Klausimas iš tiesų nevienareikšmis, be to, labai nenorėčiau, jog žodis „technokratinis“ čia būtų suprastas išankstinėje neigiamų konotacijų perspektyvoje. Vardan palyginimo galima prisiminti, jog vadinamoji Sovietų Sąjunga iš esmės buvo ideokratinis projektas.Išplėtoto teroro priemonėmis, sukūrus prievartos sistemą buvo siekiama gyvenimą įsprausti į ideologinių postulatų nubrėžtas ribas.
Taigi žodžio „idėja“ reikšmė ne visuomet yra prakilnesnė už žodžio „techne“ (verčiant iš graikų kalbos – sugebėjimas, mokėjimas) reikšmę.
Pradėjęs vienytis kaip Europos anglių ir plieno bendrija, sukūręs Europą kaip bendrąją rinką, šiandien senasis žemynas įteisintu Europos Sąjungos (ES) statusu siekia ne tik ekonominės, bet ir politinės šalių sanglaudos. Kita vertus, galima kelti klausimą, ar dėl to dabar dar aktualesniu tampa europiečio kultūrinės tapatybės klausimas.
Įsivaizduoju, kontroversijos sklaidos argumentus, jog kultūrinis savitumas ir skirtumai yra kiekvienos šalies reikalas, nebandant primesti kitiems kokių nors bendrų orientyrų. Dar daugiau! Galima teigti, jog ES nesiekia suniveliuoti tautas kultūriniu požiūriu, o atskirais atvejais, galimas daiktas, teikia paramą šalies kultūrinio savitumo puoselėjimui.
Į tokius kontrargumentus verta įsiklausyti, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, kyla abejonės, ar grynasis pragmatizmas gali tapti ta cementuojančia medžiaga, kuri galėtų užtikrinti ilgalaikį naujojo politinio darinio stabilumą.
Pragmatizmas, kuris vis dažniau prasikiša ES šalių bendruomenėje, nesukuria dirvos ilgalaikiam įsišaknijimui. Kaip atrodo bent man, apie tokią įsišaknijimo sistemą būtina pradėti kalbėti iš naujo, nes vadinamoji žmogaus teisių ir laisvių programa pastaruoju metu ES institucijose yra susiaurėjusi iki karikatūrinės ribos, iškilius tokios programos lozungus kažkodėl suvedant išimtinai į seksualinių teisių užtikrinimo užduotis.
Nepretenduodamas rasti visus tenkinantį atsakymą, čia vis tik ruošiuosi atkreipti dėmesį į istorijos teikiamą pavyzdį, kai Europa buvo natūraliai vienijama bendros kultūros idėjų ir turėjo neprievartinius tokios vienybės įgyvendinimo instrumentus. Kalbu, žinoma, apie viduramžių istorinę epochą, krikščioniško mokymo kultūrinį likimą ir šioje epochoje susiformavusį universitetą kaip idėjų apyvartos vietą.
Nudėvėta tiesa, regis, yra išvada, jog Vakarų kultūros tipas susiformavo krikščionybės išplitimo areale, taigi mėginti priminti šią tiesą, pateikiant papildomus argumentus, atrodytų yra tas pat, kas veržtis pro atviras duris. Tačiau dar gyvai mūsų atmintis saugo tą nesusipratimą, kai ES konstitucinių dokumentų rengėjai atsisakė paminėti krikščionybę kaip europinės kultūros pagrindą. Nesunku suprasti, kad, pavyzdžiui, Prancūzijos pozicija šioje situacijoje iš esmės buvo nulemta labai egoistinių politinių interesų, t. y. to žvalgymosi pro petį į įspūdingai išaugusį skaičių islamo kultūrai priklausančių rinkėjų, dabar – naujųjų šalies piliečių.
Kita vertus, čia dar būtina plačiau aptarti vieną išlygą. Garsus lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis argumentuotai ir detaliai yra paaiškinęs, jog religija savaime, o tuo labiau tikėjimo išpažinimas nėra kultūrologinės refleksijos dalykas. Kultūros filosofijos Lietuvoje pradininkas ir daug jo sekėjų tikina, jog religija ir kultūra nėra viena kitos dalys, nors gali daryti įtaką viena kitai.
Iš tiesų kultūrinio veiksmo subjektas, kultūros kūrėjas yra žmogus, o religio numato abipusį Dievo ir žmogaus dalyvavimą. Dabar išpuolė gera proga vėl prisiminti, jog priešdėlis re lotynų kalboje žymi pasikartojimą, kilimą iš naujo, o žodžio religio etimologinis aiškinimas nurodo dvi šio žodžio reikšmes, t. y. manoma, jog ši verbalinė konstrukcija įvardija abipusio ryšio arba abipusio surinktumo perspektyvas.
