Fizinis pasiruošimas, mityba, aplink save esanti komanda yra tie komponentai, kurie būtini norint bet kurioje sporto šakoje siekti aukščiausių tikslų. Tačiau dažnas iš atletų pamiršta dar vieną svarbų pasiruošimo aspektą – psichologiją.
Su sporto psichologais yra dirbęs ne vienas žymus pasaulio atletas. Vienas geriausių krepšininku istorijoje Michaelas Jordanas yra naudojęsis jų paslaugomis, net atlikinėjęs tam tikrus meditacinius pratimus. Los Andželo „Lakers“ legenda Shaquille‘as O‘Nealas, Jungtinių Amerikos Valstijų amerikietiškojo futbolo žvaigždė Tomas Brady, golfo legendos Tigeris Woodas ir Nickas Faldo, tai tik maža dalis pasaulio sporto legendų, kurie kreipėsi pagalbos.
Pastaruoju metu psichologijos svarbą supranta vis daugiau profesionalių atletų. Bet kokia situacija yra Lietuvoje? Ar mūsų šalyje vis dar apie sporto psichologiją kalbame per mažai? Anot sporto psichologo Andriaus Liachovičiaus, mažais žingsneliais lietuvių sportininkai vis supranta šio dalyko svarbą, tačiau psichologinį pasiruošimą reikia įdiegti kiek įmanoma nuo jaunesnio amžiaus.
Sporto psichologas dalyvaus ketvirtadienį vyksiančioje „LTeam“ konferencijoje, kurią organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Pirmą kartą paskatos ir diskusijos vyks virtualiai. Konferenciją spalio 22-ąją dieną nuo 9.30 val. tiesiogiai stebėkite per TV3play.
„Mažais žingsneliais įsibėgėjame, juk seniau ir kineziterapeutai atrodė nereikalingi, atrodė, kam jų čia reikia. O dabar tai be to niekas neišsiverčia. Labai tikiuosi, kad ateityje taip bus ir su psichologija, nes visa laiką sakau, kad tu gali būti pasiruošęs fiziškai, taktiškai, bet jei nesusitvarkysi su psichologija visos šios dalys nebus svarbios“, – pokalbio metu su tv3.lt sakė A. Liachovičius.
Plačiau – interviu.
– Ar Lietuvoje apie sporto psichologiją vis dar kalbame per mažai?
– Dabar, sakyčiau, kad ji po truputį vis tampa populiaresnė, netgi patys olimpiečiai daugiau kreipiasi, daugiau ateina ir jie pradeda matyti, kad tai gali padėti. Seniau aišku buvo sudėtingiau, nes visi kažkaip numodavo rank prieš tokį dalyką. Sakydavo, ypač pralaimėjus, kad psichologija man sutrukdė laimėti. Bet sportininkai net nesigilino, kas ta psichologija, kas jiems sutrukdė. Čia tas pats, kad eitum pas daktarą ir sakytum skauda, bet nepasakytum, ką tiksliai skauda. Psichologija yra didelis, platus dalykas, kuris padeda. Tai dabar jau atletai tikrai žino, kas yra motyvacija, stresas, emocija. Atskiria šiuos dalykus.
– Tai būtent ties streso valdymu, motyvacija, emocijomis jums ir tenka daugiausiai dirbti su sportininkais?
– Taip, bet yra santykiai ir su treneriu, savęs valdymas. Dažnai sportininkai neturi plano prieš varžybas ir atrodo kažkiek pasimetę. Plano sudarymas yra labai svarbu, nes tai prideda pasitikėjimo savimi. Sportininkai šiaip tokie žmonės, pas kuriuos yra viskas sudėliota. Tai yra, kada sportas, kada maistas ir tt. Daug dalykų, ties kuriais dirbama. Lygiai taip pat yra ir kaip išlaikyti norą, kaip nepasiduoti po nesėkmių. Kaip įveikti save.
– Ar susiduriate su kokiais nors mitais apie sporto psichologiją?
