Anthony O‘Hearas yra žurnalo „Filosofija“, kurį leidžia Didžiosios Britanijos Karališkasis filosofijos institutas, redaktorius ir Bekingemo universiteto filosofijos profesorius. Jis neseniai dalyvavo Prahoje rengtoje konferencijoje, kurioje buvo svarstyti filosofiniai klausimai. „Laisvosios Europos radijas“ (LER) nepraleido progos jo paklausinėti apie tai, kokią įtaką filosofijai ir politinei filosofijai turėjo 1989 metais Rytų Europoje vykusios revoliucijos.
LER: Kaip suprantu, Hegelio filosofija buvo smarkiai įtakota Napoleono kaip pasaulinės istorinės figūros iškilimo. Ar 1989 metų įvykiai turėjo bent kokį palyginamą efektą filosofijai per paskutiniuosius 20 metų?
A. O‘Hearas: Turiu apgailestaudamas sakyti, kad filosofiniame pasaulyje, kuriame aš gyvenu – apskritai kalbant, angloamerikietiškoje filosofinėje tradicijoje – šis didis 1989 metų įvykis prabėgo daugiau ar mažiau nepastebėtas, nors jis tikrai buvo pasaulinės istorijos įvykis hėgeliška samprata. Taip yra veikiausiai dėl to, kad pagrindinė Vakarų politikos filosofų prielaida yra ta, kad tam tikras egalitarizmas yra ideali pozicija politikoje.
Iš tikro tai nėra marksizmas, tačiau tai daro prielaidą, kad tai, ką tu turi daryti politinėje filosofijoje, tai yra puoselėti egalitarizmą, kad žmonėms būtų suteikta tiek laisvės kiek tik įmanoma. Ir mano požiūris yra toks, kad ši prieiga turi taip mažai bendro su realybe – politine ar žmogiška -, kad šiuo atveju jie iš tikro nė nepastebėjo, kas vyksta sovietų bloke ir todėl jo išnykimas jiems rūpesčio nesukėlė.
LER: Tačiau kitos filosofijos mokyklos tikrai turėjo atkreipti dėmesį į tai, nes režimai, kurie žlugo 1989 metais, buvo atvirai pastatyti ant marksizmo filosofijos. Ar tai neturėjo įtakos marksistiniam mąstymui?
A. O‘Hearas: Taip, aš manau, kad tai turėjo įtakos marksistiniam mąstymui, tačiau mažiau Rytų Europoje nei Vakaruose. Iš savo vizitų Rytų Europoje prieš Sovietų Sąjungos žlugimą aš susidariau įspūdį, kad, nors dialektinis materializmas visur buvo dėstomas kaip privaloma disciplina ir akivaizdžiai sudarė bet kurios filosofinės programos dalį, niekas juo tenai netikėjo.
LER: Ar Vakaruose tebėra marksistinio mąstymo citadelių?
A. O‘Hearas: Tikrai buvo filosofų, kurie simpatizavo marksizmui ir veikiausiai jų tebėra. Tačiau šiandien dauguma jų veikiausiai nesutiktų su centralizacija, kurią jis implikuoja, ir veikiausiai jie būtų mažiau užtikrinti dėl idėjos, kad istorijos eiga yra žinoma iš anksto. Taip sakant, jų bazinė intuicija, kad tam tikra progresyvaus egalitarizmo forma yra idealas, kurio mes turėtume siekti, dalinai sutampa su marksizmu.
LER: Kur visa tai palieka tokius žodžius kaip konservatizmas, liberalizmas, socializmas? Neabejotinai jie turėtų turėti kitokią prasmę nei tą, kurią buvo įgiję 1970 metais, kai dar funkcionavo komunistinis pasaulis.
A. O‘Hearas: Neabejotinai šis aiškus kontrastas tarp liberalaus kapitalizmo ir „realiai egzistuojančio socializmo“ daugiau nebeegzistuoja. Šaltasis karas baigėsi. Mes daugiau nebematome savęs kaunantis su tokios rūšies priešu. Tai, kas nutiko Vakarų politikoje – Europoje, Britanijoje ir kitur – kaip rezultatas buvo susiliejimas į vidurį.
Mes girdime daug tokių frazių kaip trečiasis kelias ir užjaučiantis konservatizmas. Dauguma politikų, kurie turi galimybę būti išrinkti, mėgina gauti naudos tiek iš socializmo, kalbant apie valstybinę gerovės sistemą, tiek iš laisvosios rinkos. Jie nesupranta, kad tarp šių įvairių pozicijų gali būti prieštarų ir įtampos. Rinkėjai turi galimybę rinktis tik tarp šiek tiek skirtingų kelių įgyvendinti šiuos veikiau nepatenkinamus kompromisus.
