Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė antrą kartą iš eilės nepateko į olimpines žaidynes. 2021 m. Kaune buvo krista nuo Luka Dončičiaus ir Slovėnijos kirčių, o 2024 m. liepą 69:78 neatlaikyta Puerto Riko agresija.
Puerto Riko vijurkas J. Alvarado dar trečiojo kėlinio pradžioje užsidirbo trečiąją pražangą. Kai atrodė, kad lietuviai gali užsikabinti už šio epizodo ir dar labiau apsunkinti emocinio ir faktinio rinktinės lyderio gyvenimą, realybė padiktavo visiškai priešingą scenarijų.
J. Alvarado ne tik liko aikštėje, daugiau nė karto taip ir neprasižengė, bet ir užkūrė Puerto Riką, kaip paaiškėjo vėliau, pergalingai atkarpai.
Šis skaudus pralaimėjimas toliau pratęsė nuo 2015 m. trunkantį medalių badą ir paskatino diskusijas apie Lietuvos krepšinio ateitį.
Puerto Rikas į olimpines žaidynes pateko pirmą kartą nuo 2004 m. Tuomet Atėnuose Lietuva ir Puerto Rikas žaidė vienoje grupėje ir sugebėjo nugalėti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) krepšininkus.
Tuomet iš NBA žaidėjų sudarytos rinktinės garbę gynė jaunasis LeBronas Jamesas, su kuriuo puertorikiečiai turės galimybę pasivaržyti ir 2024 m.
Pralaimėjimas Karibų rinktinei dar skaudesnis žinant faktą, kad Puerto Rike vykęs turnyras buvo įvardinamas kaip silpniausias iš visų keturių paraleliai vykusių olimpinių atrankos turnyrų.
Naujienų portalo tv3.lt kalbintas krepšinio specialistas Šarūnas Sakalauskas įsitikinęs, kad Lietuvos rinktinę į priekį turi vesti treneris–lyderis, kuris turi atlikti begalę organizacinio darbo aikštėje ir už jos ribų.
„Norint pasiekti rezultatą, treneris negali būti visada minkštas ir su viskuo sutinkantis. Jis turi būti lyderis, kovojantis už savo idėjas ir savo komandą. Sportas labai stipriai vystosi į psichologinę pusę, todėl treneris turi mokėti bendrauti, suprasti, atskleisti žaidėjus. Reikia valdančio, tačiau kartu ir gero psichologo trenerio.“
Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) sporto direktoriumi praeityje dirbęs Š. Sakalauskas tikina, kad Lietuvai būtina plati diskusija apie tai, ką galime padaryti, kad vėl sugrįžtume į pasaulio elitą.
Daugiau apie tai – specialiame naujienų portalo tv3.lt parengtame interviu.
Gynyba atriša galvą ir rankas
Ar Puerto Riko ir Lietuvos rungtynės mums priminė, kad aikštėje žaidžia ne klubų pavadinimai ir krepšininkų atlyginimai, o žaidėjų charakteriai? – pradėjome pokalbį su Š. Sakalausku.
Yra tiesos. Manyčiau, kad mūsų rinktinė pagal sudėtį buvo pajėgesnė, bet žaidėjai turnyro metu nepademonstravo geriausios savo formos. Kodėl nepademonstravo? Mes galime suprasti ir žmogiškai užjausti Kazį Maksvytį ir visą trenerių štabą, bet už kiekvienos pergalės, kaip ir pralaimėjimo, stovi treneris.
Jis paruošia taktikas, jis dėlioja planus. Yra daug paruošiamųjų ir organizacinių darbų – treneris turi turėti planą ir kautis dėl jo įgyvendinimo.
Trenerio darbas yra labai grįstas psichologija – pagal situaciją reikia paskatinti, išreikalauti, subarti.
Reikia pripažinti, kad treneriai iš žaidėjų neišsireikalavo atitinkamos agresijos lygio?
Matėme, kad mums sunkiai sekėsi tiek individualioje, tiek komandinėje gynyboje. Aš tikiu, kad mūsų dabartinis trenerių štabas yra stiprus. K. Maksytis per du metus yra stipriai patobulėjęs. Giedrius Žibėnas parodė savo lygį LKL finalo serijoje apžaisdamas „Žalgirį“. Tas pats Darius Songaila yra atvažiavęs iš San Antonijaus „Spurs“, kur mato Greggo Popovičiaus darbą. Treneriai turi tikrai daug informacijos ir labai gerai supranta krepšinį. Planas buvo parinktas geras, bet žaidėjai jo neįgyvendino. Fiziškumo nebuvo nuo pat rungtynių pradžios, o Puerto Rikas tuo pasinaudojo.
