„Balandžio mėnesį man paskambino iš karo prievolės ir komplektavimo skyriaus ir pasiūlė vykti į karą savanoriškai. Sako, atlyginimas nuo 130 tūkst. rublių (2 314 eur), pilnas aprūpinimas maistu, uniforma, kelionės nemokamos. Bet svarbiausia – pažadėjo padėti sumokėti paskolas“, – pasakoja mažame Uralo mieste gyvenantis Dmitrijus (vardas pakeistas saugumo sumetimais).
Pasak Dmitrijaus, jis ir jo kolegos, su kuriais kariavo Čečėnijoje 2000-ųjų pradžioje, „jau tris ar keturis kartus“ sulaukė skambučių iš karo prievolės ir komplektavimo skyriaus. Pirmuosius skambučius ignoravo, bet vėliau susidomėjo, kadangi neteko papildomo darbo, o be jo tapo sunku sumokėti paskolą.
Savanoriai rusai dabar įsitraukia į karą Ukrainoje trimis būdais:
• pasirašant trumpalaikę sutartį su Krašto apsaugos ministerija
• atvykus į Čečėniją ir ten pasirašus trijų mėnesių sutartį su Rusijos gvardija
• sudarant sutartį su nepripažintų DLR ir LLR ginkluotomis formuotėmis (toks kelias pasirenkamas retai, nes kariškio atlyginimas Donecke ir Luhanske yra daug mažesnis nei Rusijoje. Kompensacija sužeidimo ar mirties atveju taip pat yra mažesnė)
Kariauti galima ir įsidarbinus vadinamajame „Wagner“, tačiau šiuos žmones galima vadinti profesionaliais kariškiais, o ne savanoriais.
Dmitrijui galimybė vykti į karą per Gynybos ministeriją atrodė lengvesnė ir patikimesnė nei kitos. Daugelis renkasi šį kelią, nes karo prievolės ir komplektavimo skyrius visada yra netoliese, todėl nereikia leisti pinigų ir laiko kelionei į kitą miestą ar net regioną.
Išdavė apatinius su 1960 m. antspaudu
„Na, aš nuėjau. Priėmė be medicininės apžiūros. Matyt, jiems reikia greitai suformuoti karių siuntimo planą, todėl nelieka laiko patikrinimams ir medicininėms apžiūroms. Surinko visus per porą dienų. Į skyrių jie atvyko naktį. Ryte mane aprengė, išdavė kareiviškus batus, uniformą, taip pat sovietinį krepšį, vaflinį rankšluostį, muilo gabalėlį ir sovietinius apatinius. Mano buvo pažymėti 1960 m. antspaudu“, – tęsia Dmitrijus.
Pasak jo, jau tada jam kilo pirmosios abejonės, ar eiti toliau.
Vyras pasakojo toliau: „Buvo daug gerų, prižiūrėtų ginklų. Šovinių taip pat. Bet tuo pliusai ir baigiasi. Poligone betvarkė, karininkams mes nerūpime. Nėra taktikos mokymų, personalo telkimo. Buvau šokiruotas. Kai kurie atrodė taip, tarsi niekada nelaikę rankose kulkosvaidžio, nematę tankų ir po poros dienų išėjo į karą. Reikia juk apmokyti dalinį šaudyti. Trynė net nauji batai, nuospaudos atsirado jau antrą dieną. Žinojau apie tai, todėl atsivežiau savo batus, bet jų avėti neleido.“
Nuo kovo pradžios Rusijos gynybos ministerija pradėjo skelbti tūkstančius darbo pasiūlymų populiariose darbo paieškos svetainėse, tokiose kaip „HeadHunter“. Daugelio Rusijos miestų prieigose ir viešajame transporte pasirodė skelbimai, siūlantys sudaryti trumpalaikę sutartį su Rusijos kariuomene.
Daugeliui regionų karinė tarnyba pagal sutartį yra kone vienintelė galimybė užsidirbti. Pavyzdžiui, Nižnekamsko karo tarnybos padalinys savanoriams žada 200 tūkst. rublių (3 660 eur) siekiančius atlyginimus. Tai penkis kartus daugiau už vidutinį atlyginimą mieste. Į Krašto apsaugos ministerijos siūlymą atsiliepia ir dalyvavimo karo veiksmuose patirties neturintys žmonės.
Pasak Dmitrijaus, susirinkimo vietoje Rostove, dauguma savanorių buvo vyresni nei 45 metų žmonės. Ne visi jie buvo sveiki.
„Žinoma, aš suprantu šiuos pensininkus. Jie ten atvyko dėl patriotizmo. Tačiau daugelis jų su pilvais, pusė – su akiniais (su minus penkių ar daugiau dioptrijų). Mano akivaizdoje vieną vyrą ištiko insultas. Pažiūrėjau į visa tai ir supratau, kad tai yra bilietas į vieną pusę“, – sakė jis.
Išbuvęs padalinyje tris dienas, Dmitrijus nusprendė grįžti namo.