Kas labiausiai nuvilia Vakarų politikoje yra tai, kad nebėra tikrai nuoširdžios socialistinės pozicijos, nei lygiai taip pat, pozicijos, kuri atstovautų klasikinę, liberalios laisvos rinkos konservatizmo tradiciją. Tarkime Didžiojoje Britanijoje Konservatorių partija yra atvirai įsipareigojusi valstybinei sveikatos apsaugai, švietimui, ir gerovės programoms kaip ir jų oponentai Leiboristų partija. Jie tik žada būti šiek tiek skirtingi.
LER: Tačiau ar šis platus ideologinis konsensusas tarp partijų nepadaro vyriausybės efektyvesnės ir mažiau trikdomos?
A. O‘Hearas: Visiškai priešingai. Realių debatų nebuvimas padaro žymesnes reformas labai sudėtingomis. Valstybinė švietimo sistema, apie kurią žinau ganėtinai daug, yra beveik žlugusi. Tačiau nė vienas politikas nėra realiai pasirengęs tą pasakyti. Turi būti taip, kad tėvams turi būti atiduota jų vaiko išsilavinimo kontrolė suteikiant jiems tam tikrą „krepšelį“, kurį jie galėtų išleisti jų pačių pasirinktoje mokykloje.
Aš teigiu iš konservatyvaus ar klasikinio liberalizmo požiūrio taško, tikinčio, kad vaikai nėra valstybės nuosavybė. Galbūt ji turi pareigą tik prižiūrėti, kad jie būtų išlavinti, tačiau nieko daugiau. Socialistai ir socialdemokratai su tuo nesutiks. Tačiau todėl, kad niekas nediskutuoja dėl skirtingų reformų privalumų, švietimo sistema patiria lėtą nuosmukį.
LER: Tačiau ši situacija, kai skirtingos partijos efektyviai vykdo tą pačią politiką, tačiau retoriškai pabrėžia savo skirtumus, iš tikro turi būti tik laikina padėtis. Galiausiai juk politika yra konflikto arena – konfliktuojančių idėjų ir interesų grupių arena. Kad ir koks skeptiškas būtumėte dėl šių prognozių, kokius pasidalijimus jūs matote iškylant Europos politikoje?
A. O‘Hearas: Dauguma rinkėjų man atrodo yra persisotinę valstybinės rūpybos neefektyvumu, ypač sveikatos apsaugos ir švietimo sektoriuose, o taip pat smulkmenišku reguliavimu, kuris yra vykdomas. Socializmas iš Europos pasitraukė tik ta prasme, kad valstybėms daugiau nebepriklauso didžiosios pramonės įmonės. Tačiau valstybė reguliuoja viską iki mirties; Europos Sąjunga yra reguliatorius par excellence.
Eiliniai žmonės gali neturėti priemonių ar intelektinių gebėjimų tai artikuliuoti, tačiau, reikalams blogėjant, o jie blogėja, tai neabejotinai sukels situaciją, kai rinkėjai ims klausytis tikrų alternatyvų.
LER: Man atrodo, kad jūs teigiate, kad liberalios demokratijos idėja išsikvepia, bent jau savo gimtojoje Europoje. Taigi kaip jūs žvelgiate į perspektyvą, kad ji gali būti skleidžiama į kitas pasaulio dalis? Ir ką jūs pasakytumėte tiems demokratams, kurie gyvena autoritariniuose režimuose?
A. O‘Hearas: Aš pasakyčiau kelis paprastus, tačiau galingus dalykus. Pirmiausiai, net ir turint omenyje kritiką, kurią išsakiau Vakarų Europos atžvilgiu, žmonės ten yra laisvesni, labiau klestintys, veikiausiai net ir laimingesni nei autoritariniuose ar totalitariniuose režimuose. Jie gyvena geresnį gyvenimą nei tie žmonės, gyvenantys alternatyviuose režimuose ir kenčiantys įvairias represijas, sunkumus ir skurdą.
Antra, aš jiems patarčiau, jei galiu daryti prielaidą, kad patariu žmonėms, esantiems daug sunkesnėje padėtyje nei aš, atsargiai galvoti apie pamatinius Vakarų demokratijos principus. Ji remiasi prielaida, kad individai yra laisvi, tačiau taip pat yra patys atsakingi už savo gyvenimus.
Trečia, jei norima, kad laisvė, atsakomybė ir demokratija klestėtų, privalo būti kuo daugiau nepriklausomų institucijų – institucijų, autonomiškų nuo valstybės, gaminančių atskirus galios laukus, atskirus idealus, atskiras ištikimybes, nebūtai konfliktuojančias su valstybe, tačiau atsveriančias valstybės norą kontroliuoti viską.
