Ką tik atšventęs 67-ąjį gimtadienį Stasys Brundza mini ne menkiau jam ir visiems automobilių sporto gerbėjams reikšmingą sukaktį – pirmojo starto automobilių ralyje 50-metį. „Tai buvo tikras kovinis krikštas, kuris ir lėmė, kad tai mano kelias“, – sakė tituluočiausias šalies automobilių sporto meistras ir lenktynininkas.
1964 metų vasario 21 diena – viena reikšmingiausių ir įsimintiniausių dienų S. Brundzos gyvenime. Būtent tą šaltą vasario 21-ąją jis startavo TSRS žiemos komandinėse automobilių ralio pirmenybėse ir būtent šią dieną sportininkas laiko savo debiuto automobilių sporte data.
„Savaitę vėluojame sukakčiai paminėti. Gal būtų įdomiau ir geriau, jei būtų įvykęs paminėjimas vasario 21-ą dieną. Dėl šeiminių aplinkybių gimtadienį švenčiau Ispanijoje. Bet kai kalbame apie 50-metį, tai ką reiškia ta savaitė“, – ketvirtadienį Vilniuje specialioje spaudos konferencijoje komentavo S. Brundza.
Kauno automotoklubo komanda, tarp kurios trijų ekipažų buvo ir S. Brundza su tėvų „Volga“, startavo Vilniuje. „Tas ralis buvo vienas sunkiausių mano karjeroje. Trys paros, maždaug 3 000 km. Daugiau nei 150 automobilių, apie 50 komandų, – prisiminimais dalijosi S. Brundza. – Tiesa, tuomet man sukako 17 metų, komandos draugai Smolenske man išlipus iš mašinos pradėjo mėtyti į orą.“
„Dieną trasos gana sudėtingos, atlydžiai, o naktį – ledinis rūkas. Priminė, kad nesveika tėčio „Volgai“ visą žiemą stovėti garaže. Iš tų 150 mašinų koks 10 liko sveikų. Tarp jų ir mano, – sakė jubiliatas. – Tai buvo tikras kovinis krikštas, kuris ir lėmė, kad tai mano kelias. Kito kelio, ko gero, ir nebus. Visos violončelės buvo patrauktos į šoną ir gyvenimas paskirtas automobiliui.“
„Metus nevažiuoju lenktynėse. Jei būtų pakvietę, dar ir pernai būčiau važiavęs, ir šįmet važiuočiau. Gal per senas, – juokėsi S. Brundza. – Kalbant apie verslą, pastaruosius 10 metų nelabai juo ir užsiimu. Mano pastarieji 7 metai skirti saugiam eismui. Gal ir nepraėjo veltui. Aukų kelyje sumažėjo. Ką pakeisčiau savo karjeroje? Nelabai yra ką keisti. Ar būsiu muzikantas, ar virtuvės šefas, visos profesijos įdomios. Man nereikėjo galvoti, kuo būti. Man pasisekė. Nieko nesigailiu. Džiaugiuosi, kad čia sėdžiu. Man tai teikia postūmį judėti į priekį.“
* * *
Po savo pirmojo starto automobilių lenktynėse S. Brundza su garsiąja Iževsko gamykline komanda du kartus džiaugėsi pergalėmis TSRS komandinėse pirmenybėse, o dar vėliau kartu su Vyliumi Rožuku bei Kastyčiu Girdausku laimėjo ir Baltijos šalių automobilių ralio komandines pirmenybes.
S. Brundzos sportinės karjeros vingiai tokie ryškūs, kad apie tai būtų galima rašyti dar vieną knygą. Todėl patį sukaktuvininką paprašėme be savo debiutinių lenktynių išskirti dar 5 jam labiausia įsimintinus faktus, įvykius, reikšmingiausius paties sportininko biografijoje.
„Pirmoji didžiausia karjeros aukštuma – tai garsusis 1972 metų ralis ,,Rajd Polski“ (Lenkija), vienas Europos čempionato etapų, kuriame su „Moskvič 1500“ automobiliu laimėjome trečiąją prizinę vietą absoliučioje ralio įskaitoje ir pirmąją klasėje bei grupėje,“ – sako S. Brundza.
Dar po metų – tas pats garsusis „Rajd Polski“, tik jau ne Europos, o pasaulio čempionato etapo lenktynės, kurių, deja, S. Brundza nebaigė dėl avarijos, tačiau iki šios nesekmės, po vienuolikos greičio ruožų, jis užėmė labai aukštą 4-ąją absoliučios įskaitos vietą.
Taigi, įsimintinos būna ne tik pergalės, tačiau ir nesekmės, nebaigtos lenktynės kartais palieka žymę lenktynininko biografijoje. Dažniausia, paženklintą apmaudo kartėliu. Tačiau be jų nebūna ir pergalių.
Trečiąją poziciją savo išskirtinių įvykių galerijoje S. Brundza skirtų 1974 metais vykusiam „Rally Tour de Europe“, kuriame simboliniu ženklu tapo skaičius 15. Sportininkams teko įveikti net 15 tūkstančių kilometrų maršrutą, kuris driekėsi 15-os šalių keliais, o visos lenktynės užtruko lygiai 15 parų. Šiame ralyje S. Brundza iškovojo įtikinamą pergalę ir į Lietuvą parvežė Jordanijos karaliaus Huseino taurę. Tai buvo sunkios lenktynės, kurias Maskvos funkcionieriai neveltui prilygino Europos čempionatui.
