Pasitraukti neplanavo
Dar birželio 13 dieną G. Vainauskas per LKL sezono uždarymo ceremoniją Trakuose apdovanotas ordinu už nuopelnus Lietuvos krepšiniui. Jis pasigyrė, kad vienintelis lygoje klubo prezidentu dirba jau 20 metų ir, be abejonės, planavo toliau eiti šias pateigas. Ir, ko gero, dar ilgai.
Tačiau jau po savaitės jis patyrė turbūt vieną didžiausių smūgių savo gyvenime. Po Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pareiškimo, kad klubo aukščiausioje valdžioje permainos neišvengiamos, G. Vainauskui neliko nieko kito kaip tik tyliai palikti prezidento postą.
Tai buvo garbingas žingsnis, nes ponas Gedvydas, jei būtų užsispyręs neišeiti, tikriausiai būtų išsaugojęs vadovo kėdę. Tada klubo dalininkai dar buvo G. Vainausko ilgamečiai bendražygiai advokatas Sigitas Židonis, žurnalistas ir klubo atstovas spaudai Remigijus Kazilionis. Jie tikrai būtų atsisakę nuversti savo šefą iš sosto. Na, ir kitas dalininkas Darius Gudelis, nors ir turi nesutarimų su G. Vainausku, vargu ar būtų išdrįsęs stoti skersai kelio žiniasklaidos banginiui.
Tačiau minėtų trijų asmenų pagalbos neprireikė. Pats ponas Gedvydas puikiai suprato, kad jeigu po skandalo trūks plyš sieks toliau prezidentauti, dar labiau suterš savo įvaizdį. Jeigu panaši istorija būtų įvykusi prieš 10-15 metų, labai realu kad G. Vainauskas nesitrauktų. Mat tuomet jo įtaka buvo kur kas didesnė nei dabar. Anksčiau jis, kaip didžiausios žiniasklaidos grupės vadovas, jautėsi nei kaip ketvirtoji, o kaip pirmoji valdžia Lietuvoje. Jautėsi visagalis ir nebaudžiamas.
Taip drąsiai teigiu, nes anksčiau pats daugiau nei 10 metų dirbau „Lietuvos ryto“ dienraštyje ir gerai pažįstu G. Vainauską. Dar prieš dešimtmetį buvo neįsivaizduojama, kad Vilniaus centre jį sulaikytų STT agentai ar kad už išsakytus žodžius pasmerktų sostinės meras.
Jei taip būtų netyčia nutikę, tie STT darbuotojai būtų greitai tapę laisvo oro direktoriais, o meras realu, kad irgi ilgai nebevadovautų miestui.
Dabar laikai pasikeitė. Šią skaudžią jam tiesą, panašu, kad ima po truputį suvokti ir vyriausiasis redaktorius.
Keistos kalbos ir elgesys
Grįžkime prie istorijos apie juodaodžius žaidėjus, prie išsakytos minties, kad komandoje negali būti daugiau dviejų juodaodžių krepšininkų, nes tada jie neva susiburia į gaują ir kenkia ekipai. Man be galo keista, kad gerbiamas Gedvydas tai pasakė viešai. Taip pat apstulbau, kai prieš metus jis drėbė, jog klubą tyčia nuvarė į dugną, kad patiems žaidėjams ir jų giminėms būtų gėda.
Tokiais minčių „perlais“ iš krepšinio pasaulio žmonių žarstėsi tik „didysis kovotojas su iškrypėliais“ Vladimiras Romanovas, kuris nuolat nevengdavo pabendrauti su dievais. Tačiau kad panašiai kalbėtų G. Vainauskas, atrodo, neįtikėtina. Žmogus, anksčiau visada pasižymėdavęs šaltu ir aštriu protu, racionaliais, apgalvotais veiksmais.
