Afganistanas, Kabulas. Valdžia paskelbia apie moters, įkalintos po to, kai ji pranešė apie savo išprievartavimą, palaiminimą. Iš pirmo žvilgsnio panašu, kad tai yra aiški Afganistano moterų, kurios gyvena vietinės teisingumo sistemos priespaudos gniaužtuose, pergalė.
Iš karto po šio pranešimo valdžia patikslina savo sprendimą. Išteisintai moteriai, kurios vardas yra Gulnaz, teks ištekėti už to paties žmogaus, kuris ją išprievartavo. Tokią kainą jai teks sumokėti už laisvę. Šis atvejis puikiai iliustruoja situaciją Afganistane: netgi geriausi ketinimai sumažinti moterų priespaudą lieka bejėgiai prieš pokyčių visuomenėje ribas ir anachronistines kultūrines tradicijas, kurios yra įsišaknijusios taip giliai, kad prieš jas kovoti negali net prezidentas, praneša „The New York Times“.
Pasiūlymas, pateiktas Gulnaz, yra labai rizikingas. Jos būsimas vyras gali jaustis be galo pažemintas ir ją nužudyti dėl jam pateiktų kaltinimų arba tiesiog prieš ją nuolatos smurtauti, nebijodamas teisinės atsakomybės.
Šis prezidento Hamido Karzai administracijos sprendimas buvo priimtas tuo pat metu, kai Vakarų pajėgos ruošiasi pradėti atsitraukimą iš Afganistano, taip nieko ir nenuveikę moterų teisių srityje. Iškyla klausimas, kokia yra Afganistano moterų – tokių, kaip Gulnaz – ateitis .
Įdomu tai, kad vyriausybę šiuo Gulnaz atveju pastūmėjo veikti susiformavęs pogrindinis judėjimas, palaikęs merginą. Gulnaz istorija apkeliavo visą pasaulį, buvo sukurtas dokumentinis filmas, kurį užsakė Europos Sąjunga. Tiesa, pati Europos Sąjunga vėliau blokavo šio filmo pasirodymą.
Filmo kūrėjų šalininkai apkaltino Sąjungos pareigūnus, kad šie gėdingai nuslėpia tai, kokią priespaudą patiria Afganistano moterys, kad neįžeistų Kabulo valdžios.
Gulnaz palaiminimas yra pergalė tiek Clementine'ai Malpas, režisierei, kuri kūrė šį dokumentinį filmą apie pusę metų, tiek ir Kimberley Motley, JAV advokatei, kuri bandė teisiškai apginti Gulnaz.
Uždraustasis filmas buvo peržiūrėtas „The New York Times“. Jame pasakojama iš viso apie tris moteris, įkalintas Afganistane. Viena iš jų – Gulnaz, devyniolikmetė, kalėjime pagimdžiusi vaiką, nes išprievartavimo metu pastojo. Pirmasis teismo sprendimas įkalino Gulnaz 3 metams, tačiau vėliau bausmė buvo sugriežtinta iki 12 metų laisvės atėmimo. Vis dėlto teisėjas pasiūlė sprendimą: tekėti už prievartautojo.
Antroji filmo herojė buvo išnaudojama savo vyro. Neiškentusi ji pabėgo su kitu vyrų, kurį įsimylėjo. Dabar jie abu yra kalėjime. Trečioji moteris keturiolikos metų buvo pagrobta, tačiau valdžia nusprendė, kad ji pabėgo pati.
Kai filmas buvo užbaigtas, Europos Sąjunga uždraudė jį išleisti, tokiu būdu nutildydama šias moteris, norėjusias papasakoti savo istorijas. Tokio sprendimo priežastis – viešumas gali dar labiau pakenkti šioms moterims, nes jos gali tapti ritualinių nužudymų aukomis. Be to, moterys nedavė savo rašytinio sutikimo dalyvauti šio filmo kūrime, teigia Europos Sąjungos ambasadorius Afganistane Vygaudas Ušackas.
Kita vertus, „nutekėjęs“ elektroninis laiškas, kuri aptiko „The Times“, įrodo, kad Europos Sąjunga taip pat turėjo ir politinių tikslų, priimdama tokį sprendimą.
Elektroniniame laiške, kurį rašė Europos Sąjungos teisingumo, teisės viršenybės ir žmogaus teisių srities atstovė Zoe Leffler, teigiama, kad Europos Sąjunga turi priimti sprendimus kitų sprendimų kituose sektoriuose kontekste.
Net jeigu moterys būtų davusios rašytinį sutikimą, Europos Sąjunga nenorėtų prisiimti atsakomybės už įvykius, kurie galėtų prasidėti po filmo pasirodymo.
Ponas Ušackas teigia, kad susirūpinimas dėl šių moterų gyvybės užėmė svarbiausią vietą šiame sprendime: „Europos Sąjungai ne tik rūpi moterys, bet mes išleidome daugiau nei 45 milijonus eurų, remdami įvairias programas, skirtas moterims.
Žinia apie filmą pasklido po įvairias žmogaus teisių gynimo grupes. Afganistane vyko peticijos, kurių metų buvo sirinkta 6000 parašų, kurie buvo nugabenti pas prezidentą Karzai.
Nors žmogaus teisių gynimo grupės reikalavo, kad dokumentinis filmas būtų parodytas, pačių moterų advokatės yra kur kas atsargesnės, turėdamos omenyje ankstesnius panašius atvejus.
2010 metais visą pasaulį apskriejo Bibi Aishos atvejis. Šiam puštunų vaikui talibas vyras nukirpo nosį. Konservatyvūs afganų lyderiai pradėjo kampaniją, kurio metu buvo uždarytos visos moterų prieglaudos. Tai buvo tikras smūgis priespaudą patiriančioms Afganistano moterims.
„Kai pasirodo straipsniai ar filmai apie Afganistano moteris, nesvarbu, koks siaubingas bebūtų jų gyvenimas, mes norime būti atsargios, kad dar labiau nepablogintume situacijos“, – teigia Samira Hamidi, šalies moterų tinklo direktorė.
Tačiau jei nenušviesti esamos situacijos, rizikuojama, kad vyriausybė ir visuomenė taip niekada ir nepasikeis. Jungtinių Tautų atstovas teigia, kad žmogaus teisių gynimo bendruomenė laikosi pozicijos, kad reikia leisti aukoms kalbėti ir viešai pasakoti savo istorijas.
Vis dėlto Gulnaz ir kitų Afganistano moterų problema – garbės aspektas. Bet koks bandymas papasakoti apie priespauda laikomas šeimos įžeidimu. Gulnaz atvejis iliustruoja kultūrinių normų galią. Iš vienos pusės, moterų kampanija privertė vyriausybę palaiminti Gulnaz. Iš kitos pusės, palaiminimo sąlygos yra liūdnos.
Pati Gulnaz teigia: „Mano prievartautojas sunaikino mano ateitį. Niekas manęs niekada nebeves po to, ką jis man padarė. Todėl aš turiu tekėti už savo prievartautojo dėl savo mergaitės. Nenoriu, kad ją niekintų“.