„Iki to laiko dar nebuvome pasirašę jokių sutarčių. Todėl po to, kai mus išrikiavo, aš tiesiog atsisakiau. Su manimi išėjo dar penki žmonės. Tai tiesiog *** (beprotybė), velniop tokius pokštus“, – pasakoja Dmitrijus.
Stovykloje likę vyrai, pasak Dmitrijaus, po dienos buvo perkelti į Ukrainą, o vėliau dalyvavo kovose dėl Iziumo.
„Palaikome ryšį su vienu vaikinu. Kare išbuvo mėnesį, buvo sužeistas, grįžo. Sako, buvo sunku, vos išgyveno. Padėjo savanoriai, atvažiavę per Grozną. Atrodė, kad jie buvo gerai išmokyti, be to, turėjo geras pirmosios pagalbos vaistinėles. Medikai jį subintavo ir ištraukė. Priešingu atveju jis būtų mirtinai nukraujavęs", – BBC sakė Dmitrijus.
Kelias per Čečėniją
Čečėnijos valdžia socialiniuose tinkluose aktyviai platina vaizdo įrašus ir reportažus apie savanorių mokymus Rusijos specialiųjų pajėgų universitete. Jie žada pilną aprūpinimą įranga ir maistu, netgi kompensuoti kelionės į Grozną išlaidas.
„Negalėjau eiti per karo prievolės ir komplektavimo skyrių. Man 48 metai, dėl rankos traumos kariuomenėje netarnavau. Pamačiau, kad yra galimybė važiuoti į karą per Čečėniją. Atvykau į Grozną, nuėjau į miesto administraciją ir pasakiau, kad noriu kariauti savanoriškai. Mane nuvežė į Gudermesą“, – pasakoja Aleksejus (vardas pakeistas saugumo sumetimais).
Gudermese įsikūrusi Rusijos specialiųjų pajėgų universiteto bazė – privati Ramzano Kadyrovo iniciatyva sukurta mokymo įstaiga, skirta specialiųjų pajėgų karininkų rengimui. Universiteto instruktorių komandai vadovauja buvęs FSB specialiųjų „Alfa“ pajėgų karininkas Daniilas Martynovas. BBC pavyko nustatyti, kad Martynovo balsą turintis vyras kelis mėnesius dalyvavo rengiant detalųjį invazijos į Ukrainą planą.
„Mokymai universitete specialiosioms pajėgoms vyksta labai šauniai, instruktoriai stiprūs. Atsibusdavome anksti ryte, pusryčiaudavome, visą dieną vykdavo užsiėmimai. Mus mokė kaip šliaužti, kaip šaudyti iš skirtingų pozicijų, kaip greitai pakeisti dėtuvę, ką daryti, jei užstrigo šovinys. Taip pat mokė šaudyti iš granatsvaidžio. Taktikos pamokos yra neįkainojamos. Vėliau visa tai prisiminiau, kai dirbome kaime“, – sako Aleksejus.
Be taktinių pratybų, kartu su savanoriais vykdomos ir ideologinės pratybos.
„Mums buvo parodyti slapti dokumentai. Juose buvo aprašoma ataka prieš Donbasą ir Rusiją. Jei Putinas nebūtų pradėjęs šios operacijos, mūsų miestai būtų degę“, – įsitikinęs Aleksejus.
Greičiausiai yra kalbama apie šešių puslapių Ukrainos nacionalinės gvardijos dokumentą, kurį kovo mėnesį paskelbė Rusijos gynybos ministerija. Įsakyme, kurio autentiškumo patikrinti negalima, kalbama apie kai kurių Ukrainos nacionalinės gvardijos padalinių kovinių koordinavimo pratybų organizavimą bazėje Lvovo srityje netoli sienos su Lenkija. Dokumente neužsimenama apie puolimą prieš Donbasą ar Rusiją, tačiau Rusijos gynybos institucijos ir Rusijos valstybinė žiniasklaida tai dažnai minėjo per pirmąjį Rusijos invazijos į Ukrainą etapą.
Aleksejaus ir jo kolegų (iš viso apie 200 žmonių) pasiruošimas išvykimui į Ukrainą truko 10 dienų. Į Gudermesą jis atvyko gegužės pradžioje, o gegužės 15 dieną jau buvo fronto linijoje Ukrainos Luhansko srityje. Gegužės pabaigoje Gudermeso savanorių mokymo laikotarpis sutrumpėjo, dabar jis trunka tik savaitę.
„Viskas gerai, manau. Laiko su tokiais instruktoriais užtenka. Jie suteikia daug žinių. Viskas man buvo naudinga ir labai padėjo", – sako Aleksejus.
Karo ekspertai nesutinka su Aleksejumi. Specialistai pastebi, kad 7 ar 10 dienų mokymų gali pakakti tik jau turinčių kovinės patirties įgūdžiams atnaujinti. Palyginimui, prieš išsiunčiant į Afganistaną šauktiniai kariai SSRS buvo mokomi apie 4-6 mėnesius.