Tai kas gi nutiko? Pabendravau su keliais „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus artimais žmonėmis, kurie nenorėjo, kad būtų minimos jų pavardės. Jie lyg susitarę tvirtino, kad pono Gedvydo elgesys pasikeitė, kai jis ėmė artimai draugauti su beveik dvigubai jaunesne tuomete dienraščio žurnaliste Liuminata Mickute, kuri vėliau tapo jo žmona.
Žiniasklaidos magnatas jau šešeri metai beveik nebendrauja su sūnumi Jonu, buvusiu ilgamečiu klubo direktoriumi, susipyko su ne vienu žurnalistu, tarp jų su ilgamečiu „Lietuvos ryto“ darbuotoju Rimvydu Valatka. Vieša paslaptis, kad dėl didybės manijos apraiškų G. Vainauskas kartais pavadinamas Napoleonu. Vienas garsus apžvalgininkas poną Gedvydą pakrikštijo Lietuvos Putinu dėl jo kategoriškumo ir nesiskaitymo su kitų nuomone. „Jochaidi, čepucha, erelis“, – supykęs ant jį drįstančių kritikuoti nuolat šios žodžius pasitelkdavo vyriausiasis redaktorius.
Pats komplektavo komandą
Šis bruožas pasireiškė ir vadovaujant komandai, ypač ją komplektuojant. Prieš keletą metų G. Vainauskas pareiškė, kad jis vienas burs komandą. Prieš šį sezoną teigė, kad tuomečiam treneriui Tomui Pačėsui leis išsirinkti pusę ekipos, o likusią komandą komplektuos jis pats. Po 2016-2017 m. LKL čempionato redaktorius porino, jog Rimas Kurtinaitis gali išsirinkti tik du krepšininkus – įžaidėją ir vidurio puolėją, nes neva Kurtis nemėgsta pats rinktis žaidėjų. Maždaug prieš 8 metus R. Kurtinaitis man sakė, jog tik prieš dieną sužinojo, kad komandai atstovaus keletas naujų žaidėjų.
Tokios strategijos rezultatai daugiau nei vargani – nuo 2010 metų iškovotas tik vienas trofėjus ir tai ne pats svarbiausias – pernai laimėta Karaliaus Mindaugo taurė. Per pastaruosius ketverius metus „Lietuvos rytas“ tik kartą pateko į LKL finalą! Pasirodymai Europos varžybose pastaruosius keletą metų irgi toli gražu ne stulbinami.
G. Vainauskas krepšinį žaidė tik trumpai vaikystėje. Vėliau jis tapo gero lygio dviratininku, tačiau ponas Gedvydas įsitikinęs, kad krepšinyje (ir ne tik) jis išmano viską. Tuo aš įsitikinau ne kartą pats bendraudamas su juo akis į akį. Tiesa, turiu pripažinti, kad krepšinį jis moka žaisti neblogai.
Klubo krizė prasidėjo, kai jį paliko G. Vainausko sūnus Jonas, ėjęs direktoriaus pareigas. Nors kaip vadybininkas J. Vainauskas nebuvo tobulas ir šventas, bet jam esant komanda ne kartą triumfavo LKL pirmenybėse, parvežė į Vilnių dvi Europos taures. 2011 metais, kai iš ekipos pasitraukė J. Vainauskas, klubo kasoje buvo 3 milijonai JAV dolerių.
Užkulisiuose kalbama, kad kai kas iš „Lietuvos ryto“ vadovų pasirašydami didelės vertės kontraktus su vidutiniokais taip pasipelno iš vadinamųjų „otkatų“. Aš linkęs manyti, kad tai netiesa, tačiau tokios kalbos netyla jau daug metų.
Trenerius keitė kaip kojines
G. Vainauskas visada turėjo ne tik tvirtą nuomonę apie krepšininkų stipriąsias ir silpnąsias puses, bet ir apie trenerius. Per 20 metų „Lietuvos rytui“ dirigavo net 22 skirtingi strategai! Dalį jų atleidinėjo ir priiminėjo Jonas, bet viskas vyko su jo tėvo palaiminimu.
