Lietuvos krepšinis labai panašus į savo Lietuvą. Skirtumas, ko gero, tik vienas. Lietuva vienu metu buvo įlindusi į kažkokį dryžuotą, visai jai neįprastą kailį ir bandė vaidinti Baltijos tigrą. Deja, tik kniaukė kaip mamos nerandantis kačiukas.
Lietuvos krepšinis nuo pat atsiradimo buvo tikras tigras, iš pradžių išgąsdino Europą, paskui pelnė jos ir pasaulio pagarbą. Net Kinijos. Ypač kai ten atsirado Jonas Kazlauskas.
Tik nūnai, juodų žinių masinio plitimo laikais, randasi nuogąstavimų, kad ir krepšinis, šis vienintelis mūsų tigras, gali imti... kniaukt. O ir Europos čempionatas Lietuvoje, girdi, gali virsti fiasko, kaip „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Taigi baisus dalykas – taip laukiam, taip laukiam, o čia staiga kažkas vėl ims kniaukti...
Imsiu, manau sau, ir pasiaiškinsiu. Ir skaitytojams pašnabždėsiu – tegu ir jie žino. Ir nueinu pas Šarūną Marčiulionį (kaip malonu, kad nėra jokio reikalo jį kam nors pristatinėti). Ir randu pas jį Joną Kazlauską, sugrįžusį iš Graikijos. Va, būčiau dabar parašęs “ ir randu pas jį Gediminą Kazlauską“.
Taigi kiek reikėtų aiškinti, kad čia tas Kazlauskas, kuris yra kažkokios ministerijos ministras, kad atstovauja kažkokiai partijai, tiesą sakant, ir pats nežinau kokiai. Nesu tikras, kad ir pats Kazlauskas žino. Kaip tik dar ir tuo Lietuva skiriasi nuo savo krepšinio... Kaip riaumojimas nuo kniaukimo.
– Mielas Šarūnai, šiandienė krepšininkų karta žaidžia ilgokomis kelnaitėmis – iki kelių. Jono Kazlausko karta žaidė visai trumpikėmis. Pats jūs, kaip ir Sabonis, Kurtinaitis, Chomičius, Jovaiša, žaidėte ir vienokiomis, ir kitokiomis, kitaip tariant, dalyvavote šiame virsme, kuris sutapo su kitu virsmu.
Perėjimas nuo trumpų prie ilgų kelnaičių sutapo su perėjimu iš krepšinio idealizmo prie krepšinio materializmo. Nuo krepšinio romantikos prie krepšinio piniginės – galimybės susikrauti didesnius ar mažesnius turtus.
Kaip jūs, Šarūnai, jautėtės per tą virsmą, kai suvokėte, kad iš krepšinio galėsite susikurti visai neprastą gyvenimą?
Šarūnas Marčiulionis: – Prisipažinsiu atvirai. Man tada visų turtų viršūnė buvo automobilis „Volga“. To, kas jau buvo virš „Volgos“, aš tiesiog nesuvokiau. Aukščiau jau buvo tik kažkokia mistika.
Jonas Kazlauskas: – Šiandienį krepšininką ištiktų šokas, jeigu jam atlyginimą tektų pasiimti tokiu būdu, kokiu imdavome mes. Būdavo, stovi eilėje prie vienos statybos organizacijos kasos langelio ir lauki, kad gausi savo 40 rublių... O kartu su tavimi stovi žmonės, tikri statybininkai. Ir tu tiesiog jauti, ką jie apie tave galvoja. Žmonės tikrai dirba, o tu... Ir tu taip nepatogiai prieš juos jautiesi...
Š. Marčiulionis: – Aš buvau „įdarbintas“ Gazifikacijos valdyboj šeštos kategorijos šaltkalviu. Ir gaudavau 110 rublių.
– O jau paskui, Šarūnai, kai „Volga“ liovėsi buvusi viršūne ir svajonių svajone, kai atsirado galimybė apie rimtesnius dalykus pasvajoti, ir ne tik pasvajoti?..
Š. Marčiulionis: – Aš buvau išauklėtas mąstyti taip: tu esi tiek turtingas, kiek turi šiandien. Galimybė skolintis arba sugebėjimas ką nors apgauti nėra tavo turtingumo rodiklis. Tavo svajonių kartelė nepastebimai ima kilti su tavo, sportininko, žaidimo lygiu, tavo atlyginimu. Bet jau skolintis iš žmogaus ar banko, kad galėtum pasirodyti prieš kitus, – na jau ne!
