Nuostabios šalies bažnyčios, didingos šventyklos, ramuma dvelkiančios kaimiškos apylinkės ir švelnūs pajūrio peizažai – viskas nutapyta švelniomis ir raminančiomis akvarelinėmis spalvomis. Visų šių tapybos darbų autorė galėtų būti senyvo amžiaus dailininkė ar jaunasis menininkas, kuris tikisi parduoti bent vieną savo darbą turistams. Tiesą pasakius, antroji dalis yra beveik tiesa, išskyrus tą faktą, jog jaunasis menininkas yra ne kas kitas, kaip pats žydų naikintojas Adolfas Hitleris.
Sunku patikėti, jog šių gerumą ir nekaltumą vaizduojančių paveikslų autorius buvo tikras blogio įsikūnijimas ir kraupių skerdynių planų kūrėjas: negailestingai nužudyti daugiau nei šeši milijonai nekaltų žydų vyrų moterų ir vaikų ar kitų žmonių, kurie, anot tirono A. Hitlerio, buvo nenaudingi arba keliantys grėsmę jo kuriamai nenugalimai grynuolių armijai. Tačiau nepulkite teisti ir patys pasižiūrėkite jaunojo dailininko Adolfo Hitlerio nutapytus darbus prieš Antrąjį Pasaulinį karą.
Ankstyvasis laikotarpis (1907 m. – 1912 m.)
Adolfas Hitleris tapyti pradėjo nuo mažens ir jo polinkis į meną pykdė jo tėvą Aloyzą Hitlerį. Tėvas norėjo, jog jaunasis Adolfas siektų perspektyvios ir ateitį užtikrinančios karjeros. Praėjus penkeriems metams po staigios tėvo Aloyzo mirties (1903 m.), Adolfas Hitleris persikėlė į Vieną ir pradėjo savo gyvenimą kaip menininkas. Šiurkštus likimas A. Hitlerio nesigailėjo: kamuojamas skurdo jis miegodavo gatvėse, kartais glausdavosi benamių prieglaudose. Tačiau jaunasis menininkas neatsisakė noro tapyti ir savo pragyvenimui užsidirbo pardavinėdamas turistams paveikslus, kuriuose buvo nukopijuoti vaizdai iš atvirukų.
Hitleris bandė stoti į Vienos dailės akademiją, tačiau nesėkmingai: komisija jį atmetė net du kartus (vieną kartą 1907 metais ir dar kartą 1908 metais). Abu kartus jaunojo dailininko darbai buvo įvertinti kaip nepakankamai geri. Vienas iš mokyklos mokytojų Adolfui pasiūlė pradėti mokytis architektūros, nes tai gali būti jo tikrasis talentas. Tačiau A. Hitleris atmetė šį pasiūlymą, nes norint pradėti mokytis jam reikėjo sugrįžti į mokyklą, o Adolfas mokyklos nekentė.
Keista žiūrėti į paveikslus, kuriuose didingai pavaizduoti architektūriniai kūriniai ir prisiminti kiek tokių pastatų buvo sugriauta jo paties įsakymu.
Manoma, jog gyvenimas Vienoje sukūrė jo antisemitinį požiūrį: kaip jo kūrybinis įkvėpimas buvo miesto architektūra, menas, muzika, taip jo antisemitinėms pažiūroms įtakos labai turėjo to meto nacionalsocializmo ideologai ir skleidėjai Alfredas Rosenbergas ir Jozefas Gebelsas. A. Hitleris palaikė antisemizmą nepaisant to, jog beveik visi jo pirkėjai buvo žydai ir pasak kai kurių šaltinių jis turėjo draugų, kurie taip pat buvo žydai.
Gyvenimas Vienoje turėjo didelę įtaką formuojant A. Hitlerio asmenybę: tiek meninei, tiek tamsiajai jo pusei.Nors istorikai vis dar nesutaria iš kur susiformavo nacių fiurerio antisemitinis požiūris.
Atrodytų dar vienas tipiškas A. Hitlerio nutapytas paveikslas, kuriame vaizduojama architektūra. Tačiau šiame paveiksle akį patraukia pirmame plane pavaizduotas keistas geležimi kaustytas ornamentas, o dar įdomiau yra tai, jog šį paveikslą A. Hitleris pasirašė net du kartus.