2008-2010 metais R. Kurtinaitis, stovėjęs prie Vilniaus ekipos vairo, laimėjo iš esmės viską, kas įmanoma. Tačiau vienas klubo vadovų pareiškė norįs, kad ekipa demonstruotų akiai patrauklesnį žaidimą, todėl Kurčiui buvo parodytos durys. Pats Rimas tada man sakė, jog nori likti klube ir už mažą atlyginimą – maždaug už 8 tūkstančius eurų per mėnesį.
Pakviesti treneriai vieną dieną buvo keliami į padanges, o po kelių mėnesių ar savaičių jau buvo maišomi su žemėmis. Vis dėlto kai kurie startegų atleidimai buvo neišvengiami. Vlade Djurovičius įniko į lošimus kazino, Draženas Anzulovičius atrodė kaip krepšinio pradinukas, Zmago Sagadinas žaidėjus alino 6 valandų trukmės treniruotėmis, Aleksandras Trifunovičius energiją švaistė kibindamas merginas.
Kova su žurnalistais
Prezidentas įsitikinęs, kad į vietą gali pastatyti ne tik krepšinio specialistus, bet ir žurnalistus. Su tuo susidūriau pats. Jau antrą sezoną iš eilės negavau akreditacijos į „Lietuvos ryto“ sezono varžybas. Vienas iš klubo atstovų man prasitarė, kad tai yra „šefo nurodymas“ ir visa tai dėl kritikos, kurios nevengiau komentuodamas „Lietuvos ryto“ kovas Eurolygoje ir rašydamas straipsnius apie prastą komandos žaidimą. Esu dėkingas R. Kazilioniui, kuris mane nemokamai įleisdavo į rungtynes.
G. Vainauskas keliems „Lietuvos ryto“ žurnalistams liepė „sukalti“ mane dienraštyje ir portale, tačiau visi jie atsisakė tai padaryti. Vienas jų man apie tai papasakojo. Tačiau redaktorius kovojo iki galo ir šventė šiokią tokią pergalę. Jis paskambino vienos televizijos vadovei ir pasiekė, kad man buvo uždrausta komentuoti paskutinius tris „Lietuvos ryto“ sezono mačus Eurolygoje. O pamenu, kaip redaktorius svaidėsi žaibais, kai „Žalgirio“ vadovai anksčiau kurį laiką nedavė akreditacijos „Lietuvos ryto“ žurnalistams patekti į Sporto halę.
„Žalgirio“ juodinimas
Kai prieš gerus du dešimtmečiu įsidarbinau „Lietuvos ryte“, pajutau, kaip redaktorius netrykšta meile Kauno „Žalgiriui“. G. Vainauskas ne kartą liepė man rašyti, kad žalgiriečių sirgaliai reikalauja tuomečio jų trenerio Jono Kazlausko skalpo. Nors niekas nieko nereikalavo. Ne kartą kitos dienos rytą paėmęs laikraštį į rankas rasdavau savo straipsniuose apie „Žalgirį“ prirašytus sakinius, menkinančius komandą. Tada tik neseniai buvau pradėjęs dirbti „Lietuvos ryte“, buvimas ten atrodė kaip karjeros viršūnė, todėl neradau savyje jėgų išeiti. Iki šiol J. Kazlauskas mane turbūt laiko vienu didžiausių kenkėjų.
Dabar jau tikrai nepykstu dėl šių istorijų, visa tai prisimenu su šypsena. Juolab ir pats nebuvau ir nesu be nuodėmių. Nenoriu pasakyti, kad G. Vainauskas mane vien kišo „po tanku“. Jis atskleidė man daugybę žurnalistikos paslapčių, dėl ko esu labai dėkingas.
