Armėnija ilgą laiką aktyviai bendradarbiavo su Europos Sąjunga. Šalies politinis elitas jau nuo 1997 m. žvalgėsi į Vakarų pusę, siekė suartėti su ES. Vis dėlto, nors dabartinis šalies prezidentas Seržas Sargsjanas ir skrisdavo į ES Rytų partnerystės susitikimus, ir jis, ir buvę Armėnijos prezidentai Robertas Kočarianas ar Levonas Ter-Petrosianas žinojo, kad Armėnijos laukia sunkus ir galbūt net neįmanomas kelias tikrosios demokratijos link. Sudėtinga geografinė ir geopolitinė Armėnijos padėtis lėmė, jog dvigubai už Lietuvą mažesnio ploto ir maždaug tiek pat gyventojų turinti valstybė nuolat turėjo ieškoti stipresnių partnerių užtarimo.
Kaukazo regionas – ir Šiaurės, ir Pietų – niekad nepasižymėjo politiniu stabilumu. Istoriškai taip susiklostė, kad jame gyvena daugybė skirtingų tautybių ir išpažįstama daug religijų. Pietų Kaukaze esančią Armėniją supa keturi kaimynai: Gruzija, Turkija, Iranas ir Azerbaidžanas. Pastarasis ir kelia didžiausią grėsmę Jerevanui ir visiems armėnams neleidžia tikėtis taikaus gyvenimo.
Turkijos buvimas greta taip pat kelia nemalonius prisiminimus visai armėnų tautai, o NATO narė Turkija yra ištikima Azerbaidžano sąjungininkė. Ir ne vien dėl to, kad šios valstybės kultūriškai artimos. Armėnijos ir Turkijos santykius temdo Pirmojo pasaulinio karo metais Turkijos vykdytas armėnų genocidas, kurio Turkija nepripažįsta, o Armėnija šios nuoskaudos nežada pamiršti. Būtina priminti, kad šį pavasarį sukaks lygiai 100 metų nuo tos dienos, kuri laikoma armėnų genocido pradžia. Nors šalys ir turi bendrą 300 km ilgio sieną, ši nuo pat 1990 metų yra uždaryta, o Armėnijos ir Turkijos santykiai nuo pat nepriklausomybės paskelbimo dienų nė trupučio nepagerėjo. Tad didesnių pokyčių šia linkme tikėtis neverta.
Priėjimo prie jūros neturinti Armėnija yra ganėtinai izoliuota, todėl Jerevanui reikia realių sąjungininkų, kurie galėtų padėti spręsti šalies saugumo ir ekonomikos klausimus.
Išspręsti ekonomines problemas galėjo padėti Europos Sąjunga, tačiau šalies saugumo užtikrinimo srityje ES nėra itin aktyvi ir efektyvi, todėl Armėnija turėjo ieškoti partnerio, kuris galėtų pasiūlyti ir ekonominę paramą, ir saugumą nuo gana agresyvių kaimynų.
Kitaip tariant, galima teigti, kad Armėnijos apsisprendimą integruotis su Baltarusija, Kazachstanu ir Rusija lėmė dvejopa grėsmė šalies stabilumui. Visų pirma tai finansinis stabilumas ir santykinis ekonominis stabilumas šalyje; antra, ir tai svarbiausia – tai dabartinio status quo ir tam tikra prasme saugumo Kalnų Karabache užtikrinimas.
Pačiame Sovietų Sąjungos saulėlydyje dar Maskvos apginkluoti armėnai ir azerai kibo vieni kitiems į atlapus. 1988–1994 m. vykęs Kalnų Karabacho karas de jure baigėsi ugnies nutraukimo sutarties sudarymu, tačiau pats konfliktas nebuvo išspręstas. Dabar Kalnų Karabachas esą yra nepriklausoma valstybė, tačiau de facto tai Armėnijos kontroliuojama teritorija. Kitaip tariant, Armėnija tapo karo nugalėtoja. Tačiau dabartinis jėgų balansas yra ryškiai pasikeitęs. Naftos dolerių turtingas Azerbaidžanas pasiruošęs susigrąžinti prarastą regioną. Šiandieninė situacija – formaliai nepriklausomo Kalnų Karabacho, kurio oficialiai nedrįsta pripažinti net pati Armėnija, – netenkina Baku.
Dar ir dabar kartkartėmis tarp šalių vyksta pasienio susirėmimų. Jeigu priešas pažeidžia sieną, nesvarbu – sausumos ar oro, oponentas kaipmat apšaudo taikinį siekdamas ne atgrasyti, o sunaikinti. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje Azerbaidžanas numušė Kalnų Karabacho karinį sraigtasparnį, per mokomąjį skrydį pažeidusį (Karabacho atstovai tai neigia) Azerbaidžano sieną. Sraigtasparnį numušęs azerų karys buvo apdovanotas Azerbaidžano gynybos ministerijos medaliu.
