Tvirtesnei Vakarų pozicijai impulsą turėtų duoti Angela Merkel bei Barackas Obama, savo tekste „Ar A. Merkel gali išgelbėti Ukrainą“ rašo analitikė.
Nuo Vladimiro Putino invazijos į Krymą kovo mėnesį A. Merkel buvo viena iš keleto Europos lyderių, kuri nuolatos skambindavo telefonu Rusijos lyderiui. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas B. Obama rūpestį dėl Ukrainos beveik visiškai perleido Vokietijos kanclerei ir, panašu, nebėra linkęs turėti reikalų Ukrainos klausimu.
Nors Rusijos invazija į dalį Ukrainos prieš penketą mėnesių turėjo monumentalų geostrateginį poveikį, nei Europos lyderiai, nei JAV administracija (su keliomis išimtimis) nenorėjo pripažinti tikrovės. O realybė yra tokia, kad Rusija pasiruošė konkuruoti dėl Ukrainos su Vakarais. Tai padarydama, Maskva patvirtino nenorinti susitaikyti su tuo, kad posovietinės valstybės Rusijos pasienyje yra laisvos ir sugeba pasirinkti savo politinį kelią. Trumpai tariant, V. Putinas parodė nenorintis perimti vakarietiškų ekonominių, politinių ir socialinių vertybių.
Į Krymo aneksiją Vakarai atsakė sankcijomis, kurios turėjo sumažinti V. Putino ambicijas, tačiau jau tuomet Europos lyderiai nesutarė dėl sankcijų apimčių, sankcijos buvo įvedamos per lėtai, jos buvo nepakankamai griežtos.
Didžiosios Europos Sąjungos (ES) šalys nenorėjo pripažinti, kad Rusija nustato sąlygas kovos, kuriai Vakarai akivaizdžiai nebuvo pasiruošę. Jie taip pat nesuprato, kodėl vakarietiška Ukrainos perspektyva buvo tokia svarbi protestuotojams Kijevo Maidane.
Galiausiai Vakarai tyliai pripažino, kad Krymas – prarastas. Tai, kas nutiko Kryme, pakeitė po Šaltojo karo nusistovėjusias valstybių sienas. Tapo akivaizdu, kad Vakarai nieko neišmoko iš trumpo Rusijos karo Gruzijoje 2008-aisiais. Tąkart Vakarų debatus dėl situacijos Gruzijoje greitai pakeitė įprastinių santykių su Rusija atmosfera, kuri įtikino V. Putiną, kad šis gali laukti geros progos Ukrainoje. Ir V. Putinas Vakarų poelgį suprato teisingai.
Silpnos Vakarų sankcijos ir nenoras suprasti milžiniškų V. Putino įvykdytos Krymo aneksijos pasekmių Rusijos prezidentui parodė, kad šis gali nesijaudinti dėl nerūpestingo Vakarų švelniosios galios naudojimo ir sunkiosios galios atmetimo.
Kai tik Ukraina pradėjo antiteroristines operacijas, siekdama susigrąžinti savo teritorijas, Rusijos „žaliesiems žmogeliukams“ ir prorusiškiems sukilėliams teko pasistengti. Rusijos atsakymas jėga į pastarojo meto Ukrainos pergales atgaunant miestelius Rytų Ukrainoje patvirtino V. Putino tikslus. Jis buvo ir yra pasiryžęs Ukrainą išlaikyti savo gniaužtuose bet kokia kaina, todėl rugpjūčio 27-ąją į Ukrainą Rusija pasiuntė daugiau karių.
Kremlius stengiasi sumenkinti Rusijos dalyvavimo kariniame konflikte Ukrainoje vaidmenį, tačiau V. Putino patarėja Ella Poliakova pripažino mananti, kad Rusija Ukrainoje vykdo invaziją. „Kai žmonių, pagal vadų įsakymus, ant tankų, šarvuočių ir naudojančių sunkiąją ginkluotę, masės yra kitos šalies teritorijoje, kerta sieną, aš tai laikau invazija“, – agentūrai „Reuters“ sakė E. Poliakova.
A. Merkel dabar turi spręsti, kokių veiksmų imtis. Pirmiausiai ji turi suprasti, kad Ukrainoje vyksta karas. Karas toje šalyje vyko ir anksčiau, bet konfliktui apibūdinti Europos lyderiai rinkosi naudoti eufemizmus. Tačiau vokiečiai ir kiti europiečiai baiminasi minties apie karą, kuris jau vyksta ant ES slenksčio.
Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as rugpjūčio 28-ąją pasakė, kad jei būtų įrodyta, jog Rusijos kariai įžengė į Ukrainos teritoriją, tai būtų „netoleruotina ir nepriimtina“. Ar Prancūzijos prezidentas nežino, kad Rusijos kariuomenė įsibrovė į Krymą ir Ukrainą dar kovo mėnesį?
Žinoma, V. Putino įsitikinimu, europiečiai nesiųs savo karių į Ukrainą kovai su Rusija. Taip pat V. Putinas įsitikinęs, jos savo karių ten nesiųs ir NATO. Daugiausiai, ką aljansas yra pasirengęs padaryti, – sustiprinti Baltijos šalių ir Lenkijos saugumą.
Ką A. Merkel (ir B. Obama) gali padaryti – tai suburti Europos lyderius ir greitai nustatyti kur kas griežtesnes sankcijas Rusijai. Tai pareikalautų vieningos politinės valios ir drąsos. O NATO turėtų stiprinti savo bendradarbiavimą gynybos srityje su Ukraina.
Tie Europos lyderiai, kurie baiminasi, kad griežtesnis elgesys su Rusija ją tik išprovokuos, turėtų praregėti ir pamatyti, kad vyksta Rytų Ukrainoje, kaip Rusijos prezidentas elgiasi savo šalyje. V. Putinas veda Rusiją tolyn nuo Vakarų, su savimi jis jėga bando nusitempti ir kitas šalis. O tai tikrai neatitinka Vakarų interesų.