Esu įsitikinęs, kad dažnas ir ilgas „Žalgirio“ juodinimas pakenkė pačiam „Lietuvos rytui“. Dėl šios priežasties nuo sostinės komandos nusisuko dalis krepšinio aistruolių. Kai „Lietuvos rytas“ užtikrintai įveikdavo kauniečius, antraštėse puikuodavosi žodžiai „sutriuškino“, „sutraiškė“, „pažemino“. Kai vilniečiai smarkiai gaudavo į kailį nuo „Žalgirį“, straipsnių pavadinimai buvo iš šios serijos: „Vilniečiams rungtynėse su „Žalgiriu“ koją pakišo klaidos“. Nesakau, kad taip būdavo visada, bet dažnai.
Neseniai portale lrytas.lt buvo įdėtas labai senas video-, kuriame Arvydas Sabonis, išėjęs iš baro Klaipėdoje, svirduliuoja. Suprask, kad pasirodė neblaivus viešoje vietoje. Tai atrodo, kaip desperacinis žingsnis nors kažkaip apdergti legendinį žalgirietį.
Pagarbos ir solidumo dienraščiui nepridėjo ir nuolatinis amžiną atilsį teisėjo Virginijaus Dovidavičiaus juodinimas, kai nuolat buvo rašoma, kad jam sirgaliai mojavo litų banknotais, neva arbitras buvo papirktas, dėl to padėdavo „Žalgiriui“ mūšiuose su „Lietuvos rytu“.
Manau, kad žiūrovų Vilniaus krepšinio arenose nepadaugėja ir dėl Rūtos Janutienės laidų, taip pat dėl serialuose aukštinamų rusų desantininkų ir milicininkų „Lietuvos ryto“ televizijoje.
Kai žiūrovų nedaug, kai komandos rezultatai apgailėtini, žinoma, ir daugiau rėmėjų pritraukti sunku. Daugelis verslininkų jau atsikratė baimės nesireklamuoti „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupėje ar duoti pinigų sostinės komandai. Daugumai jau dzin, kad jų žmonos neatsidurs „Stiliaus“ ar „Gyvenimo būdo“ viršeliuose. Be to, dienraščio tiražas mažėja, televizijos reitingai menki.
Negailėjo asmeninių lėšų
Tačiau toli gražu ne viskas buvo blogai vadovaujant G. Vainauskui. Kai 1996-1997 metais su rimtais finansiniais sunkumais susidūrė Andrejaus Kliukovskio vadovaujama VAC bendrovė, kuri buvo pagrindinė Vilniaus „Statybos“ rėmėja, klubas atsidūrė ties bankroto ir išnykimu slenksčiu. Būtent tada abu Vainauskai nusprendė gelbėti komandą. Ir išgelbėjo. „Statyba“ tuomet turėjo apie du milijonus litų skolų. Jos buvo likviduotos, o ekipa pradėjo kilti aukštyn.
Per savo prezidentavimo laikotarpį pats ponas Gedvydas davė komandai apie tris milijonus eurų asmeninių lėšų. Dar daugiau nei 10 mln. iš viso skyrė „Lietuvos ryto“ bendrovė. Jei ne Vainauskai, nežinia kada Vilniuje būtų atsiradusi pajėgi krepšinio ekipa. Gal jos nebūtų iki šiol. Beje, G. Vainauskas nepagailėjo pinigų ir futbolui. Kažkada egzistavusiam „Vilniaus“ klubui jis atseikėjo 150 tūkstančių litų.
Vainauskų, kurie sukūrė galingą krepšinio klubą, dėka sostinėje ir Kaune „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ susirėmimus ilgą laiką stebėdavo sausakimšos arenos.