O kai prasidėjo visai kitokios sumos, čekiai, tu jau buvai išmokytas neatsipalaiduoti. Juk negali pamiršti, kad tas tavo pelningas darbas yra labai sezoninis. Ir tavo sėkmės sezonas gali visai netikėtai baigtis. Žinoma, pajunti tam tikrą iki šiol nesuvoktą fenomeną: darai tai, kas tau yra smagu, malonu, nuostabu, ir dar gauni didelius pinigus.
– Jūsų, Jonai, šis virsmo etapas nepalietė – jūsų jaunystė pavėlavo...
Š. Marčiulionis: – Jono jaunystė dabar sugrįžo!
J. Kazlauskas: – Šarūnas gerai pasakė: mes išauklėti, kad mūsų norai neviršytų mūsų galimybių. Banke privalai visada pasilikti tam tikrą atsargą. Galų gale juodai dienai. Jauni krepšininkai dažnai apie tai nesusimąsto.
– Koks panašus krepšinis į Lietuvą. Kiek žmonių Lietuvoje irgi nesusimąstė...
J. Kazlauskas: T– odėl mes ir nejaučiame tų griūčių, kurios dabar daug ką palietė ir net sužlugdė. Man labai patiko Artūro Karšio pasakymas...
– Kas tas Karšis?
J. Kazlauskas: – Karnišovas. Jis pasakojo, kad NBA yra grupė žmonių, kurie moko jaunus žaidėjus, ką tik pasirašiusius sutartis su NBA: nepirk per vieną dieną trijų mašinų arba dviejų namų... Įsivaizduojate, žmogus nieko neturi ir staiga per vieną dieną tampa milijonieriumi.
Š. Marčiulionis: – Taip. Yra specialūs kursai. Pirmamečiams būtinai šituos dalykus išaiškina. O tai ateina jaunas juodaodis vos ne iš geto – ir jam po kojomis numeta, pavyzdžiui, šešis ar septynis milijonus... Ir vis tiek daug tokių, kurie gauna tuos milijonus, daug milijonų, pradeda nebesuvokti realybės. O mes nepametėme to realybės jausmo.
– Tuomet kodėl paprastai, kuo krepšininkas darosi turtingesnis, tuo mažiau turi idealizmo. Kažkokia atvirkštinė proporcija... Juk tas idealizmas nebūtinai turi sumažėti. Žiūrėjau šiandien į tuos vaikus, Šarūno akademijos krepšininkus, jų spindinčias akutes – taigi čia Šarūno idealizmo vaisius. Tas pats Sabonio mokykloje. Vadinasi, jų idealizmo pinigai kažkaip neįveikė. Atvirkščiai – jie tarnauja jo idealizmui...
O Ilgauskas? Laukiam nesulaukiam jo idealizmo su Lietuvos rinktinės marškinėliais. Negi vien supykus ant Vlado Garasto galima ignoruoti savo Tėvynę? Dirkas Nowitzi, jau ir metų nemažai turėdamas, visada sugrįžta žaisti savo Vokietijos rinktinėje...
J. Kazlauskas: – Šiemet negrįš. O Žydrūnas Ilgauskas... Čia toks išskirtinis atvejis.
Š. Marčiulionis: – Aš, pavyzdžiui, niekada, net po traumų, nebuvau klubo spaudžiamas negrįžti žaisti Lietuvos rinktinėje. Jie suprato mano norą ir jautė, kad jeigu tą norą stabdys, bus trintis, aš jausiu diskomfortą.
Ilgausko visai kita situacija. Jūs žinote, kad jis yra nedraudžiamų žaidėjų sąraše. Tame sąraše yra 15 ar 17 žaidėjų. Jų nė viena draudimo kompanija neapsiima drausti. Tai kaip dabar jo klubas gali sakyti: eik, padėk Lietuvai! Per didelė rizika. Jo kojos pėda yra tokia nepatikima, kad niekas nesiima jo drausti. O Ilgauskas ir taip jau porą metų yra praleidęs ant atsarginių suoliuko, nors jam buvo mokami nemaži pinigai.
J. Kazlauskas: – O jo kontraktas – 75 milijonai. Kas rizikuos?
– Vadinasi, patriotizmo, idealizmo stoka vaikiną visai be reikalo kaltiname?