Kyla prieštaringi jausmai žiūrint į šiuos nekaltus paveikslus ir prisimenant, jog šių meno kūrinių autorius 1938 metais suorganizavo kraupų išpuolį prieš žydus (dar vadinamu krištoline naktimi), kurio metu buvo nugriautos 95 sinagogos, sudeginti žydų namai bei kiti jiems priklausę pastatai.
Šiame, 1910 metais nutapytame paveiksle, pavaizduota nežinoma pilis. Tačiau, skirtingai nei daugelis A. Hitlerio darbų, šiame viskas pavaizduota labai tiksliai ir detaliai. Tačiau paveikslo atmosfera yra niūri ir tamsi: tarsi pilis priklausytų kokiam nors siaubūnui.
Vienas iš mėgstamiausių Adolfo darbų – Vienos operos teatras. Hitleris šį pastatą nutapė net keletą kartų: kiekviename paveiksle operos teatras pavaizduotas iš skirtingų žiūrėjimo kampų. Šis paveikslas buvo tapomas žiūrint iš gatvės. Kol viešėjo Austrijos sostinėje, A. Hitleris net bandė rašyti neužbaigtą kompozitoriaus R. Vagnerio operetę “Wieland der Schmidt”, bet po kurio laiko jis pasidavė, nes šis darbas jam pasirodė per daug sudėtingas.
Po krištolinės nakties išpuolių, kai Austrijos žydai buvo pažeminti, žiauriai kankinami, savo kažkada buvusių draugu ir kaimynų išvaryti į gatves. Iš kart po to daugelis puolė nacių vado paveiksluose ieškoti kokių nors žiaurumo užuominų, tačiau ženklų buvo labai mažai. Artistiškumas juk nėra kliūtis kuriant kraupius žmonių skerdynių planus.
Šis Šv. Petro katedros paveikslas buvo pradėtas tapyti plunksna ir rašalų, bet vėliau užbaigtas akvareliniais dažais.
Šis paveikslas nutapytas laikotarpiu tarp 1910 ir 1912 metų. Šiame kūrinyje vaizduojama viena iš Austrijos bažnyčių. Šį darbą komentavo A. Hitleriui dirbęs meno istorijas Peteris Janas: „Šis darbas yra atliktas gerai, o paveikslo itin gera kokybė rodo A. Hitlerio progresavimą tapyboje“. Estetiškai šis paveikslas atrodo žymiai geriau, nei ankstesni jo darbai, o „sudrumsti“ debesys tapo viena mėgstamiausių nacių fiurerio paveikslų detalė.
1913 metų gegužę Adolfas Hitleris gavo paskutinę tėvo palikimo dalį ir iš Vienos išsikraustė į Miuncheną kur ir toliau tęsė dailininko karjerą. Istorikai teigė, jog Hitleris išsikraustė dėl to, jog bijojo gauti šaukimą į armiją. Pats Hitleris teisinosi, jog jo persikraustymas nebuvo paskatintas baimės. Jis tiesiog nenorėjo tarnauti Habsburko armijai, kurią sudarė įvairių rasių kareiviai. Bet nepaisant jo nusistatymų, jis vis tiek buvo siunčiamas į Zalcburgą atlikti medicininės patikros ar yra tinkamas armijai. Tačiau jis neišlaikė testo ir sugrįžo į Miuncheną.
Miunchene Hitleris tapybai skyrė mažiau laiko nei gyvendamas Vienoje, todėl kolekcininkai ir istorikai mano, jog darbų iš šio laikotarpio yra žymiau mažiau. Tačiau žiūrint į paveikslą, kuriame pavaizduoti Miuncheno operos namai, pastebima, jog autorius neprarado susidomėjimo architektūra. Šiame kūrinyje operos namai vaizduojami po liūties, todėl šlapiame grindinyje galima pamatyti pastato atspindį.
Hitleris tapė ne tik bažnyčias ir kitus įvairius pastatus. Vienas iš jo unikalių kūrinių - orchidėjos paveikslas. Sprendžiant iš kūrinio stiliaus ir autoriaus parašo, ekspertai mano, jog šis darbas buvo nutapytas 1913 metais. Gyvendamas Miunchene Hitleris ir toliau pardavinėjo savo darbus. Dauguma mano, jog šis paveikslas puikiai slepia tamsiąją A. Hitlerio pusę, tačiau istorikai teigė, jog tuo metu, kai buvo nutapytas šis paveikslas, A. Hitleris dar bandė kabintis į gyvenimą kaip menininkas.
