Pirmą kartą į olimpines žaidynes kartu su Lietuvos olimpiečiais važiavo sporto psichologė.
Sportininkų pageidavimų per svarbiausią keturmečio startą greta turėti psichologą sulaukta jau Pekino žaidynėse. „Tačiau atsakymas dažniausiai būdavo toks: arba kineziterapeutas, arba psichologas. Vėliau tokį specialistą žadėta vežti, jeigu jo pageidaus potencialūs medalininkai“, – prisimena psichologė Aistė Žemaitytė. Realių pretendentų į medalius pageidavimu ji ir vyko į Rio de Žaneirą.
Užsienyje tokia paslauga sportininkams gana įprasta. Pavyzdžiui, pasak A. Žemaitytės, aukšto lygio komandose yra vienas pagrindinis psichologas ir dar kiekvienam aukšto lygio žaidėjui sudaroma galimybė turėti asmeninį psichologą. Lietuvoje situacija kitokia: „Tikslaus skaičiaus negaliu pasakyti, bet per metus sportininkų būna apie 50. Kalbant tik apie olimpines sporto šakas, jų dar sumažėja, nes turime tokias sporto šakas kaip karatė (pastaroji jau įtraukta į Tokijo olimpinių žaidynių programą – aut. past.), šachmatai, šokiai ir kt.“
Lietuvos irkluotojų tikslinis psichologinis pasirengimas žaidynėms truko apie pusę metų, intensyviausiai – paskutinius tris mėnesius. „Dirbau ir su medalius laimėjusiomis vyrų ir moterų įgulomis, bet ne su visais keturiais sportininkais. Be to, ne mažiau reikšmingas darbas su treneriais. Merginų treneris (Kęstutis Keblys – aut. past.) mąsto inovatyviai, nes jei nori aplenkti kitą, tam tikrus veiksmus turi daryti geriau už jį, o tam reikalingi progresyvūs pokyčiai. Treneris įvertino situaciją ir prisiėmė atsakomybę už savo sprendimus, puikiai suvokdamas, kad jeigu dirbsime kartu ir visi padarysime tai, ką reikia, turėsime ir rezultatą“, – pasakoja A. Žemaitytė.
Su dar dviem olimpiniais prizininkais – sunkiaatlečiu Aurimu Didžbaliu ir baidarininkais Aurimu Lanku ir Edvinu Ramanausku – šiai psichologei dirbti neteko ir per žaidynes šie sportininkai jos pagalba taip pat nesinaudojo. „Treneris Bronislavas Vyšniauskas mano, kad psichologas reikalingas, bet ne pripuolant, o nuolat. Iš paties sportininko reakcijos suprantu, kad jis galėjo padaryti gerokai daugiau, negu pelnyti bronzos medalį. Gal dėl to ir graužėsi iš karto. Aš dažnai sakau, kad tai pasirinkimas: ar tu kiekvieną kartą teisiniesi, kad dėl psichologinių priežasčių nepavyko, ar vieną kartą imi, susitvarkai ir įvertini savo maksimumą. Tarp pirmos ir trečios vietos, manau, irgi yra skirtumas. Gal sportininkas susimąstys. Kai vienas pralaužia stereotipinį mąstymą, kad psichologas nieko neduoda, kitiems specialistams dirbti lengviau“, – teigia A. Žemaitytė. Ji mano, kad ne visi į sporto psichologus Lietuvoje dar žiūri patikliai.
„Kas Henrikui Žustautui nutiko, nežinau. Jis aiškino, kad tiesiog buvo per lėtas startuodamas. Gal taip ir buvo, gal tiesiog nepasiruošė tokioms oro sąlygoms“, – svarsto psichologė.
Rūta Meilutytė į Rio vyko ginti olimpinės čempionės vardo, prie to dar prisidėjo Rusijos plaukikės Julijos Jefimovos situacija, kurią Rūta komentavo socialiniuose tinkluose. Ar tai buvo papildomas dirgiklis ir ką jis galėjo kainuoti?
Tai galėjo kainuoti viską. Tokiai jaunai sportininkei kaip Rūta reikėtų konsultuotis, kokios pozicijos tokiu atveju laikytis, kad neįsitrauktų į šalutinius dalykus. Pavyzdžiui, daugelis sportininkų pasakojo, kad jie pripratę varžytis tuščiuose stadionuose, o čia staiga šitoks tribūnų gausmas! Tai irgi muša iš vėžių. Kaip išfiltruoti vadinamąjį triukšmą (trikdžius) ir susitelkti prie to, kas yra esmė? Tokia patirtis įgyjama arba su metais ir bandymais (ir gerai, jeigu įgyjama), arba dirbant su specialistais.
