi 130 galvučių, Indija – 120. Šiaurės Korėja, tikėtina, turi 10.
Kokio lygio prisodrinto urano reikia bombos kūrimui?
Minimaliai – 20 proc., tačiau tai yra pakankamai neefektyvu. Tam, kad būtų galima pagaminti bombą iš tokio materialo, būtini šimtai kilogramų prisodrinto urano, kurį dar reikia kažkokiu būdu sugrūsti į raketą ir paleisti ant priešininko galvų. Manoma, kad optimalus urano sodrinimo skaičius, reikalingas pagaminti branduolinį ginklą, yra 85 proc. ir daugiau.
Kas yra paprasčiau – sukurti bombą ar pastatyti AE?
Bombą pasigaminti yra kur kas paprasčiau. Aišku, išgauti tinkamą uraną ar plutonį yra būtinas aukštas technologinis pasirengimas, tačiau urano bombai sukurti net nėra reikalingas reaktorius – užtenka dujinės centrifugos. Tačiau uraną ar plutonį galima ir nusipirkti ar pavogti, o toliau jau technikos reikalas – susikurti savo bombą tokiu būdu pajėgtų netgi ir ne itin išsivysčiusi valstybė. Siekiant pastatyti ir išlaikyti aukštame lygyje dirbančią AE, būtina įdėti daug daugiau pastangų.
Kas yra „purvina bomba“?
„Purvinos bombos“ tikslas – radioaktyvaus izotopo paskleidimas maksimaliai didelėje teritorijoje. Teoriškai „purvina bomba“ gali būti tiek branduolinė (pavyzdžiui, kobalto), tiek ir nebranduolinė – pavyzdžiui, įprastas konteineris su izotopais, kuris susprogdinamas įprastu sprogmeniu. Iki šiol nė viena valstybė, kiek yra žinoma, neužsiėmė „purvinų bombų“ kūrimu, nors šį siužetą dažnai naudoja filmų scenarijuose.
Kokia yra branduolinių technologijų nutekėjimo rizika?
Pakankamai didelė. Didžiausią nerimą dabar kelia Pakistanas – „branduolinis prekybos centras“, kaip jį savu laiku pavadino MAGATE direktorius Mohamedas ElBaradei’us. 2004 metais paaiškėjo, kad ginklo gamybos programos vadovas Abdulas Kadyras Khanas branduolines technologijas pardavinėjo į kairę ir dešinę – įskaitant Libiją, Iraną, Šiaurės Korėją. Paskutiniaisiais metais saugumo priemonės buvo gerokai sugriežtintos – „Islamo valstybė“ tuomet pagrasino papirkti Pakistano mokslininkus ir kariškius, bei susikonstruoti savo bombą. Tačiau rizika vis dar išlieka – jeigu Pakistano technologijų nutekėjimą dar galima kontroliuoti, tai Pchenjano – niekaip.
Iš kur branduolinį ginklą gavo Šiaurės Korėja?
Branduolinės bombos kūrybos darbai KLDR prasidėjo dar 1952 metais su SSRS palaikymu. 1959 metais prie sovietinių pagalbininkų prisijungė kinai. 1963-iaisiais Pchenjanas kreipėsi su prašymu sukurti branduolinį ginklą į Maskvą, tačiau Sovietų Sąjunga atsisakė, taip pat netrukus pasielgė ir Pekinas. Nei SSRS, nei Kinija oficialiai nerodė troškimo, kad atsirastų nauja branduolinė valstybė: maža to, 1985-aisiais Kremlius privertė KLDR pasirašyti Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, mainais į tai pastačiusi reaktorių „tyrimams“. Manoma, kad kažkur tuo metu, slapta nuo pasaulinės bendruomenės ir MAGATE, korėjiečiai kūrė savo branduolinę bombą.
Kur gali nuskrieti Šiaurės Korėjos raketos?
Tiksliai nėra žinoma. Pietų Korėja ir Japonija tiksliai patektų į jų taikiklį, tačiau neaišku, ar sugebėtų pasiekti JAV. Oficialiai Pchenjanas tradiciškai grasina, kad jų raketos pasieks bet kurį Žemės tašką, tačiau dar visai neseniai šie grasinimai ekspertų buvo vertinami labai skeptiškai. Net ir plačiai nuskambėjęs palydovo paleidimas į kosmosą nereiškė, kad Šiaurės Korėjos raketos iš tiesų sugebėtų kelti grėsmę dideliems objektams Amerikos pakrantėje. Tačiau naujosios raketos „Chvason-13“ (KN-08/KN-14) demonstracija karinio parado 2016-ųjų spalį metu rodo, kad Pchenjanas gali būti per žingsnį nuo taip trokštamo tarpkontinentinių balistinių raketų sukūrimo. Sprendžiant iš JAV susirūpinimo, gali būti, kad per paskutinį pusmetį Šiaurės Korėjai pavyko žengti ir tą žingsnį.
Ar branduolinis ginklas gali būti laikomas sulaikymo faktoriumi?
Akivaizdžiai taip. 1962 metais, Karibų krizės metu, būtent branduolinės apokalipsės perspektyva padėjo išvengti karo tarp SSRS ir JAV: Chruščiovui ir Kenedžiui užteko sveiko proto suvokti, kad peržengus „raudonąją liniją“ kelio atgal jau nebus. Istorijai žinomi dar du branduolinių valstybių konfliktai: 1969 metais tarp SSRS ir Kinijos dėl salų, o 1999 metais tarp Indijos ir Pakistano (šią šalį formaliai atstovavo neegzistuojančios „Azado Kašmyro“ valstybės smogikai) konfliktas. Pirmuoju atveju galimybė panaudoti branduolinį ginklą apskritai nebuvo svarstoma, o antruoju atveju abi kariaujančios pusės elgėsi itin atsargiai, kad priešininkas nebūtų išprovokuotas branduoliniam smūgiui. Jau minėtas liūdnas Ukrainos atvejis taip pat galėtų patvirtinti šį teiginį. Vargu ar Rusija ryžtųsi okupuoti Ukrainos Krymą, jeigu ši šalis būtų turėjusi branduolinį ginklą savo išvogtos kariuomenės arsenale.
