Edgaras vieną skambiausių pergalių Lietuvos neįgaliųjų sporto istorijoje iškovojo praėjusiais metais, kai būdamas 19-os triumfavo 50 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungties finale.
Pasaulio pirmenybės vyko Meksikoje, o ten kasdien su būsimu pasaulio čempionu kartu dirbo ir treneris Paulius.
„Niekam nesakiau, bet giliai širdyje tikėjau, kad jis užims aukštą vietą. Maniau, kad Edgaras iškovos sidabrą arba bronzą.
Kai supratau, kad mes – greičiausi pasaulyje, norėjau ir verkti ir džiaugtis vienu metu. Tai nepakartojamas, labai neįprastas jausmas, kurį žmogus išgyvena galbūt vieną kartą gyvenime”, – triumfo akimirką su šypsena veide prisimena P. Stankevičius.
Patyręs plaukimo treneris su E. Mataku dirba jau trečius metus.
Jis prisimena, kad pirmosios dienos tikrai nebuvo pačios lengviausios, tačiau laikui bėgant dirbti su regėjimo negalią turinčiu sportininku tapo ne tik įprasta, bet ir smagu.
„Pačioje pradžioje buvo kiek nejauku. Mane gvelbė nežinomybė, galvojau, kaip neužgauti, nepasakyti netinkamo žodžio, kaip pasirinkti tinkamą treniravimo metodą...
Bet žinote, dabar tai yra smagu. Laikui bėgant išmokome pagrindinius dalykus ir tada viskas tapo įprasta bei suprantama”, – pasakoja P. Stankevičius.
Vis tik, ties baseinu darbas nesibaigia. Paulius tikina, kad treneris šiuo atveju atlieka ir asistento bei moralinio ramsčio pareigą.
Tačiau skųstis sunkumais jis neketina.
„Mano darbas nėra tik trenerio. Edgarui reikia ir asistuoti: paduoti maistą, padėti vaikščioti, padėti tvarkantis buityje. Būtų gerai vienas papildomas asistentas, tada tektų mažiau krūvio, bet žinote...”, – darbo ypatumus pasakoja pasaulio čempiono treneris.
– Kas jums, kaip treneriui, yra didžiausias laimėjimas?
– Tų laimėjimų yra daug tiek pačiame baseine tiek už jo ribų. Bet pernai iškovotas auksas ir dvi bronzos pasaulio čempionate man, kaip treneriui, buvo didžiausias pasiekimas. Mes vien per metus pagerinome kokių 30 Lietuvos rekordų, tai jausmas tikrai geras, sunkiai nusakomas.
Emocijos irgi yra laimėjimas.
– Ką pajaučia treneris, kai jo auklėtinis tampa pasaulio čempionu?
– Mes tame čempionate Meksikoje save realizavome visu šimtu procentų. Kai pamačiau, kad Edgaras finišą pasiekė pirmas, norėjosi ir verkti ir rėkti ir džiaugtis vienu metu. Labai įdomus jausmas, labai retai jį patiri. Galbūt vieną kartą gyvenime. Jaudiniesi kartu su sportininku, išgyveni ir lauki sėkmės.
– O kaip atrodo pasiruošimas likus, pavyzdžiui, dviems savaitėms iki starto?
– Likus kelioms savaitėms jau nieko nebepridirbsi. Paskutines dienas treniruojamės, tačiau mažiname krūvį ir linkstame prie taktinių bei techninių sprendimų, geriname startą, apsisukimą, galvojame, kur kokį pranašumą galime įgauti.
Intensyviai dirbame likus maždaug pusantro mėnesio. Tada renkames į stovyklą ir ten tikrai nuosekliai treniruojamės. Bent tris kartus per dieną, kas nėra lengva.
– Nebūna taip, kad persidirbate? Sakote „viskas, užteks”?
– Na, kai praleidi baseine dvyliką mėnesių per metus ir tik sekmadienį ilsiesi, tai žinoma, būna, atsibosta. Atrodo, kiek galima daryti tą patį, bet tada šiek tiek atitrūksti, paatostogauji, ir vėl sieki geresnio naujo sezono.
– O žiemą, per šventes, bent pasiilsite?
– Mes ir dabar šešis kartus per savaitę plaukiame, dar bent du ar tris kartus einame į sporto salę. Ilsėtis nėra kada, o net ir per šventes nepasidarome „day off”. Aišku, norisi su šeima pabūti, bet bent kartą per dieną net ir per pačias šventines dienas stengiames „išplaukti”.
– Sportininkus reikia motyvuoti. Turite kokią „firminę” frazę?
– Mano grupė dar ganėtinai jauna, varžybose nelabai dalyvauja. O Edgaras moka pats susikaupti. Jis įsideda ausines, ramina pats save, man kažko papildomai daryti nereikia. Na, prieš startą prieinu, vyriškai „pliaukštėliu” per petį ir sakau: „Varyk!”, bet tai viskas.
– Visuomet buvo įdomu: ką veikia treneris, kai plaukikas artėja finišo link? Ar įmanoma plika akimi pamatyti, kas finišą pasiekė pirmas?
– Na, jei dėl pirmos vietos varžosi greta plaukiantys sportininkai, tai dažniausiai pamatai. Žinoma, visą tą laiką jaudiniesi ir patikrini rezultatą švieslentėje. Delnai, patikėkite, prakaituoja...
– Minėjote, kad emocijos ir jausmai atperka darbą. Ką patartumėte žmonėms, stingantiems motyvacijos?
– Sportas absoliučiai bet kokia forma, net ir megėjiška, suteikia naujos motyvacijos, energijos, naujų iššūkių. Tai būdas pabėgti nuo problemų, neapkrauti galvos. Garantuoju, kad sportas jų tikrai nesukelia. Tai gerai kiekvienam: ir ofiso darbuotojui ir ūkininkui.