Rūta įsitraukė į kažkokias akcijas dėl J. Jefimovos socialiniuose tinkluose. Rusų plaukikė – tas asmuo, kuris pirmą kartą Rūtą aplenkė jai esant karjeros aukštumose. Manyčiau, kad ne tiek dopingo skandalai, kiek pati J. Jefimova kaip sportininkė Rūtai atrodė grėsminga. Tie varžovai, kurie ką nors teigia ar neigia, žemina ar aukština tave socialiniuose tinkluose ir pan., pirmiausia turi būti išfiltruoti iš tavo sąmonės lauko.
Po traumos atlikome su Rūta atkuriamuosius darbus. Pagal rezultatus ir buvusį bendravimą – gana sėkmingai. Bet likus maždaug dviem mėnesiams iki žaidynių ji mane iš savo komandos išbraukė.
Per olimpines žaidynes jau prieš kvalifikaciją buvo akivaizdžių požymių, kad reikia imtis veiksmų, bet tos sporto šakos vadovybei tai nerūpėjo, o pati Rūta pagalbos neprašė. Pakliuvau į paradoksalią situaciją: matai, kad žmogus skęsta, bet tu nieko negali imtis, nes jis nešaukia „Padėkite!“ Net neįsivaizduoju, kaip reikėjo pasielgti. Jeigu būčiau padariusi tam tikrą intervenciją ir, tarkime, Rūta būtų laimėjusi bronzą, gal būčiau sulaukusi priekaištų, kad ji nelaimėjo aukso?..
Nemalonių incidentų turėjo ir irkluotojos, pavyzdžiui, Milda Valčiukaitė buvo apvogta olimpiniame kaimelyje. Kaip tai gali paveikti sportininką?
Smulki vagystė, jeigu nėra varžybų, didelio poveikio neturi. Bet jeigu situacija įtempta, o ji likus mėnesiui iki žaidynių tampa labai įtempta, visokių dalykų nutinka. Tad ar tai būtų vagystė, ar koks nors didelis įžeidimas, ar skyrybos su partneriu, visa tai smarkiai išmuša iš vėžių, jeigu nėra, kas šalia sustato viską į savo vietas.
Su Lietuvos krepšinio rinktine gerbėjai siejo dideles viltis – pergalingas pasirengimo ciklas, trys pergalės olimpinio turnyro starte ir skaudus pralaimėjimas ispanams, po jo – dar du antausiai. Kas nutiko mūsų krepšininkams? Ar psichologo įsikišimas galėjo išgelbėti situaciją?
Jeigu kalbame apie momentinį įsikišimą, labai abejoju, kad tai galėjo ką nors pakeisti. Jeigu kalbame apie žmogaus, kuris komandoje būtų dirbęs jau anksčiau – stovyklose, Europos čempionate ir pan., tikrai taip. Nežinau, kuo jis galėjo baigtis, bet tikrai ne 50 taškų skirtumu.
Po to pralaimėjimo iš krepšininkų pareiškimų man atrodė, kad jie dar bando susiimti, ieško vidinių išteklių. Rūta po pusfinalio, kuriame plaukė blogiau nei atrankoje, kalbėjo, kad rytoj viskas bus geriau. Gal ir krepšininkai save ramindami taip kalbėjo. Gal jie buvo susitaikę su absoliučiu pralaimėjimu...
Vienas esminių komandinių sporto šakų dalykų – komanda. Kad ir mūsų irkluotojų dvivietė – tai jau komanda. Kas iš to, jeigu turėsime du atskirus stiprius sportininkus, bet jie nebus komanda – jeigu nebus vieno tikslo, palaikymo, jie kaltins vienas kitą ar nekęs, rezultato nebus. O čia turime ne du, o penkis žaidėjus, dar septyni sėdi ant suolo. Ir kai matai aikštelėje, kaip vyresni rėkia ant jaunesnių, kaip šie pasimeta ir nebežino, ką daryti, kaip tada treneris rotuoja žaidėjus ir išleidžia kitus, kurie gal pažais šiandien ir tiks žaidžiančiai trijulei, duetui ir pan., apie komandiškumą kalbos nėra. Mes matome nesveiką konkurenciją. Tad vienas iš svarbių faktorių buvo komandiškumo nebuvimas.
