Ir štai JAV prezidentas po pasitarimų Europoje ir vizito Vatikane važiuoja į Saudo Arabiją. Nauja – tai pamiršta sena. Kitaip tariant, kai SSRS įsiveržė į Afganistaną, būtent Saudo Arabija smarkiai numušė pasaulinę naftos kainą ir taip sudavė rimtą smūgį ekonominei Sovietų Sąjungos galiai. Kodėl nepadarius to paties dabar? Tuomet V. Putinas tikrai susimąstytų dėl savo elgesio.
Kaip pareiškė Centrinės Azijos ir Artimųjų Rytų tyrimų centro direktorius S. Bagdasarovas, B. Obama iš tiesų važiavo į Saudo Arabiją tam, kad įtikintų ją (o per ją – ir kitas naftą išgaunančias regiono valstybes) mesti į rinką papildomą naftos kiekį ir taip numušti pasaulinę jos kainą žemiau kaip 100 dolerių už barelį (kuo žemiau, tuo geriau!), nes pagal tokią kainą buvo suplanuotas Rusijos biudžetas.
Tačiau šiandien ne šaltasis karas ir santykiai su Saudo Arabija dėl JAV politikos Artimųjų ir Vidurio Rytų regione yra ganėtinai rimtai pašliję. Kitaip tariant, Vašingtonas už galimą paslaugą turėtų kuo nors sudominti Rijadą. O pastarojo interesai gana akivaizdūs.
Pirma, Saudo Arabija labai norėjo tiesioginės Vakarų karinės operacijos Sirijoje. Tačiau Damaskas nėra pagrindinis Arabijos taikinys. Pagrindinis jos taikinys – su Sirija susijęs Iranas, su kuriuo Amerika šiuo metu veda derybas dėl sankcijų atšaukimo ar bent esminio sušvelninimo. Tai sauditų visiškai netenkina, nes taip stiprinamos jų svarbiausio geopolitinio varžovo regione pozicijos. Pagaliau – išsiskyrė Jungtinių Valstijų ir Saudo Arabijos pozicijos Egipte. Ten Rijadas remia dabartinę valdžią, kuri vykdo griežtą politiką „Musulmonų brolijos“ atžvilgiu, o tai Vašingtonui kelia susirūpinimą.
Ar B. Obama yra pasiruošęs savo kurso Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose kaitai vardan siekio nubausti Rusiją už Krymo aneksiją? Vargu. Pirmiausia, būtų labai nerimta iš pradžių pasirinkti vieną politikos kryptį, o po kurio laiko ją kardinaliai pakeisti. Tarptautiniai santykiai mėgsta tęstinumą ir nuoseklumą. Antra, dabartinis JAV prezidentas ne tam priešinosi karinei avantiūrai Sirijoje, kad dabar staiga apsigalvotų. Amerikai naujas karas šiuo metu visiškai nereikalingas (o tiesiog didesnė parama Sirijos opozicijai Saudo Arabijos netenkins – ji ir pati gali tai daryti). Trečia, Irano problemos išsprendimas yra vienas iš B. Obamos prezidentavimo prioritetų, ir tai suprantama. Tai ir branduolinio saugumo aspektas, ir pozicijų regione (įskaitant Iraką) stiprinimas, ir bandymas susilpninti Teherano draugystę su Maskva. Neatsitiktinai buvusi JAV valstybės sekretorė M. Albright pažymėjo: „Iranas gali eksportuoti naftą, o JAV gali pakeisti savo požiūrį į šios naftos eksportą.“ Turint omenyje, kad Iranas dar turi ir nemažai dujų, jo išėjimas į pasaulinę šių išteklių rinką (pirmiausia Europoje) gali gerokai pakoreguoti jos pokyčius Rusijos nenaudai. Kitaip tariant, Krymas Amerikai yra lokali Ukrainos problema, o Iranas – globalios svarbos klausimas.