Dabar tai atsimename su nostalgija. Vilniaus komandai šlovę pasiryžęs sugrąžinti prieštaringai vertinamas verslininkas. Antanas Guoga. Ar prie jo bus geriau nei prie G. Vainausko? Spėju, kad gal šiek tiek geriau, bet toli gražu ne taip gerai kaip svajoja pats A. Guoga. Naivu tikėtis, kad dabar turtingi sostinės verslininkai pinigais užvers Vilniaus krepšinio klubą. Tam reikia ne vienų ir ne dvejų metų. Ir tai nėra garantijos, kad komandos piniginė smarkiai pastorės. Daugelis rimtų verslininkų jau nebedavė pinigų G. Vainauskui. Norėčiau klysti, bet abejoju, kad duos A. Guogai.
O pats G. Vainauskas ne tas žmogus, kuris susitaikytų su pralaimėjimu. Jis – kovotojas. Spėju, kad po kurio laiko redaktorius grįš. Galbūt ir su trenksmu.
Mano, kad už visus protingesnis
Pakalbinau ilgametį G. Vainausko bendražygį garsų žurnalistą Rimvydą Valatką. Jis „Lietuvos ryte“ dirbo beveik du dešimtmečius.
– Kaip apibūdintumėte G. Vainauską?
– Pažįstu Gedvydą nuo 1982 metų. Nepaisant to, ką jis man yra padaręs, man Vainausko šiuo metu žmogiškai gaila. Į tai, kas dabar atsitiko, Vainauskas ėjo ilgai. Jis turi daug gerų savybių, yra ambicingas, gabus, protingas, bet mano, kad už visus yra protingesnis ir gali vienas viską padaryti. Tai yra tragedija ne tik jo, bet ir kitų žmonių, kurie su panašiomis nuostatomis išėjo į laisvę iš sovietinės santvarkos. Ir manė, kad jie vieni gali viską padaryti. Tai – asmeninė tragedija, nulemta ir asmenybės, ir epochos bruožų.
Geras lyderis tas, kuris įjungia į žaidimą visus kitus. Tuo tarpu Vainauskas neretai darė priešingai. Jis būdavo labai nepatenkintais tais žmonėmis, kurie rodė, kad gali būti lyderiais. Tai pasakytina tiek apie jo vadovavimą žurnalistams, tiek krepšiniui.
Pradiniame etape po Nepriklausomybės atkūrimo Gedvydas pasiekė milžiniškų, netgi nerealių laimėjimų. Tokių niekas nebuvo pasiekęs. Per antrą laisvės dešimtmetį jis pats pradėjo naikinti viską, ką savo rankomis buvo sukūręs. Jis nėra kokia nors išimtis – daug Lietuvoje, ir ne tik joje, tokių pavyzdžių.
– Ar pritariate teiginiui, kad šį verslininką neigiamai paveikė pažintis ir draugystė su beveik dvigubai jaunesne žurnaliste Liuminata Mickute, kuri vėliau tapo jo žmona?
– Taip nemanau. Čia jau yra pasekmė. Kuo labiau su visais konfliktuoji, kuo mažiau pasitiki savo bendražygiais ir tau dirbančiais žmonėmis, kuo daugiau pridarai klaidų, tuo labiau reikia pritarėjų. Tokių, kurie besąlygiškai girtų, aiškintų, koks tu proto bokštas ir kaip visus sutvarkysi. Taip elgėsi Vainauskas. Jam pataikūnai visada patiko, tiesa, iš pradžių jie ilgai neišsilaikydavo šalia. Dabar problemų daugėja, tai ir reikalavimai mažėja.
Jeigu nori išbandyti žmogų, reikia jį bandyti pinigais ir valdžia. Gedvydas iš tokio pat ubago, kokie visi buvome, staigiai tapo milijonieriumi, įgijo didžiulę valdžią ir manė, kad ji tęsis ne tik jo, bet dar ir jo vaikų gyvenime. Bet taip nebūna. Gyvenimas jį kasdien vis labiau stato į vietą. Jis nesuprato, kad sukūrus gerą produktą, negalima sustoti, būtina žengti tolyn, nuolat ieškoti protingesnių žmonių už save, kurie tęstų ir reformuotų tavo pradėtus darbus. Reikia deleguoti atsakomybę, tobulinti vadybą. Viso to nebuvo. Priešingai, tokių žmonių mažėdavo iškart, kai tik Gedvydas pajusdavo, kad kažkas bando dirbti pasikliaudamas savo galva.
