Įnirtingomis diplomatinėmis pastangomis siekdami atkalbėti Rusiją nuo naujos invazijos į Ukrainą, Vakarų lyderiai iš naujo deda viltį į ilgai įstrigusiaus Minsko taikos susitarimus, rašo politico.eu.
Minsko susitarimais, dėl kurių pirmą kartą buvo deramasi 2014 ir 2015 m., buvo siekiama užbaigti karą su Rusijos remiamais separatistais, tuomet siautėjusiais Rytų Ukrainoje. Tačiau paktas yra ydingas ir dėl jo įnirtingai ginčijamasi iki šiol, o dviprasmiškos nuostatos gali būti interpretuojamos prieštaringai ir sukelti rimtas nenumatytas situacijas.
Nuo 2015 m. Rusija atsisako sudaryti pagrindines sąlygas, reikalingas susitarimo įgyvendinimui, o aukščiausi Ukrainos pareigūnai teigia, kad pats taikos susitarimas yra ginklas, kurį Maskva naudoja bandydama sunaikinti jų šalį. Dėl viso to susitarimai, pavadinti Baltarusijos sostinės, kurioje jie buvo sukurti, vardu, yra mažai tikėtina priemonė dabartinei krizei išspręsti – net jei pasaulio lyderiai tvirtina, kad kitos išeities nėra.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Kijeve susitikęs su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, paskelbė, kad Minsko susitarimai yra „vienintelis kelias, leidžiantis mums sukurti taiką, vienintelis kelias, leidžiantis sukurti perspektyvų politinį sprendimą“. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir JAV prezidentas Joe Bidenas padarė panašius pareiškimus.
E. Macronas taip pat tvirtino, kad Maskvoje gavo asmeninį Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsipareigojimą gerbti Minsko susitarimą. „Manau, kad dabar atėjo laikas visiems šių derybų dalyviams geranoriškai pradėti dialogą. Kelias įmanomas“, – pareiškė jis.
Tiesą sakant, kelio nėra – tik aklavietė. Taip teigė aukšto rango pareigūnai ir diplomatai, kurie tiesiogiai dalyvavo ilgus metus trukusiose derybose dėl susitarimo ir apie jo sąlygas bei trūkumus žino daug daugiau nei E. Macronas.
Rusija tikina, kad kai tik bus įgyvendintas Minsko susitarimas, dabar okupuotoms Donecko ir Luhansko vietovėms bus suteikta politinė autonomija, kuri suteiktų Rusijos remiamai valdžiai veto teisę priimti svarbius sprendimus Kijeve, pavyzdžiui, stoti į NATO ar ES. Kijevas teigia, kad susitarimas numato tam tikrą vietos savivaldą, bet neturi tokių didelių galių visos šalies ateičiai.
Kremlius tvirtina, kad Ukraina yra įpareigota perrašyti savo Konstituciją ir nedelsiant paskelbti vietos rinkimus okupuotose teritorijose. Ukraina teigia, kad susitarimas nustato daugybę prielaidų rinkimams, kurios niekada nebuvo įvykdytos, įskaitant nusiginklavimą, Rusijos kovotojų išvedimą ir Kijevo teisinės valdžios atkūrimą.
Kiekviena pusė tvirtina, kad tik jų susitarimo interpretacija yra teisinga, o jų interpretacijos yra visiškai prieštaringos. Stovėdamas kartu su E. Macronu, V. Putinas apkaltino Kijevą stengiantis pakenkti taikos susitarimui.
„Mano nuomone, visiems akivaizdu, kad dabartinė Kijevo valdžia nustatė Minsko susitarimų griovimo kursą, – sakė V. Putinas. – Nėra pažangos tokiais esminiais klausimais kaip konstitucinė reforma, amnestija, vietos rinkimai, teisiniai ypatingo Donbaso statuso aspektai.“ Jis pridūrė, kad Ukraina „ir toliau ignoruoja visas galimybes taikiai atkurti šalies teritorinį vientisumą per tiesioginį dialogą“ su Maskvos remiama regionine valdžia šalies rytuose.
V. Putinas paragino Vakarų galias priversti Kijevą nusilenkti jo susitarimo aiškinimui. „Patinka ar nepatinka, būk kantrus, mano gražuole – privalai paklusti“, – sakė jis, cituodamas rusišką eilėraštį, kuriuo tėvai verčia vaikus valgyti nemėgstamą maistą, kuris taip pat buvo naudojamas grubesniuose kontekstuose.
