Asmeninius kelialapius jau prieš kurį laiką sau iškovojo du Lietuvos disko metikai – Andrius Gudžius ir Mykolas Alekna.
Visgi situacija nėra tokia prasta, kaip galėtų atrodyti. Lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentas Eimantas Skrabulis sakė, kad jei šiuo metu užsidarytų atrankų durys, lietuvių Paryžiuje išvystume kur kas daugiau.
„Formaliai normatyvus ir bilietą į olimpines žaidynes turi du atletai, bet kryptingai su viltimi šiuo metu ruošiasi 24-25 sportininkai. Jeigu šiandienai užsidarytų durys patekimo į olimpines žaidynes, mes turėtume 15 atletų“, – kalbėdamas su tv3.lt prognozavo jis.
Tiesa, anot federacijos vadovo, atletams tampa vis sunkiau patekti į taip trokštamą olimpiadą dėl griežtos reitingų sistemos.
Apie tai, talentingą jaunąją lengvaatlečių kartą, šalių agresorių sportininkus Paryžiuje ir nesusipratimus dėl finansavimo E. Skrabulis išsamiai papasakojo tv3.lt naujienų portalui.
Iššūkių ir galimybių metai
Kaip jau minėta, E. Skrabulis šiuo metu mato 15 lengvaatlečių, kurie galėtų vykti į Paryžiaus olimpines žaidynes. Anot jo, prie Mykolo Aleknos ir Andriaus Gudžiaus galėtų prisijungti Edis Matusevičius, Liveta Jasiūnaitė, Dovilė Kilty, Ieva Zarankaitė, Airinė Palšytė, Martynas Alekna, Greta Kariniauskaitė, Urtė Baikštytė, Gabija Galvydytė, Modesta Murauskaitė, Marius Žiūkas, Diana Zagainova ir Beatričė Juškevičiūtė.
Tiesa, nors toks skaičius būtų didesnis nei 2020 m. olimpiadoje, tačiau galima pastebėti ir tai, kad pastaruosius metus lengvaatlečių Lietuvos nacionalinėje rinktinėje vis mažėja.
Štai 2012 m. į Londoną vyko 20 lietuvių, 2016 m. į Rio de Ženeirą – 16, o 2020 m. Tokijuje pasirodė tik 11.
„Patekimo į olimpines žaidynes ir pasaulio čempionatą sistema labai sudėtinga, pagal kurią ženkliai mažiau sportininkų, atletų patenka į kiekvieną rungtį, – aiškino E. Skrabulis. – Tos durytės patekimui į aukščiausio rango varžybas yra labai mažos.
Aš tikiu, kad apie 15 mūsų atletų gali patekti. Jei bus tiek, aš sakysiu, kad tikrai gerai, bus 9 dešimtbalėje sistemoje. Jei bus 12, irgi bus gerai, žinant, kaip sunku patekti, kokie yra trukdžiai, bet jeigu bus daugiau, bus fantastika.“
Kalbėdamas apie išaugusią konkurenciją ir sugriežtėjusius patekimo kriterijus, LLAF prezidentas taip pat pridūrė, kad vien bilietas į žaidynes yra itin geras pasiekimas.
„Kažkada iš olimpinio komiteto vadovų buvo nuskambėjusi frazė: „Mums nereikia turistų olimpinėse žaidynėse“.
Niekaip negali pavadinti atleto, atvykusio į olimpines žaidynes per didžiausią aukščiausios konkurencijos atranką, turistu. Mūsų akimis, tie, kas supranta sportą, lengvąją atletiką, sako, kad vien patekimas į tokias varžybas yra aukščiausio meistriškumo įrodymas“, – tvirtino pašnekovas.
Didelė dalis atletų dabar žvilgsnį kreipia ne tik į olimpines, tačiau ir į Europos lengvosios atletikos čempionatą, kuris birželį vyks Romoje. Būtent ten nemažas būrys lietuvių turės dar vieną puikią galimybę įvykdyti reikiamus normatyvus.
„Šie metai yra iššūkių ir galimybių metai. Iššūkis yra du dideli renginiai vienas po kito – birželį Europos čempionatas, o po pusantro mėnesio – olimpinės žaidynės. Iššūkis turėti gerą formą ir tose, ir kitose varžybose, bet kartu tai yra ir galimybė.