Jis manė, kad tokių žmonių nėra, kad visi aplink durniai, kad viską išvogs. „Lietuvos ryto“ laikraštis jau nebuvo pelningas iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. „Lietuvos rytas“ kaip bendrovė praktiškai žlugo 2008 metais per krizę. Dėl to prasidėjo ir krepšinio bėdos, nes „Lietuvos rytas“ nebegalėjo skirti pinigų klubui. Todėl paskutinių metų klubo finansai vis prastėjo.
Jei tikėtume žmonėmis, kurie sukasi komandoje, tai A. Guoga išgelbėjo Vainauską, duodamas jam milijoną, kurį šis buvo skolingas kitam verslininkui. Gedvydas, jei ir neprakišo visko, ką buvo įmanoma prakišt, tai šitai įvyks ateityje. Jeigu būtų pasikliovęs tais žmonėmis, kurie buvo šalia, jei būtų ieškojęs naujų, kurie labiau išmano ekonomiką, gal ir toliau būtų ne tik turtingas ir įtakingas, bet ir gerbiamas. Gal ir jo krepšinio komanda nebūtų įlėkusi į tokią duobę.
– Ką jums pridirbo „Lietuvos ryto“ redaktorius?
– Po 19 metų darbo iš „Lietuvos ryto“ išėjau su špyga kišenėje. Taip, formaliai jis buvo teisus, neišmokėdamas jokios išeitinės, nes aš pats parašiau pareiškimą išeiti. Bet jis pats buvo pažadėjęs, net lapelį tebeturiu, ant kurio braižė pinigų sumas, skirtas man. Gavau nulį. Turbūt džiaugėsi sutaupęs. Bet nepaisant to, man jo vis tiek žmoniškai gaila, nes padėtis, į kurią jis pakliuvo – nepavydėtina. O žinant, kiek jis pats skyrė asmeninių pinigų krepšiniui, ir nepelnyta.
– Žinau, kad su G. Vainausku dažnai diskutuodavote ir apie krepšinį. Ar jis bent kartais įsiklausydavo į jūsų ir kitų bendražygių nuomonę?
– Kalbėdavomės, tik perkalbėti jo buvo neįmanoma. Tik išsakydavau nuomonę kartais. Pavyzdžiui, 2010 metais, kad neprotinga atleisti Kurtinaitį, nes tai buvo žmogus, kuris galėjo mirti dėl komandos. Tačiau Kurtis turėjo tvirtą savo nuomonę ir ją išsakydavo, o Vainauskui tokie niekada nepatiko. Paskui išvijo Darių Maskoliūną. Vainauskas vadovavosi nuostata, kad reikia žmogų atleist, išmest, jei šis paprieštarauja, pareiškia savo nuomonę. Jis buvo įsitikinęs, kad bet kokie treneriai, žaidėjai yra pakeičiami.
Vainauskas krepšinyje elgėsi drastiškiau nei redakcijoje. Joje kurį laiką stengėsi išsaugoti žmones, manė, kad gerų žurnalistų Lietuvoje nėra tiek daug. Jis yra protingas žmogus, bet asmeniškumai ir kone vaikiškas noras kiekvienu atveju nugalėti beveik visada nulemdavo idiotiškus sprendimus. Ginčytis su juo praktiškai visada reiškė susipykimą.
Gedvydas – žmogus, kuris niekada nepripažįsta savo klaidų. Tik jis nėra išimtis Lietuvoje. Dauguma žmonių, kurie pasiekia valdžios ir pinigų, yra lygiai tokie pat. Tai ne tik asmeninė, bet ir visų su juo dirbančių bėda, gal net nacionalinė tragedija.Turime arba despotus, arba nevykėlius.