Patys žaidėjai ir treneris po rungtynių sakė, kad pagrindinis veiksnys buvo ne gynyba, o pačių lietuvių blankus puolimas...
Nesutikčiau. Mes galėjome įmesti tuos pačius 68 taškus, bet Puerto Rikui leisti įmesti 67. Turnyrus ir čempionatus laimi gynyba. Tik gerai besiginanti komanda gali laimėti. Grįžkime į praėjusių metų pasaulio čempionato ketvirtfinalį su serbais. Jie mus paėmė būtent gynyba, fiziškumu ir charakteriu.
Galima kalbėti apie kitą laiko juostą, tolimą kelionę, priešišką salę, bet kai žinau, kad aš sustovėsiu gynyboje, kad mano komanda sustovės gynyboje, tai duoda labai gerą vidinį jausmą, kuris suteikia pasitikėjimo. Gynyba atriša galvą ir rankas.
Mūsų trenerių pasirinktas rungtynių planas neveikė, o Puerto Rikas sustabdė mūsų pagrindinę ašį – Domantą Sabonį ir Marių Grigonį. Antrojo kėlinio viduryje pirmavome 7 taškais, o po dviejų kėlinių jau atsilikinėjome 4 taškais. Matėsi, kad Puerto Rikas atidavė metimus mūsų žmonėms, kurie nėra stabilūs snaiperiai. Tas pats tęsėsi trečiame kėlinyje.
Klaidos pasiruošimo etape
Ar jums rungtynių pabaigoje nepritrūko didesnio lietuvių ryžto siekiant perlaužti rungtynes ir iškovoti pergalę?
Tam nebuvo rezervų. Grįžtu prie trenerio – Lietuvos rinktinės trenerio postas, sakyčiau, prilygsta Ministro Pirmininko darbui. Tu valdai populiariausios sporto šakos rinktinę, todėl turi pajungti visas įmanomas grandis, visą ūkį, kad rezultatas būtų pasiektas.
Dėl savo pasirinktos taktikos, pasiruošimo planų, stovyklų, treneris turi stipriai pakovoti. Trūko kontrolinių rungtynių ir kokybiško pasiruošimo.
Puerto Rikas nieko naujo neparodė – drąsiai metė iš toli. Galėjome juos nukreipinėti prasiveržimams į silpną pusę, bet to nepadarėme.
Kur buvo kertinis momentas, kai rungtynės buvo iš esmės pralaimėtos?
Manyčiau, kad tai buvo antra antro kėlinio pusė, kai varžovai privertė mesti 5 tritaškius mūsų nestabilų metiką Arną Butkevičių, o patys sėkmingai užpuolė. Sutikčiau su mintimi, kad Puerto Rikas atėmė iš mūsų pagrindines stiprybes, o mes iš jo neatėmėm nieko.
Visgi norėčiau šiek tiek užstoti trenerius. Jie yra tikrai patobulėję, gerai supranta krepšinį, tiesiog pasirinktas planas nepavyko.
Kokį įspūdį paliko Lietuvos rinktinės žaidimo modelis be Jono Valančiūno?
Visų pirma, galvoju, kad Jonas buvo visiškai nepelnytai pamirštas. Kiek teko skaityti spaudoje pačių žaidėjų ir trenerių komentarus, buvo sakoma, kad su Domantu Saboniu bus visiškai kitas žaidimas. Galima buvo suprasti, kad gal net gerai, kad Jono nėra. Man atrodo, kad buvo negerai komentuojama jo nebuvimas rinktinėje.
Manyčiau, kad žaidėjai kiekviena pasitaikiusia proga, o to turėjo pamokyti treneriai, galėjo išreikšti padėką Jonui už visas tas atiduotas vasaras. Tai būtų moralinis palaikymas ir man to trūko.
