Istorinių Lietuvos Tautinio Olimpinio komiteto prezidento rinkimų išvakarėse Lietuvos olimpinio judėjimo lyderio vaidmenį pasiryžęs perimti Virgilijus Alekna teigia, kad jo gyvenimo vertybių nepakeitė nei rinkimų vajus, nei pergalės atveju laukianti atsakomybė.
„Pamačiau, kad yra daugybė žmonių, kurie stengiasi išnaudoti visus šešėlinės įtakos svertus, siekdami išlaikyti postus, gautus dar sovietiniais laikais. Ant manęs pilamos šiukšlės, skleidžiamas melas, kuriami nebūti dalykai, – sakė daugkartinis olimpinis čempionas. – Tačiau mano požiūrio ir vertybių tokie dalykai nepakeis.“
Rinkimų išvakarėse V. Alekna dar kartą pakartojo svarbiausius savo tikslus: padaryti taip, kad LTOK būtų valdoma skaidriai ir atvirai, visos šalies sporto federacijos iš anksto žinotų olimpinių lėšų skirstymo kriterijus, o sportininkai ir treneriai nesiklauptų ant kelių prieš valdininkus, kurie už jų pinigus skraido verslo klase.
Prieš LTOK prezidento rinkimus V. Alekna taip pat atsakė į kelis klausimus, kurie pastaruoju metu rūpi Lietuvos sporto bendruomenei.
– Kodėl nusprendėte dalyvauti LTOK prezidento rinkimuose?
– Tai nebuvo spontaniškas žingsnis. Visų pirma, man buvo labai svarbu, kad daugelis Lietuvos sporto federacijų mato mane šiose pareigose. Jų noras mane savotiškai įpareigoja. Jeigu palaikytų tik viena federacija, tikrai nebūčiau kandidatavęs. Bet palaikyti mane nusprendė lengvosios atletikos, krepšinio, plaukimo, dziudo, golfo, irklavimo federacijos. Tai didžiulė jėga.
Būtent šių federacijų sportininkai sudarė daugumą Lietuvos olimpiečių Londono žaidynėse, todėl jaučiu turįs tikrai tvirtą užnugarį. Mane labai maloniai nustebino didelis ne tik sporto bendruomenės, bet ir visos Lietuvos žmonių palaikymas. Tai taip pat skatina pamėginti įgyvendinti tas idėjas, kurias paruošėme su savo komanda.
– „V. Alekna metė iššūkį senajai sporto nomenklatūrai“, – aiškino LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis. Jis įsitikinęs, kad D. Gudzinevičiūtė yra savo valdžią pratęsti siekiančių veikėjų statytinė. Kaip vertinate šią nuomonę?
– Dalis tiesos tokiuose žodžiuose tikrai yra. Jeigu pažvelgtume į Dainos komandą, tai ten yra žmonių, kurie neatsitiktinai siejami su senąja sporto valdžia. Ir Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, ir pati Daina juk jau ne vieną kadenciją buvo LTOK Vykdomojo komiteto nariai. Žiniasklaidoje buvo skelbta, kad LTOK generaliniu sekretoriumi buvo numatoma skirti Algirdą Raslaną.
Jis – buvęs ilgametis Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius ir dabartinis LTOK viceprezidentas ir Vykdomojo komiteto narys. Dar ir daugiau panašių žmonių šliejasi prie Dainos komandos. Patekę į Vykdomąjį komitetą jie ir vėl atstovautų tai senajai valdžiai.
– Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) vadovai iš karto pareiškė paramą jūsų varžovei. Kuo jiems iš anksto neįtikote?
– LSFS vadovai aiškino, kad Lengvosios atletikos federacija nėra jų sąjungos narė. Jie nusiteikę remti tik savus žmones, kurie atstovauja LSFS interesams.
Tikėjausi, kad bent iš mandagumo LSFS vadovai pasikvies išklausyti, jei jiems iš tiesų rūpi šalies sporto reikalai. Bet jie to nepadarė. Neverta net svarstyti – kodėl, nes priežastys visiems akivaizdžios: LSFS generalinis sekretorius Valentinas Paketūras yra Dainos komandoje.
– LSFS vadovai gąsdina mažesnes federacijas, kad tapęs LTOK prezidentu Jūs tenkinsite tik Lietuvos krepšinio federacijos, Lietuvos lengvosios atletikos federacijos ar kitų įtakingųjų federacijų norus.
– Tai panašu į sąmoningai skleidžiamą propagandą. Nebuvo ir nėra jokio pagrindo nerimauti, kad man atėjus į LTOK nukentės bent vienos federacijos finansavimas. Tokių tikslų tikrai neturiu ir niekada neturėsiu.