Visiškai sutinkant su šia, ne kartą išsakyta nuostata, vis dėlto nesi drauge dėl to įpareigojamas atsisakyti kultūrologinės religijos temų redukcijos, jeigu tai darydamas suvoki tokio žingsnio sąlygiškumą. Kita vertus, kaip atrodo, kaip tik čia labiausiai tinka prisiminti garsųjį tėvynainį Cz. Miloszą, kuris kartą pareiškė, jog jeigu net yra taip, kad tik žmonija pastatė savąją tilto dalį, kuris galbūt neužbaigtas iš anos pusės dabar kybo virš prarajos, vis tiek tai yra pats didingiausias dalykas, kurį tik galima įsivaizduoti.
Kokios krikščionybės idėjos iš tiesų labiausiai akivaizdžiai tapo europinės kultūros skiepais ir tokiu būdu yra vienijančios mus iki šiolei?
Visuomenės kitimo istorinis supratimas užsimezga tik viduramžiais krikščionybės idėjų dėka, yra pagoniškai antikai visiškai svetima visuomenės apmastymo perspektyva. Būtina pažymėti, jog antika visuomenės kitimą įsivaizdavo remdamasi cikline laiko sampratą, susiformavusią stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris tik kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.
Laikas antikoje dauguma atveju buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje vyravo išvada, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas.
Savo ruožtu, krikščionių religija kaip tik ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis Dievas ir šiapusinio, laike išsidėsčiusio pasaulio sferas. Kritikuodama antikoje dominavusią ciklinę laiko sampratą, krikščionybė paskelbė, jog laikas yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formavosi linijinė laiko samprata, leidžianti istoriškai suprasti visuomenės kitimą. Kiekvienas visuomenės įvykis, apmąstoma tokios laiko sampratos pagrindu, įgyja vienkartiškumą, yra įsivaizduojamas praeities, dabarties ir ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą, atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo krikščionybėje puoselėjama transcendencijos idėja.
Kita vertus, ta pati Dievo kaip anapusybės, t. y. transcendencijos idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, kuri pakeitė antikoje dominavusią žmogaus kaip mikrokosmo sampratą.
Biblijinis postulatas, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugoma Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti traktuoti Kūrėją kaip anapusinę, užkosminę būtį. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus „teritorija“, t. y. žmogus pradedamas įsivaizduoti kaip toks, kuris savo vidujiškumu tarsi pradygsta kosmoso daiktiškumo paviršių. Taigi mutuoja pati vidujiškumo įžvalga, dabar nurodanti ne tiek vidaus organų dislokaciją (kaip antikoje), kiek psichologinį bedugniškumą.
Vis dėlto dar svarbiau pastebėti, jog remiantis tokiu pagrindu, yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja. Kita vertus, ir vėl nelabai norisi veržtis pro atviras duris, primenant neabejotiną tiesą, jog europinė žmogaus laisvių ir teisių programa turi krikščionišką pamušalą.
Kita vertus, kyla klausimas, ar pavyks išsaugoti tokį „viduramžišką produktą“ kaip universitetas. Jau yra pastebėta, jog iš mūsų leksikono beveik nepastebimai, bet kažkaip labai staigiai pradingo anksčiau kur reikia ir kur nereikia mojuota universitetinių studijų akademinės laisvės vėliava. Žinia, europinės direktyvos orientuoja universitetus į didesnę komercializaciją, ir čia, kur kaip tik nereikėtų skubėti, mūsų ostapai benderiai, atsiprašau, didieji reformatoriai veržiasi į pirmąsias gretas.
Šiandien iš naujo Europos šalyse prasideda diskusijos dėl universiteto likimo, o pirmavimas įdiegiant laisvosios rinkos principus beveik tūkstantmetę istoriją turinčios institucijos veikloje, kaip atrodo, yra tokia pat liūdna lyderystė, kaip ir pirmavimas pagal savižudybių skaičių, emigracijos srautus ir pan. Vadinamoji reforma šioje sferoje liudija tai, jog valdžią įgiję nekantrūs žmones viską gali suvelti taip, jog niekas nesugebės atpainioti iki pasaulio pabaigos.
Universiteto idėja tūkstantmetėje istorijoje visų pirma buvo siejama su požiūriu į filosofijos studijas, apibrėžiama per tokių studijų prioritetą. Šiandien dauguma profilinių Lietuvos universitetų, siekdami išgyventi, mažina bendrojo lavinimo, humanitarinių dalykų, taigi ir filosofijos studijų apimtis.
Neturėdamas jokios teisės moralizuoti, vis tik atkreipsiu dėmesį, jog reikalams klostantis tokia seka, praranda prasmę kai kurios tebevartojamos iš inercijos sąvokos, pavyzdžiui, aukštojo išsilavinimo kategorija. Pagal apibrėžimą išsilavinimas yra humanitarinio žinojimo praktika. Įgyjamos profesijos kvalifikacijos, net ir aukštosios, nevadintinos išsilavinimu, nors galbūt šį žodį jau netolimoje ateityje visai pagrįstai bus galima pakeisti žodžiu išsimokslinimas.
Edvardas Čiuldė