– Kuo paiškintumėte protu sunkiai suvokiamus G. Vainausko pareiškimus, kad komandoje negali būti daugiau dviejų juodaodžių krepšininkų, nes jie susiburs į gaują, arba kad jis tyčia nuvarė komanda į dugną, kad žaidėjams būtų gėda?
– Jis tikrai nėra rasistas, na, nebent per pastaruosius šešerius metus tapo. Bet greičiausiai tokios kalbos – desperacijos pasekmė. Problemų daugėja, sprendimų gerų nėra, o keistis pats nei esi pratęs, nei nori. Nervai ir pakrinka.
Panašu, kad Vainausko krepšinio komandai niekas nebedavė pinigų. Jau porą metų, kai klubo biudžetas buvo tik du milijonai eurų. O juk vien savivaldybė duodavo milijoną. „Norfa“ komandai jau tik skolino. „Norfa“ už skolas paėmė „Lietuvos ryto“ areną. Ir „Norvelita“ dabar irgi tik skolino. Yra ir daugiau keistų skolų.
Tai desperacija, kai žmogus atsiduria prie bedugnės, o jį nuo skardžio galima nustumti vien pirštu. Tada protingai nebepasielgsi. Jis suprato, kad tai – viskas, dugnas, amen.
Jau prieš 14 ar 15 metų „Lietuvos ryto“ didieji akcininkai pakalbėdavo, kad tokiai įmonei tokio lygio krepšinio klubas per sunki našta. Šis dienraštis vienas nešė komandos rėmimo naštą iki 2005-2006 metų. Jei tuos pinigus, kurie buvo išleisti krepšiniui, „Lietuvos rytas“ krizės metu būtų turėjęs kasoje, dabar būtų šalies žiniasklaidos rinkos čempionas.
Vainauskas norėjo daugiau nei realiai galėjo patempti. Tai ne tik jo, bet ir kitų žmonių, dirbusių su juo ir jam pritarinėjusių, tragedijos. Laikraštis išėjo „šaibom“. Spaustuvė pirkta iš kreditų prieš pat krizę. O juk spauda gyvena paskutines dienas. Tai irgi buvo neprotingas sprendimas. Vainauskas nėra pirmas ir nėra paskutinis, kuris savo rankomis praktiškai sunaikino savo kurtą sėkmingą bendrovę.
Pradžioje jis dirbdavo daugiau už kitus, bet tai praeityje. Dabar Vainauskas degina prabangos likučius. Daugelis žmonių buvo įtikėję jo genijumi, bet tas genijus „neveikia“ jau apie 15 metų.
Beje, Gedvydas neblogai krepšinį žaidė, jį suprato. Tačiau neįgyvendintas svajones bandė realizuoti per pinigų prizmę.
– Ar tikite, kad Vilniaus krepšinio ekipą gali prikelti A. Guoga?
– Labai abejoju. Kiek jis davė komandai dabar pinigų?! Ne Vainauskui, o komandai?! Ir kam realiai yra padėjęs? Daug mistikos ir miglos aplink jį.
Jau praėjo maždaug trys savaitės, kai Guoga perėmė klubą. Jis galėjo iškart pasakyti „daviau tiek ir tiek milijonų komandai“, bet Kurtinaitis sako, kad nieko nežino. Nežino, nei kokių žaidėjų gaili dairytis, nei apskritai, ar gali dairytis.
Todėl gali būti, kad toks „Lietuvos ryto“ klubas, kuris kažkada į kažką pretendavo, gali baigti savo gyvavimą kartu su Vainausku. Taip, yra Vilniaus miesto pinigų, bet tik su jais LKL čempionate galima kovoti su Prienais ar Pasvaliu. Nebent A. Guoga mus visus nustebintų sningančiais milijonais.