Tačiau Putinas taip pat sutelkė dėmesį į tris platesnius saugumo reikalavimus, kuriuos jis pateikė NATO ir Vašingtonui, todėl kai kurie analitikai baiminasi, kad jis padarė išvadą, jog Minsko susitarimas niekada nebus priimtas pagal jo reikalavimus ir kad tik kariniais veiksmais bus pasiekti jo tikslai Rytų Ukrainoje.
Aukšti Ukrainos pareigūnai, tarp jų užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba ir Nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas, pareiškė, kad Kijevas niekada negali priimti Rusijos pateiktos Minsko susitarimų versijos. O. Danilovas yra sakęs, kad tai būtų tolygu šalies „sunaikinimui“. Tokie pareigūnai teigia, kad ilgalaikėje perspektyvoje Maskva gali įgyti nuolatinį svertą kontroliuoti Ukrainos politiką ir sužlugdyti šalies ambicijas prisijungti prie NATO ir ES. Jie perspėjo, kad visuomenės pyktis dėl tokių nuolaidų gali sukelti masinius neramumus ir politinį nestabilumą, galintį suskaldyti šalį.
V. Zelenskis, stovėdamas kartu su E. Macronu, atsakė į V. Putino dūrį su kitu, kuris išryškino esminius abiejų pusių skirtumus. „Ukraina yra gražuolė, – sakė jis. – Kalbant apie „mano“, tai yra šiek tiek per daug.“
Kijevo baimės
Pastarosiomis savaitėmis, kai Rusija prie Ukrainos sienų sutelkė milžiniškas karines pajėgas, Kijevo pareigūnai tyliai nerimavo, kad Vakarai pasinaudos Rusijos grasinimu, jog įtikintų Ukrainą sutikti su Maskvos Minsko susitarimo versija, ypač dėl to, kad V. Putinas yra vienintelis likęs lyderis, kuris buvo prie stalo, kai buvo deramasi dėl sandorio. Tuo metu buvę Vokietijos, Prancūzijos ir Ukrainos lyderiai – Angela Merkel, François Hollande'as ir Petro Porošenka – nebedirba.
„Problema ta, kad šie susitarimai buvo mums primesti rusų, – „BBC“ radijui sakė Ukrainos ambasadorius Londone Vadymas Prystaiko. – Šiuo metu Ukrainoje labiausiai nekenčiamas žodis yra „pažanga“, kai jis tariamas prancūzišku ar vokišku akcentu, kai suprantame, kad kažkas turi būti padaryta mūsų sąskaita.“
Vakarų įtikinėjimas nepasitvirtino. Tačiau E. Macrono vizito į Maskvą metu paaiškėjo, kad jis nebuvo susipažinęs su sandorio sąlygomis ir istorija. „Kai buvo pasirašyti Minsko susitarimai, tokio intensyvaus Rusijos karinio buvimo pasienyje nebuvo, ir tai labai keičia situaciją“, – sakė E. Macronas.
Tiesą sakant, tuo metu, kai buvo sudaryti Minsko susitarimai, Donbase siautėjo visavertis karas, aktyvūs Rusijos kariškiai ir Rusijos tankai bei kita ginkluotė kirto sieną ir tiesiogiai dalyvavo konflikte, o Ukraina buvo spaudžiama susitaikyti su nepalankiomis sąlygomis, kad būtų išvengta masinių aukų ir rimto pralaimėjimo.
„Dėl susitarimų buvo deramasi po ginklo vamzdžiu, – sakė dabar Ukrainoje įsikūręs Vakarų diplomatas, kuris procesą stebėjo nuo pat pradžių. – Ir štai kodėl rusai nenorėjo jų keisti“.
Minsko susitarimo nesusipratimai
Rusija ir Ukraina nesutaria beveik dėl visų Minsko susitarimų punktų, kurie iš tikrųjų yra ne viena nuosekli taikos sutartis, o du pagrindiniai dokumentai – pradinis susitarimas dėl paliaubų, pasiektas 2014 m. rugsėjį, ir tolesnis 13 punktų planas, kuriuo siekiama paliaubų įgyvendinimo, nubrėžti žingsniai link politinio susitarimo, ir daugybė kitų papildomų tekstų.
Pagrindinis 13 punktų planas, oficialiai vadinamas „Minsko susitarimo įgyvendinimo priemonių paketu“ ir sutrumpintai žinomas kaip „Minskas 2“, buvo sutartas 2015 m. vasario mėn., o paskui jį sekė diplomatinė korespondencija ir priedai, kurių nė vienas neturi jokios įstatymo galios. Žinomiausia iš jų yra „Steinmeierio (Šteinmejerio) formulė“, pavadinta dabartinio Vokietijos prezidento Franko Walterio Steinmeierio vardu, kuris, būdamas užsienio reikalų ministru, bandė išspręsti nesutarimus apie tai, kokių veiksmų reikia imtis ir kokia tvarka.