Dalyvauju LTOK prezidento rinkimuose, nes noriu, kad visam Lietuvos sportui būtų geriau. Kad finansinė parama ir sportininkams, ir visoms federacijoms stabiliai augtų, o visos pinigų dalybos vyktų pagal aiškias žaidimo taisykles ir objektyvius kriterijus.
Juk visiems suprantamos ir skaidrios žaidimo taisyklės leistų kiekvienai federacijai iš anksto numatyti ir planuoti savo biudžetą, vien pažvelgus į atitinkamą kriterijų lentelę. Tuomet nereikėtų niekam ieškoti užpakalinių durų, gerų dėdžių, o vėliau visą gyvenimą jaustis kažkam įsipareigojusiam ir skolingam.
Olimpinėje šeimoje nėra nei didelių, nei mažų federacijų. LTOK prioritetas yra olimpinės sporto šakos, bet jokiu būdu negali sumažėti ir kitų federacijų finansavimas. Jis gali ir privalo tik didėti. Su savo komanda išanalizavome ne vieną būdą, kaip realiai galima padidinti LTOK biudžetą, kad niekas neliktų nuskriaustas ir visi gautų tik daugiau lėšų. Jei tik pinigai bus skirstomi pagal aiškius ir skaidrius kriterijus, pinigų padaugės visiems. Ir didesnėms, ir mažesnėms federacijoms, sportininkams ir treneriams, veteranams ir visoms kitoms olimpinėms programoms.
– Esate vienas geriausių visų laikų Lietuvos sportininkų. Kokią paramą gaudavote iš LTOK ir valstybės?
– Kai rengiausi Londono žaidynėms, valstybinė aukšto sportinio meistriškumo stipendija šįmet buvo 3 tūkst. litų per mėnesį. Likus penkiems mėnesiams iki olimpinių žaidynių LTOK dar pridėdavo po 2 tūkst. litų maistpinigių. Iš viso per mėnesį išeidavo apie 5 tūkst. litų. Bet tokių kaip aš Lietuvoje buvo gal 10 olimpiečių. Kiti gaudavo mažiau: kas 4 tūkst., kas – vos 1,5 tūkst. litų.
– Kaip gali pasikeisti ši stipendija sportininkams, jeigu tapsite LTOK prezidentu?
– Valstybės dalis tikrai nepasikeis. Bet LTOK skiriamos lėšos kiekvienam olimpiečiui realiai galėtų padidėti bent dukart. Pavyzdžiui, po 2 tūkst. litų kiekvienas aukšto lygio sportininkas galėtų gauti ne 5 mėnesius, o visą olimpinį ketverių metų ciklą.
Su savo komanda apskaičiavome pesimistinį ir optimistinį LTOK biudžeto scenarijų. Bendras finansavimas visiems, kas gauna lėšų iš LTOK, turėtų padidėti ne mažiau 40 procentų. Jei sportininkas iki šiol gaudavo 2, jis galėtų tikėtis jau 3 tūkst. litų. Jeigu federacija gaudavo 25, ji turėtų gauti 40 tūkst. ir panašiai.
Šias permainas ypač pajustų mažosios federacijos, kurios dabar gyvena pusbadžiu. Daugiausia iki šiol kalbėjote apie piniginius LTOK reikalus. O kokių kitų idėjų turite, kaip vertėtų tobulinti olimpinę veiklą? Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) jau seniai vykdo įvairiausias solidarumo programas. LTOK iki šiol dalyvauja tik dviejose: sportininkų solidarumo ir sporto specialistų rengimo programose.
Bet dar yra ir solidarumo programa trenerių rengimui, ir olimpinio švietimo programos, kuriose, LTOK, deja, nedalyvauja. Mums reikėtų išnaudoti visas IOC siūlomas galimybes. Per mažai kol kas turime ir olimpinio judėjimo propagavimui skirtų renginių. Tokios šventės, kaip olimpinės mylios bėgimas, turėtų vykti žymiai dažniau. Tokie renginiais labai naudingi ir rėmėjams, ir sveikos gyvensenos skatinimui.
– Kaip pavyko įkalbinti Arvydą Sabonį tapti Jūsų komandos nariu?
– Arvydo nereikėjo įkalbinėti. Jis buvo vienas pirmųjų, kuris asmeniškai, o ne kaip krepšinio federacijos prezidentas prašė manęs dalyvauti rinkimuose. Mūsų mintys apie situaciją šalies sporte ir siekiai daug kur sutapo. Dar anksčiau buvo idėjų, kad būtent jis pamėgintų tapti LTOK prezidentu. Mes labai panašiai žvelgiame į Lietuvos sporto ateitį.