Matėme, kad nebūnant Jonui po krepšiu trūko „mėsos“, raumenų, nebuvo lanko saugotojo. Sabonis yra greitas ir gerai skaito situacijas. Rinktinės žaidimas gerėjo su kiekvienomis rungtynėmis. Su Italija žaidėm tikrai gražiai, su Puerto Riku irgi turėjome gerų atkarpų. Tačiau tas proceso nesudėliojimas mums neleido pasiekti užsibrėžto tikslo. Suprantu, kad žaidėjai neseniai baigė sezonus ir sunku tą padaryti, bet tam ir yra treneris.
Ką galime išsinešti naudingo iš šių skaudžių patirčių?
Galime išsinešti tai, ką jau seniai žinojome – svorio centras krepšinyje dabar yra fiziškumas, agresija, charakteris, žaidimas perimetre.
Reikalinga plati diskusija
Ar šis pralaimėjimas atspindi dabartinę Lietuvos krepšinio situaciją ir padėtį Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF)?
Mes nuo pat 1992 m. buvome labai auštame lygyje, o dabar mes antrą kartą iš eilės nepatenkame į olimpines žaidynes. Tai yra skaudus smūgis.
Reikia plačios diskusijos, apie tai, ar tai yra dabartinis mūsų lygis,o gal mūsų lygis yra geresnis, bet mes nesusitvarkome ir nemobilizuojame savo geriausių resursų?
Ar tai, kad nepatekome į Paryžiaus olimpines žaidynes, gali paskatinti konkurencingesnę kovą artėjančiuose LKF prezidento rinkimuose?
Mes niekada neturėjome LKF prezidentės. Šiuo metu mes turime iškilių moterų, kurios baigė aktyviai sportuoti ir galime su jomis kalbėtis. Turėjome prezidentę Dalią Grybauskaitę, turime premjerę Ingridą Šimonytę, gal artėja laikas turėti ir LKF prezidentę?
Ateityje, man atrodo, LKF prezidento pareigoms idealiai tiktų Jonas Valančiūnas. Jis yra jungiantis, paprastas žmogus, su visais gerai sutaria, jis sugebėtų atidaryti visas duris – nuo prezidentūros iki sirgalių. Žmogus, kuris eina į tokias pareigas, turi pagalvoti, ar bus priimtas aukščiausiu lygiu.
Prasideda naujas olimpinis ciklas. Ką manote apie galimai naują rinktinės trenerį ir naują žaidimo filosofiją?
Nenorėčiau visko sukarti ant trenerių. Kazys Maksvytis ėmėsi labai sunkaus darbo ir tikrai labai stengėsi, įdėjo daug laiko ir sveikatos. Mums jo nereiktų prarasti, reiktų jį laikyti arti Lietuvos krepšinio, nes tai yra augantis treneris ir niekas šiandien dar negali pasakyti, kur yra jo lubos. Federacija turėtų išklausyti Kazio ir leisti jam apsispręsti, kur jis pats save mato Lietuvos krepšinyje.
Kada paaiškės Kazio vieta, tada reiktų galvoti apie vyriausią rinktinės trenerį. Reikia kalbėtis su Šarūnu Jasikevičiumi, Dainiumi Adomaičiu. Tai nebus lengvi pokalbiai, bet reikia bandyti.
Norint pasiekti tikslą, reikia turėti svajonę, o norint pasiekti rezultatą, treneris negali būti visada minkštas ir su viskuo sutinkantis. Jis turi būti lyderis, kovojantis už savo idėjas ir savo komandą. Sportas labai stipriai vystosi į psichologinę pusę, todėl treneris turi mokėti bendrauti, suprasti, atskleisti žaidėjus. Reikia valdančio, tačiau kartu ir gero psichologo trenerio.
Žinau, kad turėjote tam tikrų pastebėjimų dėl pirmojo etapo Lietuvos rinktinės kandidatų sąrašo. Gal galite jais pasidalinti?
Man keista, kad į pirmąjį etapą nebuvo pakviesti Mindaugas Sušinskas ir Kasparas Jakučionis. Kuo šie krepšininkai kvėpuoja, negi nebuvo įdomu juos „pačiupinėti“? Ypač matant tam tikrus kitus kandidatus, kurie kėlė abejonių, ar jie tikrai verti būti toje rezervinėje rinktinėje. Jeigu šie du žaidėjai buvo pakviesti ir patys atsisakė, tai irgi buvo galima iškomunikuoti, nes tyla į žinojimą neveda.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