– Tai tie patys populiariausi, kad neva sporto psichologai dirba su žmonėmis, kuriems jau kažkas su galva negerai. Nors mes dažniausiai sakome, kad dirbame kaip tik su sveikais. Tada yra mąstymas, kad neva mes pamatę žmogų iškart jį pažįstame, žinome, ką galvoja ir panašiai. Tai taip greitai niekas nevyksta. Galima žiūrėti į kūno kalbą, bet ne daugiau iškart. Buvo vienas sportininkas, kuris atėjo pas mane gal prieš dešimt dienų iki svarbaus starto ir sako padarykite taip, kad aš prieš jas nejausčiau jaudulio. Mitas, kad mes per 10 dienų kažką sugebame padaryti, tai yra ištisas darbas, procesas. Tai tokių situacijų būna, kad neva mes esame burtininkai.
– O ar galima matyti skirtumą tarp kartų. Tai yra, kad jaunesni treneriai ar sportininkai kur kas drąsiau renkasi sporto psichologiją, o vyresniosios kartos atstovai vis dar kiek atsainiau į tai žiūri?
– Taip. Dabar dauguma sportininkų patys to nori. Kai kurie gal dar kreiviau į tai žiūri, bet supranta reikšmę. Jie važinėja po pasaulį ir mato, kad užsienio šalių sportininkai turi tokią aptarnaujantį personalą, kad jis yra reikalingas. Tai jaunimas tą geriau supranta ir gerai, kad pradeda šnekėti. Matėme Rūtos Meilutytės filme (filmas pavadinimu „Rūta“, išleistas 2018 m.,– aut. past.) kiek svarbu yra psichologija ir su išgyvenimais susiduria visi, tik kad garsiai apie tai niekas nešnekėdavo.
– Kiek galbūt skiriasi darbas su komandinių sporto šakų atstovais ir kitais atletais?
– Tai net tie, kurie dirba su komanda, juk ir turi individualių pokalbių. Jei sportininkas yra individualios šakos atstovas, jis vis vien šalia savęs turi šiokią tokią komandą. Gali būti ir keli sportininkai plius aptarnaujantis personalas, tai tų situacijų būna, nes praktiškai visur yra komanda. Sporte be jos niekaip neišsiversi, net jeigu sportininkas startuoja vienas. Tai šiuo atveju skirtumų kažkokių kaip ir nėra.
– Užsiminėte apie R. Meilutytę. Ji gana jauna jau buvo ir olimpinė, ir pasaulio čempionė. Pasaulyje tikrai yra tokių atletų, kurie galbūt vos pilnametystės sulaukę jau yra žvaigždės. Jie yra sekami, matomi, girdimi. Kaip tokiam jaunam sportininkui reikėtu susitvarkyti su tuo visu dėmesiu?
– Tai apie ką ir kalbu, kad pas mus nuo mažens į sporto psichologiją vis dar kreipiama per mažai dėmesio. Ugdomi fiziniai, techniniai, taktiniai pasiruošimai, bet psichologiniam pasiruošimui neskiriama laiko. Tokioje situacijoje atsiranda problema, kad anksti gerus rezultatus rodantys sportininkai nežino, kaip su tuo tvarkytis. Nes jis mato, kad jį pastebi, jis įdomus, visko yra labai daug. Tai ne tik Rūtos atvejis yra geras pavyzdys.
Pavyzdžiui yra tokia sporto šaka meninė gimnastika. Ją sportuoja jauni žmones, kurie pradeda anksti ir labai jauni baigia karjeras. Tai irgi turi būti tam tikras pasiruošimas. Svarbu pačių darbas su savimi. Visuomenė yra linkusi priprasti prie pergalių, tai, pavyzdžiui, Rūtos atveju žmonės priprato matyti ją laiminčią ir negalėjo suprasti, kaip ji gali likti antra. Pradėdavo jos gailėti ir tai daro meškos paslaugą. Tai labai gerai, kad sportininkai supranta, kad jie yra ne vieni. Labai svarbu ypač tiems ryškesniems sportininkams kalbėti, skleisti, kad tai nėra silpnumo požymis.
– Kalbant apie trenerio ir sportininko santykius. Kiek juose dažniausiai būna tų konfliktinių situacijų, kaip jas reikėtų spręsti?