Pasak aukšto rango pareigūnų ir diplomatų, kurie tiesiogiai dalyvavo ilgus metus trukusiose derybose dėl susitarimo, pagrindinė problema yra ta, kad Rusija buvo paskirta kaip garantas – iš esmės teisėjas, kaip Prancūzija ir Vokietija – o ne kaip konflikto šalis.
Šis skirtumas, kurio per derybas 2014 ir 2015 m. reikalavo V. Putinas ir Vladislavas Surkovas, tuometinis jo vyriausiasis patarėjas Ukrainos klausimais, leido Kremliui reikalauti, kad Ukrainos vyriausybė derėtųsi tiesiogiai su vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų vadovais, separatistine prorusiška marionetine valdžia okupuotame Donbase, nors tie lyderiai visus nurodymus priima iš Maskvos.
„Jūs turite tekstą, kuris kartais yra labai sudėtingas ir prieštaringas – ir tai akivaizdžiai padaryta tyčia, – sakė diplomatas, tiesiogiai dirbęs šiuo klausimu. – Šis sudėtingas tekstas reikalauja interpretacijų ir susitarimo dėl interpretacijų, žingsnis po žingsnio. Ir todėl, kai tik viena iš pusių pasako „taip ir ne kitaip“, tu negali nieko įgyvendinti, nes iš tikrųjų kiekviename žingsnyje reikia susitarti dėl kito žingsnio.“
„Tai yra rėmas, o ne įstatymas, – teigė diplomatas. – Tai nėra teisiškai įpareigojantis dalykas“.
Nepaisant teisinės galios stokos visame pakete, „Minsko 2“ susitarimui pritarė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, 2015 m. vasario 17 d. patvirtinusi rezoliuciją, raginančią jį „visiškai įgyvendinti“.
V. Putinas per spaudos konferenciją su E. Macronu paminėjo JT rezoliuciją, kaip dažnai tai daro norėdamas pabrėžti susitarimo teisėtumą, taip pat demonstravo, kad puikiai valdo teisinį šriftą, tvirtindamas, kad Ukrainos vyriausybė turėtų būti priversta derėtis su separatistų valdžia Donecke ir Luhanske, ko Kijevas atsisakė daryti.
„Kitaip tai neveiks, – sakė V. Putinas. – Jie nenori tiesiogiai kalbėtis su Donbaso atstovais. Tiesiai 12 punkte, 9 punkte, 11 punkte parašyta, kad tokie ir tokie klausimai bus aptariami ir derinami su šių teritorijų atstovais. Aptarkite ir sutikite su jais. Kaip kitaip gali dirbti? Neįmanoma.“
Pamestas planas
Nepriklausomi analitikai ir ekspertai teigia, kad skirtumai tarp rusų ir ukrainiečių Minsko susitarimo interpretacijų yra beveik nesuderinami.
„Mes esame toli nuo aiškaus plano, tai yra faktas“, – sakė Samuelis Charapas, vyresnysis politologas iš „RAND Corporation“ ir 2017 m. knygos „Everyone Loses: The Ukraine Crisis and the Ruinous Contest for Post-Soviet Eurasia” bendraautorius.
„Šiuo metu nematau nė vienos pusės, kuri atsisakytų savo pozicijos“, – pridūrė jis.
Tuo pat metu kai kurios aršiausiai ginčytinos Minsko susitarimų nuostatos gali būti naudingos – mažai tikėtinu atveju pavyks rasti kompromisą, sakė S. Charapas.
Pavyzdžiui, susitarime raginama pataisyti Ukrainos Konstituciją, kad būtų suteiktas specialus statusas okupuotoms Donbaso vietovėms. Teoriškai, pasak S. Charapo, konstitucinės reformos procesas galėtų būti panaudotas siekiant pakeisti nuostatas, reikalaujančias, kad Ukraina siektų narystės NATO, su nuostata, įsipareigojančia neprisijungti.
Tokia pataisa atitiktų Rusijos reikalavimą garantuoti, kad Ukraina niekada neprisijungs prie aljanso, nereikalaujant NATO pakeisti savo „atvirų durų“ politikos, dėl kurios Vakarų lyderiai tvirtino negalintys derėtis.
