Norint artimiau pažinti visuomenę, verta užsukti į artimiausią knygyną ir pasižiūrėti, kas šioje visuomenėje yra rašoma ir skaitoma.
Žinoma, jeigu sugebi skaityti reikalinga kalba. Tuo sekmadieninio „Washington Post“ numerio skaitytojus bando įtikinti „Turkish Daily News“ apžvalgininkas Mustafa Akyolas, į rankas paėmęs vieną iš populiariausių pastarojo meto Turkijos knygynų prekių – Ergüno Poyrazo „Mozės vaikus“. Ir atranda tarp eilučių nerimą keliančių ksenofobijos apraiškų, leidžiančių jam naujai įvertinti Turkijos politinį klimatą.
Šiais metais išleistos knygos, pirmosios iš šioje serijoje numatytų keturių, jau parduota maždaug 520 tūkst. kopijų. Šio leidinio viršelį puošia šešiakampė Dovydo žvaigždė, įrėminusi pagyvenusio vyro ir skara apsigobusios moters atvaizdus. Galbūt autorius pasakoja apie žydus, tikėtina, Turkijos žydus, ir gal netgi, pagal senąsias carinės valdžios sufalsifikuotų „Siono išminčių protokolų“ tradicijas, turinčius kokių nors nedorų kėslų Turkijos Respublikos atžvilgiu? Iš tiesų, taip ir yra. Tačiau knygos išskirtinumas slypi ne banaliajam antisemitizmui būdingose paranoidinėse fantazijose, tiksliau, ne vien tik jose.
Dovydo žvaigždė įrėmina ne ką kitą, kaip valdančiosios Turkijos Teisingumo ir Plėtros partijos (TPP) lyderio, vyriausybės vadovo Tayyipo Erdogano bei jo žmonos Emine atvaizdus. Taip ir parašyta – „Tayyip ve Emine“, kad niekam nekiltų abejonių. Ir žmonės perka knygas, kad sužinotų „visą tiesą“, kaip tokiais atvejais sakoma, apie pamaldaus musulmono, maža to, vadinamųjų Turkijos islamistų lyderio gyvenimą, tariamai paskirtą Turkijos valstybės griovimui ir „didžiojo sionistinio“ plano įgyvendinimui.
Su neslepiama ironija apžvalgininkas pažymi girdėjęs daugybę žydų sąmokslo teorijų, tačiau ši esanti bene originaliausia. Pasirodo, siekiama platinti jau net ne komunistinę ar kapitalistinę santvarką, kaip anksčiau, o būtent visa persmelkiančiu islamo tikėjimu grįstą valstybės modelį. Ir būtent tą asmenį, į kurį Vakaruose dėl atvirai išpažįstamų islamo vertybių dažnai žvelgiama su nepasitikėjimu ir įtarumu, knygoje bandoma pavaizduoti kaip užsimaskavusį žydą, kuris bendradarbiaująs su žydų sionistų agentais, kad pražudytų turkų tautos valstybę.
Atrodytų, tai – viso labo eilinė populiarumo, pinigų, o gal ir keršto siekio vedamo žmogaus ataka – tokia, kokia gali pasirodyti neblogai pažįstama ir Lietuvos skaitytojams. Tačiau M. Akyolas, kurį galima būtų įvardyti kaip žinomą Turkijos „islamiškąjį demokratą“, bando žvelgti giliau, atkreipdamas dėmesį į „Mozės vaikų“ autoriaus E. Poyrazo asmenį, ir aptinka jame „kemalistą“ – aistringą pasaulietinio nacionalizmo šalininką, savo vardą siejantį Turkijos valstybės įkūrėjo Kemalio Atatiurko vardu.