– Tai, kaip minėjau, šitoje situacijoje esminis dalykas yra suprasti ne kokią žinutę tu nori išsiųsti, bet kokią žinutę gavėjas gauna. Tai atsiranda ta miskomunikacija. Svarbu išsiaiškinti, kas ir ką norėjo pasakyti. Mūsų kultūroje trūksta to atviresnio bendravimo. Labai svarbu, kad sportininkas anksčiau pasakytų, kad jam gal nėra malonu, kai treneris kažką sako, lepteli. O kai sportininkas nesako nieko, galima pagalvoti, kad viskas gerai, net jei tai nėra tiesa. Arba lygiai taip pat gali būti ir atvirkštiniu principu. Kai sportininkas kažką sako, ko nedera, treneris tyliai pyksta ir atsiranda nesutarimai bei abi pusės nežino, kodėl yra tie pykčiai.
– Kokie dažniausiai yra esminiai punktai, situacijos, kurias jums tenka spręsti?
– Nėra universalaus dalyko, kad tiktų kiekvienam. Dirbant su sportininkais ir treneriais teko susidurti su įvairiais dalykais. Būna net ir kalbos barjeras ar kultūriniai skirtumai. Jei matome sportininką dirbant JAV su jų treneriais, tada atvyksta čia ir treniruojasi su lietuviais, tai gali būti tų niuansų kitų, kurie svarbūs. Tai yra visai kitokia treniravo metodika ir panašiai. Kiekvienas sportininkas yra individuali asmenybė. Būna atvejų, kai žmogus sako, kad komandoje mes nesutariame, bet nežinau kodėl. Tuo labiau, kad didžioji dalis informacijos dažniausiai yra parteikiama ne verbaliai, o tai reiškia kūno kalba. O po to eina balso tonas, tembras ir tik tada žodžiai. Na, o žmogus dažnai supranta tik tai, kas sakoma.
– Vis dėlto dabar galima sakyti kad mūsų atletai supranta sporto psichologijos naudą ir vis daugiau apie tai kalba ir žino to reikšmę?
– Negalima sakyti, kad tie postūmiai drastiški, bet atsirado daugiau žingsnių į priekį. Po truputį, bet jie yra. Atsirado ir poreikis pačiose federacijose, tai rodo, kad visi supranta, jog reikia to. Mažais žingsniais įsibėgėjame, juk seniau ir kineziterapeutai atrodė nereikalingi, atrodė, kam jų čia reikia. O dabar tai be to niekas neišsiverčia. Labai tikiuosi, kad ateityje taip bus ir su psichologija, nes visa laiką sakau, kad tu gali būti pasiruošęs fiziškai, taktiškai, bet jei nesusitvarkysi su psichologija visos šios dalys nebus svarbios.
– Kalbate apie sportininkų norą vis labiau bendrauti su sporto psichologais, bet kiek pačių šios profesijos atstovų yra šalyje? Ar jaučiamas trūkumas? Lietuvos sporto universitetas kiek anksčiau ruošė šios profesijos atstovus.
– Kažkada ruošė, bet dabar tokios programos nėra. Tai realiai tokios kaip studijų programos Lietuvoje yra nebelikę. Tai pas mus būtent sporto psichologo specialybės gauti negalima. Dirbančių sporto psichologų nėra labai daug, o ir dauguma jų yra baigę ne sporto psichologiją, o klinikinę ar organizacinę, tada eina kaip dar vienos studijos po magistro kažkur Barselonoje, kitur ar tam tikrose organizacijose. Tai, be abejo, yra minusas, kad mes neruošiame šios specialybės žmonių, bet galimybių įgyti profesines žinias yra, tik ne Lietuvoje.
Vėlgi, klausimas, kiek daug mūsų šaliai reikia tų sporto psichologų. Netgi atsižvelgiant į finansinę situaciją, kadangi federacijos, klubai skaičiuoja kiekvieną centą ir kartais čia bando sutaupyti. Bet šioje vietoje tikrai vis dar yra gana didelė problema, kad mes šios profesijos atstovų turime per mažai.
Ačiū už pokalbį.