Tačiau realybėje A. Hitleris savo susižavėjimo architektūra nedemonstravo: 1938 metų lapkričio 9 dieną jo įsakymu buvo susprogdinta daugiau nei tūkstantis žydų namų ir apie septynis tūkstančius sunaikintų jų darbo vietų.
Hitleriui taip pat patiko tapyti ir kaimo peizažus. Vienas jo darbų, kuriame pavaizduotas vandens malūnas. Jūs tik įsivaizduokite kas buvo daroma su šiuo kūrinių iki tol,kol jis atiteko kolekcininkams, mat šis paveikslas iš rankų į rankas keliavo kartu su Trečiojo Reicho dokumentais.
Adolfo Hitlerio gyvenimas kaip dailininko pasikeitė po to kai jis išėjo tarnauti į Bravarijos armiją Pirmojo Pasaulinio karo metu. Keliaudamas tarnauti jis su savimi pasiėmė ir savo dažus. Jis net tapė karikatūras armijos laikraščiui.
Nors vėliau A. Hitleris buvo apdovanotas už drąsą, jo koja buvo sužalota nuo sprogmenų skeveldrų, o akis apakusi nuo dujų. Turbūt dar vienas skaudus likimo suduotas smūgis Hitleriui buvo vokiečių pralaimėjimas 1918 metais ir vėliau pasirašyta Versalio sutartis, kuri vertė ne tik Hitlerį, bet ir dauguma vokiečių jaustis pažemintais. Šis laikotarpis Hitleriui buvo itin sunkus, tačiau vargu ar kam nors tai sukelia užuojautą.
Hitlerio darbai per Pirmąjį Pasaulinį karą gerokai skyrėsi nuo ankstesniųjų jo darbų. Pastaruosiuose jo darbuose dažniausiai vaizduojami abstraktūs ir šiurkštūs vaizdai. Nenuostabu, jog daugiausia buvo vaizduojami mūšio nuniokoti miestai ir pastatai.
Šiame kūrinyje pavaizduotas vokiečių kareivis, kuris stovi prie sienos ir žiūri į mūšio lauką. Šiame paveiksle aiškiai trūksta mėgstamų Hitlerio architektūros detalių ir pastebima, jog daugiausiai dėmesio buvo skirta kareivio figūrai.
Kuo toliau tuo labiau Hitlerio paveiksluose atsispindėjo karo vaizdai: sugriuvę pastatai, mūšio laukai, tankai. Tačiau mūšio laukuose nebuvo pavaizduotas nei vienas lavonas ar žmogus. Turbūt tai tik įrodo, jog A. Hitleriui nepatiko piešti žmonių.
Vėlyvasis periodas (1924 m. - 1939 m.)
Kariniais ordinais pasižymėjęs Pirmojo pasaulinio karo veteranas Adolfas Hitleris įstojo į NSDAP 1919 metais, o 1921 metais tapo tos partijos lyderiu. Po nepavykusio pučo Bavarijoje 1923 metais ir po jo sekusio A. Hitlerio įkalinimo, politikas savo charizmatiškų oratorinių sugebėjimų ir propagandos bei skleidžiamų vokiečių nacionalizmo, antisemitizmo, antikapitalizmo ir antikomunizmo idėjų dėka pelnė didžiulę vokiečių paramą. Po to kai Hitleris 1933 metais buvo paskirtas Vokietijos kancleriu, šalis iš Veimaro respublikos greitai tapo Trečiuoju Reichu – šalimi, kurioje įsivyravo vienos partijos diktatūra, paremta totalitariniais ir autokratiniais nacionalsocializmo idealais.
Vėlyvuoju laikotarpiu A. Hitleris ir toliau tapė: į jo kūrinius vėl sugrįžo architektūra, o prie jos prisidėjo ir pastatų vidaus interjero detalės. Beveik visi Hitlerio paveikslai buvo nutapyti naudojant akvarelinius dažus.
Žiūrint į visus šiuos paveikslus kyla klausimas: kaip toks žmogus, kuris išžudė milijonus žmonių, galėjo kurti tokį nekaltą grožį...
