Nors Europos Sąjunga ir pakvietė Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką į ES viršūnių susitikimą Čekijoje, „paskutiniu Europos diktatoriumi“ tituluojamas politikas šiame susitikime nedalyvaus. Sudėtinga tvirtinti, ar tai reiškia Baltarusijos norą vėl atsigręžti į Rusiją, tačiau, pastaruoju metu kiek suintensyvėjęs Minsko ir Briuselio dialogas gali ir vėl įstrigti.
Vertinimai prieštaringi
Europos Sąjunga šiemet pakvietė Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką į savo viršūnių susitikimą gegužės 7 d., kuriame bus pasirašytas susitarimas dėl Rytų partnerystės projekto įgyvendinimo.
ES vyko įtemptos diskusijos ar verta kviestis Baltarusiją dalyvauti šiame projekte. Visų pirma, ES kaltindavo A.Lukašenką pagrindinių teisių varžymu, opozicijos persekiojimu ir iki praėjusių metų jam galiojo draudimas keliauti į ES šalis.
Prieš A. Lukašenkos dalyvavimą pasisakė ir Europos Parlamento nariai. Baltarusijos opozicijos lyderiai taip pat prieštaravo šiam kvietimui. Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas netgi pareiškė nepaspausiąs rankos A.Lukašenkai, jei šis atvyksiąs į Prahoje vyksiantį viršūnių susitikimą.
Tačiau buvo ir nemažai teigiančių, kad pastaruoju metu Minskas ėmėsi kai kurių demokratinių permainų, todėl būtinas aktyvesnis dialogas tarp ES ir A. Lukašenkos. Be to, nemažai politikų skelbė, kad Baltarusijos atstovų dalyvavimas liudytų, jog ši šalis įsitraukia į Rytų kaimynystės politikos programą, kuri atneštų neabejotinos naudos Baltarusijos žmonėms. Galbūt šie argumentai, o galbūt ES noras sumažinti Rusijos įtaką buvusiose respublikose ir įtakojo tai, kad A. Lukašenka vis dėlto buvo pakviestas į Prahą.
Siekė dialogo?
Viltis dėl atsinaujinančio ES ir Baltarusijos dialogo dar labiau sustiprino A. Lukašenkos vizitas Vatikane. Balandžio 27 dieną vykęs Baltarusijos prezidento vizitas Romoje ir Vatikane sulaukė nemenko tarptautinio dėmesio. Roma tapo pirmąja Baltarusijos prezidento lankoma Europos Sąjungos šalies sostinė po ganėtinai ilgos tarptautinės izoliacijos.
Pakankamai pozityviai atrodė popiežiaus bei Baltarusijos prezidento pokalbis. Po to, Aleksandras Lukašenka pristatė popiežiui didoką, iš viso devyniolikos asmenų, delegaciją ir pakartojo popiežiui kvietimą apsilankyti Baltarusijoje. A. Lukašenkos teigimu, Baltarusija – tai vieta, kurioje būtų galima gilinti Romos katalikų ir Maskvos ortodoksų Bažnyčių dialogą.
Tačiau jau ir anksčiau buvo nemažai požymių, rodančių A. Lukašenkos norą nusikratyti tarptautinės izoliacijos bei aktyviau bendrauti su Vakarais. Įvykių Gruzijoje metu A. Lukašenka neskubėjo reikšti paramos Rusijai. Baltarusija nepripažino Rusijos okupuotų ir nepriklausomybę paskelbusių Pietų Osetijos ir Abchazijos. 2008 m. buvo paleista didžiuma politinių kalinių, prieš parlamento rinkimus į Baltarusiją buvo pakviestas didelis ESBO stebėtojų skaičius. Taigi, A. Lukašenkos veiksmai rodė norą pradėti atvirą dialogą.
Rusija išlaiko įtaką
Vis dėlto atrodo, kad tokia Minsko ir Briuselio nuosaikios politikos linija ne itin patiko Maskvai. Būtent Minskui rusai nuolat primena, kad norėtų aiškesnės jų pozicijos dėl separatistinių regionų nepriklausomybės pripažinimo. Tuo labiau, kad Rusija turi energetinį svertą, galintį įtakoti Baltarusijos pasirinktą politinį kursą.
Rusija davė Minskui suprasti, kad Baltarusijos valdžiai naudinga bendradarbiauti ne su ES, bet su Maskva. Rusijos politikai nevienareikšmiškai pabrėžia, kad A. Lukašenkai pasirinkus proeuropietišką kursą, sunkumų slegiamai Baltarusijos ekonomikai gali ateiti itin sunkūs laikai. Akivaizdus tokios „meduolio ir botago“ politikos įrodymas – Maskvos atsisakymas suteikti Minskui kreditus (bei minėtas energetinis svertas).
Sudėtinga tvirtinti, kad pagrindinė A. Lukašenkos nenoro vykti į Praha priežastis – Maskvos politinis, ekonominis bei energetinis spaudimas. Tačiau Rusija ir toliau sieks išlaikyti įtaką buvusiose TSRS teritorijose. Savo ruožtu ES pasirengusi šiame regione taip pat stiprinti savo pozicijas. Todėl ir ateityje panašios politinės tendencijos ko gero bus neišvengiamos.
Gediminas Dubonikas