Š. Marčiulionis: – Nemanau, kad galima būtų kaltinti.
– Labai ačiū. Taigi ir aš jau buvau nuklydęs prie kaltinimų ir dėl to labai atsiprašau. Bet tie jo duoti pažadai mane privertė taip manyti ir rašyti...
J. Kazlauskas: – Nereikia meluoti, nereikia fantazuoti, reikia išsiaiškinti ir pasakyti Lietuvos žmonėms. Ką, pavyzdžiui, pasakė Dirkas Nowitzki? Mano, girdi, Dalaso klubo šeimininkas 10 metų pro pirštus žiūrėjo į visus sugrįžimus žaisti Vokietijos rinktinėje. Bet jis pasakė: ateis metas, kai aš tavęs paprašysiu jau žaisti tik Dalaso komandoje.
Ir tylėjo šeimininkas 10 metų, kol Dirkas žaidė ir Vokietijos rinktinėje. O dabar pasakė: ir traumų pakankamai, ir metai nebe tie – gana. Ir atėjo metai, kai jau Dirkas turi atsižvelgti į savo klubo interesus. Vis dėlto sutartis – 20 milijonų per metus! Ir paskutiniame čempionate Dirkas jau nebedalyvavo.
Š. Marčiulionis: – O dar nepamirškime, kad Ilgausko koja, rodos, 45 ar 46 numerio. Pagal jo ūgį, svorį tai gana maža koja. Vadinasi, pėdos apkrova kur kas didesnė. Dar daugiau rizikos. O dar traumos, lūžiai, patologija. Baisiausia rizika.
J. Kazlauskas: – Aš jums pasakysiu tokį dalyką. 2000-aisiais, po olimpiados, aš porą mėnesių buvau Amerikoje ir teko susitikti su Žydrūnu. Pradėjau, žinoma, raginti, kad grįžtų žaisti rinktinėje Europos čempionate. Jis negarantavo 100 procentų, bet buvo jau labai arti jų. Jo tėvai jau net skambino į mūsų Krepšinio federaciją, išsiaiškino tvarkaraščius, kada kas bus. Ir mūsų visų nelaimė – vėl jam koja lūžo. Praėjus gal mėnesiui po mūsų pokalbio.
Š. Marčiulionis: – O čia visi žaidžia savo žaidimėlius. Žydrūno tėvus pietauti kviečiasi prezidentai, jiems skambinėja politikai, žeminasi. O reikia atvirai įvardyti visas aplinkybes. Nereikia slidinėti. Vadink daiktą tikru vardu. Ir baigtųsi visi komentarai. O čia prasideda – ar ten Garastas kažkam ant kojos užmynė, ar dar kas nors kam nors nepatinka. Kiek visko prisvaičiota. Ir ta pati žiniasklaida – tarsi jau nebeliko ką šnekėti su visuomene. Tik pradeda artėti koks nors čempionatas – ir visi vienu balsu: bus Ilgauskas ar ne?
Jau, žiūrėk, premjerui reikia susireikšminti – skambina Ilgauskui, skambina tėvams, pradeda veikti viešieji ryšiai: matai, koks premjeras patriotas! Vaje, kaip premjerui viskas rūpi! Per 18 metų neatėjo nė vienas premjeras ir nepaklausė: gal, Šarai, tavo akademijai ir jos vaikams padėti reikia? Dar toks politikas negimė, kuris būtų atėjęs.
– Sakykite, Šarūnai, ar tėvai vaikus veda į jūsų mokyklą galvodami apie pinigus, ar apie idealus?
Š. Marčiulionis: – Mes tiesiog neturime teisės savo matu matuoti kitų. Mes negalim... Negali juk padaryti tokios tėvų ar vaikų apklausos. Bet vis tiek įsivaizduočiau, kad krepšinis vis dar paremtas idealais. Vos tik Lietuvos rinktinė ką nors laimi, mūsų mokyklą kaipmat papildo nauji vaikai, ypač tie pirmamečiai. Tai kas juos veda? Ar ne idealizmas?
J. Kazlauskas: – Aišku, veda idealai. Jeigu jie mušasi dėl vienuoliktojo ir tryliktojo – tavo, Šarai, ar Sabo marškinėlių numerio, tai vis dėlto yra idealizmas. Tu gali jauną, suaugusį apmulkinti – vaiko šituo klausimu neapgausi.
Ferdinandas Kauzonas