Tai yra galimybė, nes tokiose varžybose varžytis, mūsų Senojo žemyno čempionate, yra didelė garbė. Dar viena galimybė šiose varžybose yra pasiekti rezultatą, pagerinti savo reitingą ir užsitikrinti vietą olimpinėse.
Bus labai įdomus ir svarbus čempionatas, bet norisi tikėti, kad mūsų komandos mišinys tarp patirties ir jaunų, talentingų atletų duos neblogą rezultatą. Jeigu tik nusišypsos jos didenybė sportinė sėkmė, tai mūsų sportininkai nusišypsos ant pakylos arba bent jau po gero finišo“, – vylėsi E. Skrabulis.
Pasikeitęs požiūris
Tarp E. Skrabulio išvardintų potencialių olimpiečių yra ir ne vienas jaunas atletas. Pavyzdžiui įspūdingus rezultatus demonstruojantis 21-erių M. Alekna, sparčiai tobulėjanti 23-ejų G. Kariniauskaitė ar 24-erių Beatričė Juškevičiūtė.
Tiesa, dalis jaunų sportininkų, kaip jau minėti M. Alekna ir B. Juškevičiūtė, treniruojasi ne Lietuvoje, o studijuoja JAV universitetuose, kur dalyvauja rimtose NCAA varžybose ir kelia savo meistriškumą.
„Prieš 15-20 metų mes labai bijojome mūsų sportininkų praradimo, kai jie išvykdavo mokytis ir sportuoti į valstijas, – apie tai kalbėdamas pripažino E. Skrabulis. – Tada jų gyvenimas ir interesai ten būdavo aukščiau nacionalinių ir ne paslaptis, kad mes prarasdavome talentingus sportininkus.
Dabar situacija yra kardinaliai pasikeitusi. Be išimties visi, kurie važiuoja pakelti savo sportinio meistriškumo, jie labai tobulėja. Jie turi geras sąlygas, trenerius.
Tiems universitetams, kurie priima sportininkus, labai svarbu, kad jie pakliūtų į geras trenerių rankas. Dažnai būna ir kompleksinis variantas, kai treneris ir Lietuvoje likęs, ir yra treneris valstijose. Jie gana geranoriškai bendradarbiauja ir kelia tų sportininkų meistriškumo rezultatus.“
Vienintelis minusas, kurį galėjo įžvelgti LLAF vadovas, yra susikertantys grafikai.
„Kažkiek konfliktas yra, kad kai kurios jų svarbios varžybos kaip NCAA kartais kertasi su svarbiomis varžybomis Europoje ar pasaulyje, o universitetui pirmiausia rūpi jo, kaip studento, rezultatas.
Bet dabar tie mūsų lyderiai, kurie pretenduoja į olimpines žaidynes, netgi kalbasi su universitetais, kad juos galbūt išleistų ne tik į olimpines, bet ir į Europos čempionatą“, – džiaugėsi jis.
„Tendencija šiandieninė tikrai yra džiuginanti. Matome, kad duodant sportininkui geras sąlygas, geras bazes, jis tikrai tau grąžins viską rezultatų augimu. Jų bazės, net kai kurie treneriai, lenkia mūsų sąlygas Lietuvoje“, – pridūrė E. Skrabulis.
Džiuginanti įvairovė
Be sparčiai tobulėjančių jaunų atletų E. Skrabulis galėjo pasidžiaugti ir dar viena sritimi, kurioje tobulėja lengvoji atletika. Tai – rungčių įvairovė.
„Yra ne viena, ne dvi, o keliolika rungčių, kur tikrai galime kautis su stipriausiais pasaulio atletais. Metikai, šuolininkai į aukštį, trišuolis, šuolis į tolį, sprintas, daugiakovė, kuri vėl sugrįžta po legendinės Austros Skujytės išėjimo, vidutiniai nuotoliai, sportinis ėjimas, maratonas, kur tradicijos bus tęsiamos dar.