Kitaip tariant, galimas karinis konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano tikrai yra realus. Šiuo atveju reikia pažymėti, jog Azerbaidžanas yra viena daugiausia lėšų ginkluotei ir gynybai skiriančių šalių pasaulyje. Kasmet apie 15 proc. nacionalinio biudžeto, arba 3,75 mlrd. JAV dolerių, išleidžiama karinėms reikmėms, o tai – net 5 proc. šalies BVP. Milžiniškos investicijos ginkluotei skirtos ne kam kitam, o galios demonstravimui prieš Armėniją. Ir ne tik demonstravimui, bet ir aktyviems veiksmams siekiant susigrąžinti Kalnų Karabachą.
Nepaisydamas Europos Sąjungos ekonominės paramos ir ilgalaikės perspektyvos laisvai pasiekti 500 mln. gyventojų jos rinką, kurios perkamoji galia ypač didelė, vis dėlto Jerevanas nutarė nesusieti savo ateities su ES. O viskas buvo ranka pasiekiama. 2013 m. viduryje Armėnijos politinis elitas buvo aktyviai nusiteikęs susieti savo ateitį su ES. Vis dėlto tų pačių metų rugsėjo pradžioje paaiškėjo, jog Armėnija tolsta nuo europinės integracijos. Armėnijos prezidentas S. Sargsjanas susitiko su kolega iš Rusijos Vladimiru Putinu. Tuomet pasirodė pirmosios kregždės, kad Jerevanas pasuko į Euraziją. Vilniaus vadovų susitikimas tai patvirtino – Armėnija nutarė nepasirašyti asociacijos su ES sutarties. Galiausiai 2014 m. Armėnija patvirtino oficialiai, jog ji prisijungs prie EAES. Nors EAES yra ekonominė sąjunga, Jerevanui renkantis integracijos kelią ekonominė nauda nebuvo esminis motyvas. Pagrindinis Armėnijos tikslas – saugumo užsitikrinimas, todėl šalis ir pasirinko EAES, o ne ES.
Įvykus ginkluotam konfliktui ES mažai kuo galėtų padėti, o štai Rusijos pajėgos šalia. Rusija šiuo metu Armėnijoje turi karinę bazę, kurioje nuolat yra 4–5 tūkstančiai karių ir atitinkamas ginkluotės kiekis. Rusijos kariai saugo Armėniją nuo galimos Azerbaidžano atakos.
Kremlius, būdamas regiono hegemonu, turėdamas pakankamai didelę politinę, ekonominę ir karinę įtaką regione, jaučia, jog gali spustelėti abi konflikto puses – tiek Jerevaną, tiek Baku. Rusijos buvimas Armėnijoje atgraso Azerbaidžano politinį elitą nuo aktyvių veiksmų siekiant atsiimti Kalnų Karabachą. Taip pat tikėtina, kad Armėnijos prezidentas S. Sargsjanas supranta, jog suartėjus su ES Maskvos pozicijos regione kardinaliai pasikeistų.
Rusija, regione žaisdama dvilypius žaidimus, praktiškai nesuteikė Armėnijai alternatyvos: buvo būtina prisijungti prie Kremliaus inicijuojamo projekto. Pavyzdžiui, Rusija kasmet parduoda Azerbaidžanui ginkluotės už maždaug 1 mlrd. dolerių, o nuo 2010 m. Baku iš Rusijos nupirko ginkluotės už beveik 5 mlrd. dolerių. Parduodama ginklus didžiausiam Armėnijos priešui, Rusija žino, kad taip bus išlaikyta Maskvos įtaka Pietų Kaukaze. Kitaip tariant, viena ranka Kremlius gina Armėniją, o kita ranka modernizuoja Azerbaidžano karines pajėgas.
Todėl šešiasdešimtmetis Armėnijos prezidentas S. Sargsjanas neturėjo kitos išeities kaip tik pripažinti motyvus, kurie nulėmė šalies integracijos į EAES kelią. Prezidentas teigė: „Mes savo sprendimą padarėme sąmoningai. Viską nulėmė ekonomika ir Armėnijos nacionalinio saugumo prioritetai.“ S. Sargsjanas ilgus metus buvo šalies gynybos ministras, todėl jis puikiai žino, kad Armėnijai gresia pavojus, jei ši pasirinks neteisingą integracinį vektorių.
Pirmiausia siekis išsaugoti esamą status quo ir bendrą šalies saugumą lėmė, kad Armėnija nutarė prisijungti prie EAES. Ekonominiai motyvai šiuo atveju buvo antraeilis šalies tikslas. Todėl Armėnija ir suartėjo ne su ES, o su Rusija. Alternatyva buvo rizikinga ir galbūt naudinga ilguoju laikotarpiu. Trumpuoju laikotarpiu pigūs resursai ir saugumo užtikrinimas lėmė, kad Armėnija jau yra Eurazijos ekonominės sąjungos narė.
