„Tai buvo neapsakomas jausmas, per visą kūną lakstė šiurpuliukai. Labai gerai jaučiausi, – momentą, kai jam buvo įduota trispalvė, prisiminė jaunasis krepšininkas. – Jaudinausi, bijojau, kad kas nors gali nepasisekti. Nerealus jausmas buvo. Manau, kad tai yra viena geriausių akimirkų mano gyvenime. Juk yra nerealu, kai eini visos komandos priekyje su trispalve“.
Krepšininko teigimu, atidarymo ceremonija buvo smagus: daug efektų, įspūdingi pasirodymai.
Garbė ir atsakomybė
Šiandien krepšininkai pradeda savo pasirodymą – pirmasis susitikimas laukia su Estijos jaunimu.
„Turime labai daug gerų žaidėjų tarp šešiolikmečių, konkurencija yra labai didelė, todėl treneriams buvo sunku apsispręsti dėl galutinio mūsų rinktinės sąrašo, – kalbėjo krepšininkas apie komandą. – Manau, galutinis mūsų sąrašas buvo ilgai slepiamas, nes treneriai taip norėjo suteikti daugiau motyvacijos visiems stovyklaujantiems ir besiruošiantiems“.
Paklaustas, ką reiškia kapitono vaidmuo U-16 rinktinės pagrindu sudarytoje komandoje, L. Vaištaras pabrėžė, kad tai yra didelė garbė ir atsakomybė. „Smagu, juk tai reiškia, kad visi tavimi pasitiki. Esu dėkingas komandai ir treneriams, kad būtent mane išrinko kapitono. Tai yra visiškai nauja patirtis man, – kalbėjo plungiškis. – Pamačiau komandą iš kitos pusės, žinau savo pareigas ir suprantu, kad nuo manęs gali priklausyti labai daug – netgi komandos nusiteikimas ir nuotaika“.
L. Vaištaras prasitarė, jog stengiasi, kad komandos nariai visada būtų kartu. „Šios pareigos – labai smagus dalykas, tačiau reikalaujantis daug atsakomybės“, – teigė kapitonas.
Žemaitiškas charakteris
Sulaukęs klausimo apie karjerą ir svajones L. Vaištaras nusijuokė. „Svajoti reikia tyliai, bet puikiai suprantame, kad visis svajoja tapti žymiais krepšininkais, žaisti už Lietuvos rinktinę. Manau, kad tai yra didžiausia kiekvieno lietuvio krepšininko svajonė, – kalbėjo Laurynas. – Bet apie svajones tikrai daug nešnekame – tik tyliai kiekvienas sau. Juk yra sakoma, kad tylios svajonės dažniau išsipildo“.
Žemaitis pasidžiaugė, kad komandoje yra dar keli žaidėjai iš Plungės. „Gimtajame mieste turime gerą trenerį Virgilijų Lapį. Taip jau nutiko, kad kartu esame ir rinktinėje, – šypsojosi plungiškis. – Kokie krepšininkai yra žemaičiai? Išsiskiriame savo tarme, tačiau turime tvirtą charakterį... Realiai, pirmus du kėlinius aikštėje mes pamiegame, o vėliau atsibundame ir visus „paimame“.
L. Vaištaras prisipažino, kad krepšinio vaikystėje beveik neprisimena. „Pamenu, kad man patikdavo mesti kamuolį į krepšį, bet tai niekada nebuvo siekiamybė, ar svajonė. Net nežinojau, kaip tas krepšinis žaidžiamas. Labai džiaugiuosi, kad mama mane nuvedė į krepšinio treniruotes, kai mokiausi šeštoje klasėje. Pirmi bandymai buvo juokingi. Daug klaidų dariau, tačiau stengiausi, sugebėjau „užsikabliuoti“.
Smagūs pokštai - tradicija
Komandos kapitonas paklaustas, ko galima tikėtis iš šios rinktinės, prakalbo atsargiau. „Manau, kad iš mūsų daugelis tikisi labai daug, – sakė L. Vaištaras. – Stengsimės parodyti, kad esame pasiruošę nenuvilti. Visi esame tarsi šeima. Tai yra mūsų stiprybė. Todėl drąsiai galiu visiems pasakyti, kad visur ir visada kovosime tik dėl aukščiausių pozicijų“.
Paklaustas, kokių pokštų vienas kitam yra prikrėtę krepšinio šeimos nariai, sklandydamas prisiminimuose Laurynas nusijuokė.
„Pokštaujame dažnai po rungtynių, kai žurnalistai kalbina kurį nors mūsiškių... Apmėtome kalbinamą žaidėja rankšluosčiais ar vandeniu apliejame, – šypsojosi L. Vaištaras. – Tokia jau tradicija. Stengiamės, kad būtų linksmiau, kad atmosfera neneštų liūdesio“.
L. Vaištaras prisiminė ir patį geriausią pokštą, kai visa komanda pernai nusprendė persukti visus laikrodžius dviem valandomis į priekį. „O kolega liko miegoti, kai pabudo ir pažvelgė į laikrodžius, suprato, kad vėluoja į jau prasidėjusias rungtynes. Gerai, kad palikome jo kambaryje kamerą, kuri viską užfiksavo. Patikėkite, taip greitai šokančios iš lovos ir apsirengiančio žmogaus dar niekas nėra matęs“, – sunkiai juoką tramdė komandos kapitonas.