– Prezidento komandoje gali dirbti tik LTOK generalinės asamblėjos nariai. Ar lengvai sekėsi rasti kitų bendraminčių?
– Iš pradžių sulaukiau priekaištų, kad man trūksta vadybininko patirties. Bet mano komandoje yra žmonės, kuriems Lietuvoje mažai kas gali prilygti. Labai džiaugiausi, kai Tomas Kučinskas tapo plaukimo federacijos prezidentu. Jis turi labai daug ambicijų padėti Lietuvos plaukimui. Juk pagalbos tikrai reikia – Rūtos Meilutytės triumfas Londone išryškino ir baseinų trūkumą, ir visas mūsų sporto infrastruktūros problemas.
Tomas yra aukščiausio lygio vadybininkas, sporto ir kultūros renginių mecenatas, todėl jau dabar neabejoju, jog prisidėdamas prie sporto reikalų jis viršys visų mūsų lūkesčius. Mindaugas Špokas yra baigęs aukščiausio lygio sporto vadybos studijas Liono universitete. Čia mokėsi, stažavosi ir skaitė paskaitas dauguma aukštas pareigas užimančių dabartinių IOC narių.
Ir Mindaugo ryšiai, ir patirtis taip pat neįkainuojami. Juolab, kad jis buvo vienas iš „Eurobasket 2011“ organizatorių. Visi pripažino, jog Lietuvoje vykęs krepšinio čempionatas buvo vienas sėkmingiausių per visą istoriją. Mes keliame tikslą surinkti kuo daugiau lėšų iš privačių rėmėjų. Ir Tomas, ir Mindaugas šioje srityje tikrai yra patys geriausi.
Vis dar tikiuosi, kad LTOK viceprezidente sutiks tapti Daina. Ji man dar nėra davusi aiškaus atsakymo. Esu įsitikinęs, jog vienas viceprezidentas privalo atstovauti mažosioms federacijoms. Kaip šaudymo federacijos atstovė Daina šiam postui labai tiktų.
Jau teko pasikalbėti ir su kitu labai solidžiu kandidatu, kuris jau daug metų vadovauja vienai mūsų federacijai, bet kol kas dar nėra LTOK narys. Jis taip pat pasiruošęs papildyti mūsų komandą.
– Jūsų varžovė atkakliai neigia versiją, kad ją į prezidentės kėdę sodina sporto pasaulyje prieštaringai vertinamas Vytautas Nėnius su savo bendražygiais. „Artūras Poviliūnas juk Virgiui, o ne man siūlė būti jo viceprezidentu“, – aiškino D. Gudzinevičiūtė. Ar iš tiesų buvote sulaukęs dabartinio LTOK prezidento kvietimo dirbti kartu?
– Pats A. Poviliūnas pirmas man to tikrai nesiūlė. Tai netiesiogiai girdėjau ne iš LTOK prezidento lūpų, o jo aplinkos. Aišku, paskui kilo kalbų, kad jis mane matytų šiose pareigose, bet aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti senoje sistemoje, nes tai būtų tik kosmetinis jos pakeitimas.
Mūsų siekiai per daug skirtingi, kad galėtume dirbti kartu. LTOK reikalingos tokios permainos, kurių su LSFS susiję žmonės nenori ir negali atlikti. Už permainas LTOK yra pasisakiusi ir Lietuvos Respublikos prezidentė.
– D. Gudzinevičiūtės komandos nariai jus viešai vadina politikų statytiniu. Kaip vertinate tokius konkurentų pareiškimus?
Niekada nepriklausiau, nepriklausau ir ateityje neplanuoju priklausyti jokiai politinei partijai. Tokie vertinimai – dar vienas mėginimas įkąsti, neturint ir nerandant kitų argumentų. Esu sulaukęs daugybės kvietimų dalyvauti vienos ar kitos partijos veikloje. Kai prieš rinkimus mano draugai sportininkai gauna pasiūlymų papildyti partinius sąrašus, jiems visada patariu pagalvoti ir neprisirišti prie vienos partijos. Tada sakau: „Jeigu tik gali, nepriklausyk jokiai partijai – būk visos Lietuvos“. Šios taisyklės visada stengiuosi pats laikytis.
– Bet į Vidaus reikalų ministeriją jus pakvietė dirbti Liberalų ir centro sąjungos deleguotas ministras.