Šiandien tokios institucijos kaip teisė, kariuomenė, kultūrinės institucijos, profesinės organizacijos, net sportas yra beveik visiškai nacionalizuoti. Jos nėra tikrai nepriklausomos ar autonomiškos institucijos. Taigi aš siūlyčiau bandyti kurti autonomiškas institucijas ir ištikimybės joms jausmą.
LER: Darykime prielaidą, kad jūs sulaukiate šių nepriklausomų institucijų atkūrimo ir liberalios demokratijos dvasios Europoje atsigavimo. Mes tuomet klausiame: kokia yra liberalios demokratijos ateitis pasaulyje? Prieš 20 metų Francis Fukuyama teigė, kad liberali demokratija nebeturi ideologinio konkurento. Visos šalys laipsniškai taps liberaliomis demokratijomis. Pasaulio istorija kaip didžioji tarpusavyje konkuruojančių ideologinių sistemų kovos arena šiuo atveju jau baigiasi. Tačiau taip neįvyko, bent jau iki šio. Ar manote, kad taip nutiks? Ar jūs manote, kad liberaliai demokratijai iškils konkurentas, vaidinantis tokį vaidmenį, kokį kadaise vaidino marksizmas?
A. O‘Hearas: Nors F. Fukuyamos knyga buvo labai įdomi, aš manau, kad ji dviem aspektais atskleidžia vaizduotės skurdumą.
Visų pirma plataus masto prognozės, kurias daro filosofai ar komentatoriai, veikiausiai nebus teisingos, nes žmonės yra laisvi net ir tuomet kaip gyvena patirdami represijas, veikiausiai ypač, kai jie yra priespaudoje, ir tai teikia vilties. Jie visada sieks alternatyvų ir jie visada bandys paneigti prognozes.
Grįžkime į 1989 metus. Bet kuris politikos mokslininkas ar filosofas sunkiai galėjo prognozuoti komunizmo žlugimą. Jis tikrai atrodė sandarus, kai lankiausi Rytų bloke. Net ir ten gyvenantys žmonės galvoje, kad jis tęsis labai labai ilgai. Tačiau jis pavirto dulkėmis vos per kelias savaites. Tai buvo nepaprastas įvykis, kuris parodė vieną iš vilkduobių, kurios tyko politikos mokslo ir filosofijos. Niekas iš taip vadinamų ekspertų to nenumatė. Ir tie, kurie tai padarė, kaip tarkime Ronaldas Reaganas, Margaret Thatcher ir Jonas Paulius II, buvo bendrai užgauliojami ekspertų ir akademikų.
Visų antra, grįžtant prie F. Fukuyamos vaizduotės skurdumo, jis atrodo net neatkreipė dėmesio nei į tai, kad Teherane buvo Islamo revoliucija, nei į tai, kad dėl to islamas iškilo kaip radikali jėga. Šiandien tai yra didelė alternatyva liberaliajai demokratijai, alternatyva, kuri infiltruoja Vakarų liberalios demokratijos bastionus per imigraciją.
Šiandien mes girdime prognozes, kad per kelis metus Roterdame pusė gyventojų bus musulmonai. Aš nežinau, ar tai tiesa ir ar tai yra geras, ar blogas dalykas. Jei tai tiesa, tai tikrai pakeis Olandijos charakterį. Negana to, tose grupėse yra žmonių, kurie nėra įsipareigoję Vakarų demokratijos gyvenimo formoms. Žmonės pradeda nubusti ir tai pastebėti.
LER: Kodėl tai turi būti tokia problema? Praeityje tokios visuomenės kaip Prancūzija ar Britanija neturėjo daug sunkumų asimiliuodamas imigrantus ir paversdamos juos bei jų vaikus prancūzais, anglais ir t.t. Kas paskeitė?
A. O‘Hearas: Šios visuomenės pasikeitė. Viena iš problemų, egzistuojančių liberalioje Vakarų demokratijoje – aš tuo esu vis labiau ir labiau įsitikinęs – yra tai, kad jiems trūksta kažko gyvybingo, grįžtant prie jūsų pirmojo klausimo, kažko filosofinio.
Labai sveikai visuomenei reikalingas ne tik politinis idealas. Liberali demokratija savo ištakomis yra susijusi su krikščionybe ir ypač su krikščionišku suvokimu apie transcendentinį individo orumą. Mes nesame lygūs jokiu kitu atžvilgiu kaip prieš Dievą – ir mes esame visi vertingi prieš Dievą nepaisant to, kad mes galime būti nevertingi niekam kitam.
Ši pamatinė idėja yra itin reikalinga, kad suteiktų kontekstą, kuriame liberali demokratija galėtų klestėti. Taigi aš tikėčiausi kažko panašaus į krikščionišką praktiką atgijimo.