Džiugina tai, kad tikiuosi, jog išsigydė nuo traumų vieni mūsų lyderių Edis Matusevičius, Airinė Palšytė, kurie tikrai gali užimti aukštas vietas. Spektras rungčių ir meistriškumas sportininkų yra didelis“, – dėstė LLAF vadovas.
Žinoma, E. Skrabulis pro akis nepraleido ir to, kad nacionalinėje rinktinėje galėtų būti ir kiek vyresnių sportininkų, pavyzdžiui, 31-erių A. Palšytė, 30-metė D. Kilty, 33-ejų A. Gudžius.
„Mūsų toje „kandidatų rinktinėje“ yra atletų, kuriems jau ir 30 m., kurie turi daug patirties, bet dabar lengvoji atletika sensta. Dabar sportininkai tikrai turi ilgesnę karjerą, jei jie turi galimybes ir noro ją tęsti“, – to nesureikšmino pašnekovas.
Jautri nacionalinio stadiono tema
Jau minėtos geros sąlygos JAV universitetuose paliečia ir skaudžią temą, nes Lietuvoje mūsų lengvaatlečiai turi tenkintis daug skurdesnėmis.
Skandalingai pagarsėjusiame nacionalinio stadiono projekte buvo suplanuota ir dalis privalumų lengvaatlečiams, tačiau E. Skrabulis piktinosi, kad dabar ši sporto šaka liko paraštėse.
„Palietėte jautrią temą… Kas drįsta tą statinį, kuris jau beveik 40 metų nepastatomas, vadinti nacionaliniu stadionu, jei ten statomas futbolo stadionas?
Ne vienas politikas, ne vienas savivaldos meras prisidėjo, kad išnyktų iš to statinio lengvoji atletika. Ankšta buvo? Mūsų futbolininkai yra pasaulio lyderiai, kurie surenka po 80 tūkst. žiūrovų? Anekdotas… Neapsiverčia liežuvis vadinti nacionaliniu stadionu“, – piktinosi pašnekovas.
Tiesa, be nacionalinio stadiono projekto yra ir daugiau „žaizdų“. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra nė vieno modernaus maniežo, o šis statinys, kuris turėtų atsirasti Vilniuje, Žirmūnuose, yra suplanuotas tik 2026-esiems.
„Mus žymiai svarbiau turėti maniežus Lietuvoje, nes nėra nė vieno vienintelio modernaus maniežo, kur žiemos metu galėtų treniruotis ir varžytis mūsų geriausi atletai ir jaunimas. Nuo to juk priklauso rezultatai.
Kvalifikaciniai periodai yra trumpi ir jei tu startuoji nacionaliniuose čempionatuose žiemą, o arenos nėra aukšto lygio, tu pasiekti rezultatų aukštų negali ir automatiškai krenti reitinge.
Mes kankiname savo atletus nuolat nesuteikdami sąlygų. Mums tų bazių trūksta jau virš 30 metų, tiek, kiek Lietuva nepriklausoma. Neturi mūsų sportininkai sąlygų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie važiuoja į Ameriką. Ten jie stabiliau tobulėja“, – realybę nupasakojo jis.
Mažėjantis finansavimas
Be prastų sąlygų amžinas klausimas taip pat yra ir finansavimas. Tv3.lt jau yra rašę apie tai, kad šiais metais paskristytas finansavimas, Dainos Gudzinevičiūtės nuomone, yra netendencingas, o ypač olimpiniais metais. Kai kurių kitų sporto šakų atstovai taip pat paskirstytuose piniguose gėrio neįžvelgė.
Nors lengvajai atletikai skirti pinigai nusileidžia tik karaliaujančiam krepšiniui, tačiau E. Skrabulis sako, kad žadėta buvo ir daugiau.
„Mane visada erzina demagogija ir melas. Buvo žadama, kad šis finansavimas, kuris per agentūras ir ministeriją ateina, augs metai iš metų. Iš tikro jis stabilizavosi, stagnavosi, o realiai – jis mažėja, jei vertintume perkamąją galią. Kaip buvo 20 mln., taip ir liko. Nereikia meluoti, kad padidino finansavimą“, – tvirtino jis.