Ten tikras pragaras
Gudermese Aleksejus ir kiti su juo atvykę savanoriai pasirašė trijų mėnesių sutartį su Nacionaline gvardija. Po to jų batalionas buvo perkeltas į Luhanską: „Kai atvykome, ten buvo tikras pragaras. Kartu su manimi batalione buvo vaikinai, kurie kariavo Sirijoje. Jie *** (buvo kupini įspūdžių). Jie teigė, kad Sirijoje tai nė iš tolo neprilygsta tam, kas vyksta Ukrainoje. Apšaudymai yra įnirtingi, o mūšiai – sunkūs.“
Pirmąją žaizdą Aleksejus gavo užėmęs Rubižnę.
„Ukrainiečiai, žinoma, viską gerai apgalvojo technologijų atžvilgiu. Mes patekome į apšaudymą, atsigulėme, aš pakėliau galvą – matau virš mūsų pakibusį droną, kurio pagalba, matyt, jie koregavo ugnį. Pasibaigus apšaudymui, bėgome keisti pozicijas, bet šis dronas nuskrido paskui mus ir netrukus mus vėl apšaudė. Tada pirmą kartą mane ištiko kontuzija“, – pasakoja Aleksejus.
Sunkiausiai jam sekėsi „išvalyti“ mažus kaimelius pakeliui į Severodonecką.
„Į kaimą įvažiavome beveik be kovos. Net apsidžiaugėme. Ukrainiečiai pasitraukė į mišką. Bet tada prasidėjo. Mus tiesiog degino iš minosvaidžių iš „gradų“ (salvinės ugnies reaktyvinių sistemų). Tai tikrai baisu. Kaime dar buvo likę žmonių – daugiausia senelių. Įėjau į vieną namą, pasakiau: „Eikite iš čia, čia šaudo“. Bet jie atsakė, kad nenori išeiti, nes visą gyvenimą gyveno šiame kaime. Tada į šį namą įskriejo mina, ir jie sudegė“, – pasakoja Aleksejus.
Pasak Aleksejaus, būrys, kuriame jis atvyko iš Gudermeso, beveik nuolat buvo fronto linijoje. Būtent savanorių būriai, pasirašę trumpalaikes sutartys su Gynybos ministerija ir Rusijos gvardija, kartu su vadinamojo „Wagner“ kovotojais, dabar yra pagrindinės Rusijos puolamoji jėga fronte, teigia du BBC šaltiniai, esantys fronto linijoje.
Šaltinių teigimu, kariuomenės daliniai dabar bando gelbėtis, nes daugelis jų jau pirmaisiais kovų Ukrainoje mėnesiais patyrė didelių nuostolių. Šaltinių pastebėjimus patvirtina ir duomenys, kuriuos BBC gavo remdamasi patvirtintų Rusijos ginkluotųjų pajėgų nuostolių analize.
Ar jie žūsta dažniau nei kiti?
Birželio 20 d., remiantis BBC atvirais šaltiniais, žinomos mažiausiai 155 Ukrainoje žuvusių rusų savanorių pavardės. Nors iki gegužės mėnesio Rusijos žiniasklaida apie savanorių mirtys visiškai neužsiminė.
BBC kartu su Mediazona (Rusijoje pripažinta „užsienio agentu“) ir savanorių komanda surinkti duomenys neatspindi tikrojo nuostolių lygio, nes remiamasi tik viešai patvirtintais pranešimais apie žuvusiuosius. Bet sukaupta informacija leidžia suprasti ir analizuoti, kas vyksta Rusijos kariuomenėje karo metu.
Žuvusių savanorių skaičius sparčiai auga – kas savaitę gaunami pranešimai apie dar 30-40 žmonių mirtis. Todėl dažnai nėra pranešama apie kitos kategorijos karinio personalo mirtis. Tuo pačiu metu 57 proc. žuvusių savanorių yra vyresni nei 40 metų žmonės. Tai gerokai skiriasi nuo kitų Rusijos kariuomenės kategorijų nuostolių dinamikos – 47 proc. nustatytų nuostolių tenka 18–26 metų amžiaus žmonėms.
Aleksejus atsisakė kalbėti apie aukas savo padalinyje, remdamasis karo meto įstatymais. Birželio pradžioje jis nustojo dalyvauti karo veiksmuose, kai netoli jo sprogo tanko sviedinys.
Dabar jis gydosi vienoje iš Sankt Peterburgo ligoninių ir nori grįžti į rikiuotę. Tiesa, gydytojų prognozės nuvilia. Po trijų smegenų sukrėtimų dešinės ausies klausa Aleksejui gali neatsistatyti. Taip pat neaišku, ar pavyks atkurti dešinės rankos mobilumą – į vieną iš svarbių nervų pataikė sviedinio skeveldra.
„Sunkiausia yra stiprūs galvos skausmai. Aš beveik niekada nemiegu. Užtat visą laiką budrus. Gydytojai sako, kad mano psichika labai perkrauta. Man išrašė tabletes, bet aš nenoriu jų vartoti, – sako Aleksejus. – Dar nežinau, ką darysiu ateityje. Visą laiką prisimenu mūsų mušius. Mano mintys vis dar ten."
