Baltarusija dažnai vadinama paskutine Europos diktatūra. Ši valstybė iš tiesų valdoma autoritaristinio vadovo, o demokratiniai procesai Baltarusijoje yra greičiau įvaizdis, nei realybė.
Europos Sąjunga nuolat siekia, kad ši šalis pasuktų demokratijos keliu. Vis dėlto Baltarusijos politinė sankloda, susiklosčiusi per pastaruosius 15 metų, nėra taip lengvai reformuojama. Tuo labiau, kad šią šalį valdo autoritarizmu pasižymintis prezidentas A. Lukašenka.
1994 m. liepos 10 d. šis politikas buvo išrinktas Baltarusijos vadovu (surinko 80% balsų). 1996 m. balandžio 2 d. su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu pasirašė sutartį dėl Suverenių Respublikų Bendrijos įsteigimo. Vis dėlto A. Lukašenkos populiarumas Baltarusijoje mažėjo ir 1996 m. parlamentas balsų dauguma nusprendė pradėti prezidentui apkaltos procesą.
Tada pasinaudojęs netvarkingos, posovietinės konstitucijos suteiktomis teisėmis, A. Lukašenka surengė referendumą dėl vykdomosios valdžios išplėtimo, kurio metu buvo paleistas parlamentas. Po šio referendumo, prezidentas įgavo didesnę galią ir pratęsė pirmąją kadenciją iki 2001 m.
2001 m. A. Lukašenka 75,65% dauguma buvo išrinktas šalies prezidentu antrai kadencijai. Tačiau pasak daugumos ES šalių, JAV ir Kanados politikų tikroji Lukašenkos kadencija baigėsi dar 1999 m., bet sustiprinęs savo valdžią, užsitikrino perrinkimą Baltarusijos prezidentu.
2005 m. spalį Lukašenka patvirtino, kad sieks trečios kadencijos. 2006 m. šalies opozicijos atstovai ėmė kelti protestus nukreiptus prieš A. Lukašenką ir palaikyti Aleksandrą Milinkėvičių. 2006 m. kovo 19 d. rinkimuose Lukašenka nugalėjo, gaudamas net 84,2 proc. visų balsų. Po šių rinkimų į gatves išėjo daug opozicionierių, Baltarusijos ir užsienio šalių piliečių. Vėliau neramius protestuotojus milicija išvaikė, kelis žmones, ypač aktyvius politikoje suėmė.
Būtent šie nedemokratiniai A. Lukašenkos valdžios veiksmai ir įtakoja ES bei JAV požiūrį į Baltarusiją. Vakarai Baltarusijos rėžimą nuolat kaltina demokratijos stoka, žmogaus teisių pažeidimais, rinkiminių procesų farsu ir t.t. Nors ES šalys (kaip ir JAV) Baltarusijai yra skyrusios įvairių sankcijų, jos A. Lukašenkos politikos kurso neįtakojo.
Vakarams nuolat kritikuojant Baltarusijos rėžimą, Minskas siekia palaikyti santykius su kitomis šalimis. Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas buvo intensyvus nuo pat TSRS žlugimo. Viena iš pagrindinių tarpvalstybinio bendradarbiavimo krypčių buvo Rusijos – Baltarusijos sąjungos sukūrimo idėja.
Pastaruoju metu šių valstybių santykiai įgavo naują kryptį – Minskas ir Maskva vis glaudžiau bendradarbiauja tarptautinėje arenoje, nors Rusija ir nebetiekia A. Lukašenkos režimui pigios energetikos, o pastarasis vis dviprasmiškiau kalba apie galimą dviejų valstybių susijungimą.
Tačiau galima tvirtinti, kad Minskas nenori visiško susijungimo su Rusija ir priklausomybės nuo Maskvos politikos linijos. A. Lukašenka prieš pastaruosius Baltarusijos parlamento rinkimus pradėjo siųsti intensyvesnius bendradarbiavimo signalus Europos Sąjungos valstybėms. A. Lukašenka sušvelnino apribojimus opozicijai, sumažino spaudimą nepriklausomai opozicinei žiniasklaidai, paleido areštuotus opozicijos politikus. Tai buvo aiškūs signalai, reiškiantys, kad A. Lukašenka siekia sankcijų jo valstybei panaikinimo ir už tai pasiryžęs daryti nuolaidas.
Vis dėlto ES šalys galimas demokratines permainas Baltarusijoje ir praėjusius rinkimus vertina nevienareikšmiškai. Akcentuojama, kad Baltarusijoje vis dar nėra laisvos spaudos ir kitų informacijos šaltinių, šalies žmonės mažai informuoti apie gyvenimą svetur ir mano gyvenantys nors ir nedemokratiškai, tačiau geriau už daugelį kaimyninių šalių piliečių. Tai galėtų būti tiesa, mat dauguma žiniasklaidos priemonių priklauso valstybei ir per jas nuolat kuriamas Lukašenkos įvaizdis
Baltarusijos vadovas parodomas kaip kovotojas su korupcija ir paprastų žmonių draugas. Už kiekviena nesėkmę šalies ekonomikoje apkaltinami ir labai greit išaiškinami „apsivogę ponai“, o dėl politikos, netiesiogiai sakoma, kad į šalį taip ir taikosi įsiveržti šalies priešai iš Vakarų šalių.
Taigi, sudėtinga tvirtini, ar Baltarusijos valdžia darys didesnes nuolaidas ir toliau sieks iš autoritarizmo vieškelio pasukti į demokratijos greitkelį. Tačiau ar Baltarusija taps demokratiškesne, parodys tik A. Lukašenkos vidaus ir užsienio politikos linija.
Gediminas Dubonikas