Tikėtasi, kad Jonas Valančiūnas taps komandos lyderiu. Pats Jonas prieš kelionę į Rio pasakojo, kad su savimi pasiėmė Dalai Lamos knygą, nes „reikia padirbėti su savo psichologija“. Ar galima sakyti, kad lyderio našta jam buvo per sunki, kad jam trūko pasitikėjimo?
Viena mano įžvelgiamų priežasčių, dėl ko griuvo Jono žaidimas, – sėkmės sutapatinimas su pasitikėjimu savimi. Jeigu man sekasi, aš stiprus, pasitikiu savimi, o jeigu nepavyko padaryti užtvaros, įmesti ar pan., pasitikėjimo savimi nelieka. Šiandien nepavyko, rytoj atsikeliu su vidiniu nerimu, o gal net tam tikra baime: kas bus, jei ir vėl?.. Pasitikėjimas savimi negali būti formuojamas švytuoklės principu. Šią klaidą daro daug sportininkų. Tinkama formulė šiek tiek kitokia, nesusijusi su tuo, ar tau pasisekė, ar ne. Ji susijusi su tuo, ką reikia keisti.
Apie Joną negalima pasakyti, kad jis ko nors nemoka. Na, gal ir yra, bet ko nemoki, to per tokį trumpą laiką ir neišmoksi. Bet tai, ką puikiai mokėjai, niekur nedingo. Tad kodėl to negali panaudoti? Dėl to, kad įjungtas vidinis stabdys, užblokuota. Kodėl užblokuota? Iš šono žiūrint atrodė, kad jis rėmėsi ta logika, kuria labai dažnai klaidingai remiasi treneriai: sekasi – pasitikiu savimi, nesiseka – nepasitikiu savimi. Kas tokiu atveju lieka? Nežaisti, sėstis ant atsarginių suolelio ir laukti tos dienos, kai vėl galėsi žaisti. Neabejoju, kad tai itin talentingas sportininkas, kuris savo žaidimu dar džiugins visą Lietuvą. Vieni prieš žaidynes atsiriboja nuo socialinių tinklų, žiniasklaidos, kiti priešingai – pavyzdžiui, kanojininkas H. Žustautas kalbėjo, jog važiuoja tik medalio. Kaip reikėtų vertinti tokius pareiškimus?
Yra toks pasakymas: žmonės, nejaučiantys, kad santykiai su partneriu stiprūs, stengiasi tuos santykius demonstruoti – viešosiose vietose pasibučiuoti, apsikabinti ir pan. Lygiai tas pats galioja ir sportininkams: kai labai garsiai pasakau, kad važiuoju medalio, nors iš tikrųjų net nesu pasaulio čempionas ir ketinu siekti aukso medalio, tai gana drąsu. Galbūt tai noras pasakyti garsiai, kad tikrai turiu pasiekti maksimumą. Gali būti, kad vieniems tai padės ir jie reikalaus iš savęs maksimumo, o kitiems atvirkščiai – per didelė našta sugniuždys. Pavyzdžiui, Vokietijos futbolo rinktinė maždaug nuo 2006 m. garsiai visam pasauliui šaukia, kad ji važiuoja laimėti ar mažiausia užimti 3 vietą. Žiūrint į jos rezultatus matyti, kad ji ir laikosi stabiliai tame trejetuke.
Taigi tai priklauso nuo kiekvieno individualiai: ar jis pasilaikys tikslus sau, tyliai dirbs savo darbą ir pasižiūrėjęs į rezultatą pamatys, ką realiai pasiekė, ar jis pasakys garsiai ir iš karto prisiims visą atsakomybę.
Yra rizika, kad jeigu jis to nepadarys, teks aiškintis, kas nutiko. Bet įsivaizduokime, jeigu H. Žustautas važiuos į kitas olimpines žaidynes ir vėl tą patį sakys: „Aš grįšiu tik su auksu...“ Mažų mažiausia jam bus priminta, kad jis taip jau sakė prieš ketverius metus ir kuo viskas tada baigėsi. Vieni tokiais pareiškimais gąsdina varžovus, jeigu tai sakoma pasaulio mastu, o kiti galbūt ieško tvirtybės, užtikrintumo iš išorės.
Lina Daugėlaitė, sportas.info