– Noriu pabrėžti, kad buvau pakviestas dirbti ministerijos, o ne ministro patarėju. Tai ne politinio pasitikėjimo postas. Prieš sutikdamas dirbti VRM, iškėliau vienintelę sąlygą – jokiuose politiniuose reikaluose aš nesiruošiu dalyvauti. Tokios pozicijos sėkmingai laikiausi ir toliau žadu laikytis. Esu valstybės tarnautojas, dirbu patarėju sporto reikalams. Ir savo gyvenimą toliau noriu sieti su sportu, o ne su politika.
– Kasdien sulaukiate nemalonių vertinimų ir net viešų užgauliojimų. „Aleknai iki Poviliūno kaip iki mėnulio“, – aiškino Sveikuolių sąjungos vadovas Dainius Kepenis. Ar nesigailite, kad ryžotės dalyvauti LTOK prezidento rinkimuose?
– Tikrai ne. Aišku, apmaudu, kai išgirsti keistoką nuomonę žmonių, kurie manęs visiškai nepažįsta. Gyvenime niekuomet nekalbu to, ko nežinau. Bet nieko nepadarysi, jei kiti elgiasi kitaip ir nevisiškai atsakingai.
– Po skambių pergalių visi Lietuvos sporto vadovai jums žarstė tik komplimentus. Dabar nenustebino toks ir jų, ir buvusių kai kurių kolegų dviveidiškumas?
– Jis iš tiesų matosi. Kadangi ir anksčiau mano nuomonė ne visuomet sutapdavo su sporto vadovų nuomone, jau kurį laiką jaučiau tam tikrą priešiškumą. Ir sportuodamas nebuvau tos valdžios labai mėgiamas. Nors niekam nedraskiau akių, nieko nereikalavau ir niekada nesiverždavau į kabinetus. Ką padarysi – mylimas juk visiems nebūsi.
– Kas labiausiai nustebino per rinkimų kampaniją?
– Gyvename įdomiais laikais – dar niekuomet per LTOK istoriją nebuvo tokių prezidento rinkimų. Dabar vyksta tikrai atkakli kova. Manau, kad jau turime daugiau kaip 50 šalininkų tarp asamblėjos narių. Tai tikrai nemažai, bet dar daugiau balsų galime surinkti, jeigu balsavimas bus slaptas.
Ne vienas LTOK narys man prisipažino, jog tapo senosios sistemos įkaitu. Bendraujant su federacijomis, iš pradžių tikrai jaučiasi pašnekovų baimė. Žmonės įbauginti, nes turi įvairių nerašytų įsipareigojimų. Į Londoną buvo nuvežti sporto federacijų vadovų, kurie rinkimuose turi balso teisę, nors žaidynėse jie neturėjo savo olimpiečių.
Dar olimpiadoje buvo renkami parašai, skiriamos pinigų sumos. LSFS dabar prieš rinkimus taip pat lyg tyčia siūlo kai kuriems keliones į užsienį. Tokiais įvairiais būdais mėginama siekti palankumo. Pergalę mėginama iškovoti visais įmanomais būdais. Sporte visada turi laikytis garbingo žaidimo taisyklės. Bet šaudyme, regis, galioja kitos taisyklės. „Fair play“ trūkumas ir išprovokavo dabar tą susiskaldymą mūsų sporto bendruomenėje.
– Sidnėjuje kartu su D.Gudzinevičiūte tapote olimpiniais čempionais. Gal reikėjo dviese kartu susėsti prie bendro stalo ir kaip tikriems čempionams pasikalbėti?
– Nuo pat pirmosios dienos, kai tik paskelbiau apie dalyvavimą rinkimuose, buvau atviras. Dainai pasiūliau ne tik viceprezidentės pareigas. Asmeniškai jai pasiūliau susėsti abiems mūsų komandoms prie bendro stalo. Deja, mes likome neišgirsti. Jie nenori jokių derybų, nes galbūt turi kitokių tikslų.
– Ką veiksite po rinkimų?
Spalio pabaigoje Paryžiuje vyks kasmetinis UNESCO ambasadorių susirinkimas. Gavau kvietimą kaip vienas iš devynių pasaulio sporto ambasadorių. Tikrai būtų įdomu ten pabendrauti su savo kolegomis: Pele, Michaeliu Schumacheriu, broliais Kličko, Serhijumi Bubka, Justin Henin ar Prancūzijos sporto ministru Davidu Douillet.
Žinau, kad ten jau ruošiasi skristi Valdas Adamkus, kuris yra Geros valios ambasadorius. Kai aktyviai sportavau, neturėjau galimybių dalyvauti šiame renginyje. Tikiuosi, kad dabar pagaliau pavyks ištrūkti.