LLAF vadovas taip pat pastebėjo, kad, nors ir yra kriterijai, paraiškose yra paliekama ir klaidų, pagal kurias finansavimas skirstomas nesąžiningai:
„Paskirstymo principe gerai, kad yra kriterijai, bet kalbama seniai, kad juos reikia tobulinti. Be abejo, visada bus nepatenkintų dėl pinigų skirstymo, bet bent jau turi būti skaidru.
Būtent tai galėtų ir užtikrinti, nes skirstant lėšas atsiranda klaidų, dėl kurių kai kurios federacijos tikrai neteisingai gauna lėšas per sąmoningą ar nesąmoningą klaidą. Tokie dalykai yra negeri.“
Be Nacionalinės sporto agentūros paskirstyto finansavimo sportininkams skiriamos stipendijos. Tiesa, net ir čia pozityvo nėra labai daug.
„Anksčiau apie 18-20 atletų gaudavo stipendijas, t. y. panašiai tiek atletų, kiek išvykdavo į olimpines žaidynes ar pasaulio čempionatus. Dabar – pernai buvo 4, šiemet 6 atletai, kurie gauna stipendijas. Kaip gyventi ir motyvuoti tuos sportininkus?
Mes neiname į tribūną, nešaukiame, bet matome, kad čia nėra teisinga. Mes ieškome finansų, bandome juos uždirbti ir kažkiek uždirbame, bet mes ne krepšinis ir ne futbolas, mums šiek tiek sunkiau kaip ne komercinei sporto šakai“, – apmaudą liejo E. Skrabulis.
TOK pralaimi svarbioje kovoje
Nors su kiekviena diena tiek sportininkai, tiek sporto mėgėjai, žiūrovai ir sirgaliai vis labiau laukia artėjančių Paryžiaus olimpinių žaidynių, tačiau viena tamsi dėmė jose matoma jau dabar.
Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) suteikė galimybę po neutralia vėliava individualiose rungtyse dalyvauti Rusijos ir Baltarusijos atletams. Nors ši situacija ne itin maloni, E. Skrabulis pasidžiaugė, kad lengvosios atletikos rungtyse šalių–agresorių atstovų pasirodyti neturėtų.
„Lengvojoje atletikoje nei rusų, nei baltarusių nebus. Mūsų pasaulinė federacija yra nusprendusi, kad jiems draudžiama dalyvauti atrankos varžybose, o jei nedalyvauji atrankoje, tu nepateksi į olimpines žaidynes. Jei niekas nepasikeis, nei rusų, nei baltarusių nebus“, – tokiu federacijos sprendimu džiaugėsi jis.
Deja, bet ne visų sporto šakų federacijos yra tokios kaip „World Athletics“.
„Labai gaila, kad pasaulyje yra ne viena federacija, kuri lankstosi rusų pinigams. Pavyzdžiui, bokso federacijos vadovas – visiškai prorusiškas, fechtavimo, šiuolaikinės penkiakovės…“, – vardino E. Skrabulis.
Džiaugtis nėra kuo ir kalbant apie TOK vadovą Thomą Bachą, kuris pasitelkdamas kai kuriuos principus dangsto savo priimtą sprendimą.
„Pats Thomas Bachas kalba, kad čia olimpinė chartija, už taiką… Taip, bet komitetas turi tokią įtaką, kad jeigu ją išnaudotų, tikrai galėtų prisidėti prie greitesnio problemos sprendimo. Sportas – tai politika, o tarptautinis olimpinis komitetas pralošinėja šitoje kovoje“, – rėžė E. Skrabulis.
„Aš pats buvęs sportininkas ir žinau, kad žmogus negali pasirinkti savo valstybės, savo tėvų, bet jis gali priimti teisingus sprendimus, – rusų ir baltarusių situaciją komentavo LLAF prezidentas. – Kai prasidėjo karas, jiems (Rusijos ir Baltarusijos sportininkams – aut. past.) reikėjo ne toliau maitintis iš Rusijos pinigų, kurie žudo nekaltus ukrainiečius, o emigruoti.
Jei jie būtų emigravę, manau, ne vienas iš jų būtų gavęs finansavimą ir galėjęs startuoti po neutralia pabėgėlių vėliava. Bet jie nenori, o jei nenori, niekas jų neprivers.“