1923 metais nacionalinės Turkijos valstybė buvo sukurta, su šaknimis raunant visas senosios Osmanų imperijos liekanas – taip pat ir tokius religinius atributus, kaip simbolinis kalifo, viso pasaulio musulmonų bendruomenės dvasinio lyderio, titulas, kurį savo kolekcijoje turėjo sultonai. Bandymai rimčiau eksperimentuoti su liberaliąja demokratija prasidėjo tik gerokai po Atatiurko mirties, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai sustiprėjo Vakarų spaudimas ir pačios Turkijos elito siekis integruotis į vakarietiškąsias struktūras. Tačiau ir šiandien paprasta akim matyti, jog Turkijoje išlieka nemenka trintis tarp dviejų tradicinių idealų – Turkų tautos ir Islamo, svariai papildoma nemenką atramą, ypač didmiesčiuose, turinčio trečiojo – europietiškojo demokratinio impulso.
M. Akyolas išpuolį prieš T. Erdoganą sieja su pastaruoju metu Turkijoje stiprėjančiu priešiškumu europiečiams, kurie tariamai neskuba priimti musulmonų demokratijos į savąjį „klubą“. Būtent T. Erdogano partija, kuriai dažnai klijuojama islamistų etiketė, atėjusi į valdžią 2002 metais, ėmėsi spartinti Turkijos derybas su Europos Sąjunga (ES) dėl būsimos narystės. Stringančios derybos, žinoma, kenkia T. Erdogano įvaizdžiui, ir tuo pamažu ima naudotis Turkijos antidemokratinės jėgos, prieštaraujančios esminėms liberaliosioms reformoms, kurių turėtų imtis Turkija, norėdama atitikti griežtus ES demokratijos standartus.
M. Akyolas savo straipsnyje atkreipia dėmesį į problemą, kylančią visiems tiems, kurie bando žvelgti į Turkiją išimtinai iš mūsų pozicijų. Tai, be abejo, natūralus polinkis tapatinti pasaulietiškumą su demokratinėmis vertybėmis, jas supriešinant su islamizmu, kaip neišsemiamu savaiminio blogio šaltiniu, kurį kažkada sugebėjo įžvelgti netgi pats Baltųjų Rūmų šeimininkas, išpopuliarinęs tragikomišką islamofašizmo terminą. Tačiau pasaulietiškumas niekada pats savaime nėra lygus demokratijai ir pagarbai žmogaus teisėms, o bandymas politiniame gyvenime vadovautis tam tikra islamo vertybių interpretacija anaiptol ne visada išreiškia izoliuotis nuo pasaulio linkusį fanatizmą. Kaip paaiškėja, Turkijoje būtent nuosaikūs TPP „islamistai“ bando rodyti visai visuomenei kelią, tegul ir ne rožėmis klotą, į rinkos ekonomiką ir veiksmingą bendradarbiavimą su ES, pasauliečiams „kemalistams“ ir toliau laikantis etatizmo ir kraštutinio nacionalizmo pozicijų, kadaise šalyje įtvirtintų paties Atatiurko.
Šiame kontekste bandymas griebtis antisemitizmo kortos, tokiu gana ekstravagantišku būdu juodinant politinius konkurentus, nuskamba pakankamai garsiai ir iškalbingai. Verta paminėti, jog liepos mėnesį skandalingosios knygos autorius E. Poyrazas buvo sulaikytas, jam pateikti kaltinimai priklausymu nelegaliai kraštutinių dešiniųjų organizacijai, kuri buvo įsirengusi nemenką ginklų arsenalą, ir neteisėtu slaptos informacijos apie valstybės saugumą bei privačius asmenis rinkimu. Į teismą dėl šmeižto jį yra padavęs ir pats T. Erdoganas.
Palyginti neseniai, gana liūdnomis aplinkybėmis, jau buvo tekę rašyti apie Turkiją, nesugebančią susitaikyti su savo praeitimi, ir dėl to slapčia tebepykstančią, lengvai pasiduodančią smurtui ir naikinančią tuos, kurie pasirodo pernelyg balti jos apniukusiai padangei. Kaip tada, taip ir dabar, pamatinis troškimas tikriausiai lieka nepakitęs – matyti ramią, klestinčią, žmogaus teises gerbiančią šalį, kuri gali būti, o gali ir nebūti ES nare, abiem atvejais išlaikydama savyje tą daugiau vilčių negu bet kokie karai irakuose ar afganistanuose teikiantį tilto tarp dviejų pasaulių savitumą.