Beje, apie dujas. Kaip pareiškė minėtasis S. Bagdasarovas, pastaruoju metu pablogėjo Saudo Arabijos santykiai su Kataru, kuris yra vienas pagrindinių suskystintų gamtinių dujų (SGD) eksportuotojų pasaulyje. Pažymėtina, kad Rijadas grasina Dochai sausumos, oro, o svarbiausia – jūrų blokada, jeigu ji nenutrauks ryšių su „Musulmonų brolija“ ir neuždarys „Al Jazeera“ ir Amerikos tyrimų instituto atstovybių savo teritorijoje. Esmė šiuo atveju yra ta, kad padidinęs SGD eksportą Kataras galėtų sumažinti Rusijos pajamas iš dujų eksporto. Jeigu iš tiesų bus įvesta jūrinė Kataro blokada, tanklaiviai su suskystintomis dujomis niekur neplauks ir „Gazprom“ ne tik kad nepatirs nuostolių, bet ir galės trinti rankas dėl šoktelėjusių dujų kainų.
Pagaliau reikia turėti omenyje, kad šiandien situacija pačios Saudo Arabijos viduje jau nėra tokia stabili kaip anksčiau. Ten daug kas yra nepatenkinti dabartine šalies valdžia ir šiame fone net galima išgirsti kalbų, jog ateis laikas, kai ši valstybė suskils. Tokioje situacijoje papildomos pajamos socialiniam-ekonominiam visuomenės raminimui yra gyvybiškai reikalingos ir atsisakyti jų reikštų pjauti šaką, ant kurios sėdi. Kitaip tariant, tik labai naudingas alternatyvus pasiūlymas galėtų priversti sauditus atsisakyti dalies pajamų iš naftos – pavyzdžiui, Amerikos politikos Irano atžvilgiu pasikeitimas. Tačiau, kaip minėta, vargu ar Vašingtonas tai padarys, nes, atrodo, turi rimtų planų Teherano atžvilgiu (gal net nori padaryti jį savo pagrindiniu sąjungininku regione, atsisakydamas senos draugystės su Rijadu).
Trumpai sakant, išeina, jog bent jau kol kas Rusija gali jaustis gana ramiai dėl savo pagrindinių pajamų. Europiečiai netrykšta entuziazmu įvesti jai ekonomines sankcijas. Vargu ar dirbti nuostolingai norės ir Saudo Arabija, nes Amerika nelabai turi ką pasiūlyti jai mainais (tiksliau, turi, bet greičiausiai nėra pasiruošusi tokioms aukoms). Be to, sauditams, skirtingai nei amerikiečiams, iš viso mažai rūpi tai, kas dedasi kažkur prie Rusijos sienų. Taip, Rijadui gali nepatikti Kremliaus parama Sirijai ir Iranui, bet dėl to pradėti su juo „naftos karą“, nes to pageidauja monarchijos interesus pastaruoju metu ignoruojantys amerikiečiai, yra neverta.
Pagaliau, jeigu norėtų, Saudo Arabija tai padarytų ir be Vašingtono prašymų. Žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų, kad Saudo Arabijos žvalgybos vadovas princas Bandaras bin Sultanas, prieš kurį laiką apsilankęs Maskvoje, siūlė V. Putinui nutraukti paramą Damaskui už tai, kad arabų (pirmiausia – Kataro) dujos nekonkuruotų su rusiškomis gamtinėmis dujomis Europoje, o Rijadas nusipirktų rusiškos ginkluotės už 15 mlrd. dolerių. Tačiau Rusijos prezidentas to pasiūlymo lyg ir atsisakė, o Saudo Arabija nieko šia linkme nedarė.
Taigi sunku bus B. Obamai įtraukti sauditus į savo geopolitinį žaidimą su Maskva. O gal jis nuvyko į Rijadą tiesiog su darbo vizitu, net neketindamas aptarinėti bendrų veiksmų prieš Rusiją, tik norėdamas paprasčiausiai sušvelninti dvišalių santykių įtampą?
