Lietuvos Rytų politika dažnai vertinama nevienareikšmiškai tiek mūsų šalyje, tiek Europoje. Daugelis teigiamai vertina aktyvų Lietuvos dalyvavimą ir aiškios pozicijos išsakymą Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto metu bei tarpininkavimą sprendžiant dujų tiekimo Ukrainai klausimą šių metų pradžioje. Kita vertus, Lietuva dėl aštrios pozicijos Rusijos atžvilgiu Europoje sulaukia negatyvių pasisakymų. Dažnai mus vadina rusofobais, senojo žemyno skaldytojais, JAV politikos „tarnais“ Europoje ir pan. Kritikos negailima ir šalies viduje, čia kairiųjų pažiūrų partijos ir verslininkai skatina švelninti Lietuvos toną Rusijos atžvilgiu.
Kadangi straipsnio antraštėje vartojama sąvoka „Rytai“ yra plati, reikėtų ją apibrėžti konkrečiau. Šiuo atveju bus kalbama apie Lietuvos santykius su Rusija ir galimas jų perspektyvas. Nagrinėjant šį klausimą kartu reikėtų prisiminti esminius Lietuvos užsienio politikos keliamus tikslus ir prioritetus Rusijos atžvilgiu:
* siekti atviro dialogo su Rusija ir plėtoti abipusiškai naudingus prekybos, ekonominio bendradarbiavimo santykius;
* skatinti bendradarbiavimą su Kaliningrado sritimi, remti jos plėtrą, atsivėrimą bei ryšius su Europos Sąjunga;
* siekti Rusijos bendradarbiavimo Sausio 13-osios bei Medininkų žudynių bylose, kad Rusijoje besislapstantys dėl šių nusikaltimų kaltinami asmenys būtų patraukti teisinėn atsakomybėn;
* siekti okupacijos žalos atlyginimo asmenims, deportuotiems iš Baltijos šalių, ir jų palikuonims;
* remti ir skatinti demokratijos plėtros procesus Rusijoje.
Šios temos aktualumą bei galimus Lietuvos ir Rusijos santykių poslinkius lemia keli dalykai. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo užsienio reikalų ministro ir jo išsakomų minčių. Dar prieš paskyrimą į šias pareigas internetiniam portalui Delfi duotame interviu Vygaudas Ušackas pabrėžė, kad Europos Sąjungoje vyrauja Realpolitik, todėl gerinant santykius su Rusija reikėtų vengti moralizavimo. Anot ministro, Lietuva privalo išlikti ištikima savo nusistatytiems principams Rusijos atžvilgiu, tačiau reikia daugiau dėmesio skirti gilesnei integracijai į ES, taip padedant Vakarams objektyviai ir visapusiškai vertinti procesus, vykstančius Rusijos viduje bei jos kaimynystėje.
Panašią mintį V. Ušackas išsakė ir savo kalboje kovo 10-tą dieną Johno Hopkinso universitete Vašingtone. Čia jis priminė George‘o Kenano mintį, kad Rusijos kaimynai turi rinktis tarp vasalų ir priešų vaidmenų, tačiau pasiūlė ir kitą – partnerystės – kelią, kuris gali būti pasiektas tik bendradarbiaujant kartu su JAV bei ES ir vykdant bendrą politiką Rusijos atžvilgiu. (http://www.urm.lt/index.php?-1072325011)
Šios V. Ušacko išsakytos mintys vertos dėmesio dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinant Rusijos poziciją kai kurių nesenų savo istorijos tarpsnių atžvilgiu bei požiūrį į kaimynines valstybes, Lietuvai vienai būtų sunku siekti užsibrėžtų užsienio politikos tikslų ir suaktyvinti dialogą su savo kaimyne. Tai padaryti būtų daug lengviau su aktyvesne ES parama. Čia susiduriame su kita problema: Vakarų Europa mus dažnai laiko rusofobais, tačiau lengva taip pasakyti, jei esi prancūzas, italas ar ispanas. Šiuo atžvilgiu Lietuvos patirtis santykiuose su Rusija yra nepalyginti didesnė, todėl tinkamas šios patirties pristatymas, komunikavimas, diskutavimas su Vakarų Europa leistų pasiekti didesnį palaikymą bei atsižvelgimą į mūsų nuomonę Europos Sąjungoje.
Panašų požiūrį atspindi ir neseniai pristatyta Rytų geopolitikos studijų centro atlikta studija. Joje skatinama formuoti pragmatiškesnę Lietuvos užsienio politikos liniją Rusijos atžvilgiu, kartu neišsižadant pamatinių principų (išvardintų anksčiau), kurie yra įtvirtinti įstatymuose. Autoriai skatina politikus ir diplomatus švelninti prieš Rusiją nukreiptą retoriką, kuri kartais būna neapgalvota ar per daug emocinga. Studijoje siūloma aktyvinti dvišalį dialogą – pradėti nuo nepolitinių sprendimų, taip tikrinant Rusijos reakciją, o vėliau pereiti prie derybų sprendžiant esminius, sudėtingus klausimus.
Galiausiai, kalbant apie galimus poslinkius Lietuvos Rytų politikoje, negalima nepaminėti ir svarbiausio šių dienų įvykio – prezidento rinkimų ir jų baigties. Naujoji šalies vadovė Dalia Grybauskaitė savo rinkiminės programos nuostatose ir kalbose pasisakė už užsienio politikos tęstinumą bei pragmatiškumą. Galima teigti, kad jos užsienio politikos kryptis bus nukreipta ne į pietryčius (Gruziją, Ukrainą), o į Vakarus. Galima spėti, kad ji bandys įgyvendinti jau aptartas mintis: skirs didesnį dėmesį Vakarų Europos šalims, taip bandydama sulaukti palaikymo ir supratimo sprendžiant vieną ar kitą santykių su Rusija klausimą, problemą.
Aptarus galimus poslinkius Lietuvos Rytų politikoje ir santykiuose su Rusija, galbūt gali kilti klausimas: ar mes sugebėsime išlaikyti savo strateginius tikslus ir prioritetus? O galbūt santykiuose su Rusija imsimės vadovautis Realpolitik nuostata ir išsižadėsime savo esminių principų Rusijos atžvilgiu?
Apibendrinant galima teigti, kad esminius prioritetus mes privalome išlaikyti ir tai negali būti kvestionuojama. Kita vertus, pragmatiškesni santykiai su Rusija ir glaudesnis bendradarbiavimas su ES senbuvėmis šiuo klausimu sudarys palankias sąlygas dialogui su Rusija atnaujinti, o po ilgesnio laiko galbūt leis pasiekti ir užsibrėžtus tikslus. Kartu tai leistų stiprinti lyderystę regione, kuri taip pat yra laikoma vienu iš Lietuvos užsienio politikos tikslų.
Stanislovas Stasiulis