Ketvirtoji, bene labiausiai prisirpusi kekė šiame S. Brundzos sportinių laimėjimų vainike – 1976 metų garsusis Akropolio ralis, kuriame Lietuvos sportininkas su menkesnio galingumo mašina nei varžovų iškovojo aukštą šeštąją bendrosios įskaitos vietą ir antrąją iki 2.0 litro darbo tūrio variklius turinčių automobilių klasėje, nors S. Brundza vairavo tik 1,6 litro darbo tūrio variklį turinčią „Lada“.
Akropolio ralis ir dabar užima nemenką Lietuvos sportininko širdies kertelę. Jį įveikęs galėjai jaustis kaip išlaikęs sunkiausią egzaminą. Ne tik todėl, kad raliai tuomet buvo kur kas ilgesni – apie 3000 kilometrų, kuriuos kalnų keliais tekdavo įveikti per 3 paras. Dar sunkesnis darbas ekipažams tekdavo prieš varžybas. Susipažindami su trasa jie ją įveikdavo bent du sykius, viską kruopščiai fiksuodami kelio knygoje. Vien užrašyti Akropolio ralio stenogramą prireikė šešių storų kontorinių knygų...
Ralis vykdavo ir naktį, tad nereikia didelės fantazijos, kad įsivaizduotum naktinį greičio ruožą, vinguriuojantį siaurais gruntiniais kalnų keliais, su retsykiais iš abiejų pusių žiojėjančiomis bedugnėmis. Galėtų užtekti vieno neatsargaus vairo suktelėjimo ir...
Praėjus nuo to atmintino Akropolio ralio trisdešimtmečiui, S. Brundza Akropolio maršrutą vėl įveikė kartu su žurnalistų ir filmavimo grupe. Vaizduotėje vėl atgijo įsimintinų sportinių batalijų akimirkos, o brangiausia lenktynininkui buvo tai, kad ir prabėgus net trims dešimtmečiams šio ralį dalyvį atpažino daugelis graikų, nevengdami tiesiai šviesiai klausinėti ar prieš juos stovi tas pats ralistas, taip nutrūktgalviškai lėkęs 1976-aisiais geltona „Lada“ su juodu variklio dangčiu?
Ir paskutinis, penktasis įsimintiniausias įvykis turtingoje S. Brundzos sportinėje biografijoje – 1997 metais vykęs ralis „Aplink Lietuvą“, kuriame S. Brundza važiavo su šturmano kėdėje įsitaisiusiu šviesaus atminimo šalies Prezidentu Algirdu Brazausku.
Tai nebuvo savotiškas Prezidento ar kitų diplomatų pagerbimas už svarų jų indėlį ir pastangas atstatant Lietuvos automobilių klubo, šio ralio organizatoriaus narystę Tarptautinėje automobilių federacijoje (FIA). O didžiausias indėlis tiek dėl klubo narystės atstatymo FIA, tiek dėl atgimusių ralių „Aplink Lietuvą“, kai jo nugalėtojai vėl gali džiaugtis garbingiausiu šalyje trofėjumi - Prezidento taure – teko S. Brundzai. Ir tai jo „užklasinės“ veiklos, veiklos po tiesioginio darbo valandų rezultatas.
1998, 1999 ir 2000-aisiais pirmasis jau nepriklausomos Lietuvos lenktynininkų desantas garsiajame Niurburgringe, į kurį komandą atvedė S. Brundza, mažos sėkmės viltinga palaima ir apmaudaus pralaimėjimo kartėlis.
Pagaliau - keli dešimtmečiai, atiduoti automobilių verslui, S. Brundzą ir visą ambicingą kolektyvą išgarsinęs projektas „Eva“, kai lietuviškoje įmonėje pagaminti automobiliai skynė pergales Europos raliuose praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje.
Kartais suabejoji, ar tik S. Brundza ant savo pečių verčia ne pernelyg didelę naštą, kuri daugelį jau seniai būtų parklupdžiusi? Pavyzdžių – kiek nori, tačiau prisiminkime tik kelis, be abejo pačiam S. Brundzai labai skaudžius.
Tai viena jo svajonių paukščių – unikali ir universali, ir sportui, ir vairuotojų mokymui tinkanti lenktynių trasa, turėjusi iškilti palei Vilniaus-Kauno automagistralę šalia Didžiulio ežero. Ne utopija, ne vaikiška ambicija, o gerai apgalvota, išmastyta ir sutvirtinta paties Hermano Tilkės – garsiausio pasaulyje automobilių lenktynių trasų architekto - projektu.
Dešimtmečius dėmesio laukia ir nesulaukia unikali ne tik Lietuvoje, o ko gero ir visoje Europoje, jo sukaupta amerikietiškų „Cadillac“ (ir ne tik šių automobilių) kolekcija, kuri niekaip neranda prieglobsčio jai tinkamoje vietoje.
Vienu iš gyvenimo prioritetų jau daugiau nei septynerius metus S. Brundza laiko savo visuomeninę veiklą saugaus eismo srityje.
S. Brundza yra įsitikinęs, jog jei sunkiai pramušama biurokratinė sistema būtų įsiklausiusi į jo pasiūlymus ir jei būtų pasisekę įgyvendinti bent dalį jų, šiandien mes nesivilktume Europos uodegoje su šimtais žuvusiųjų ir tūkstančiais sužalotųjų žmonių avarijose.
Tad net minint šią brangią lenktynininkui ir automobilių sporto gerbėjams datą apmaudu, kad S. Brundzos, regis, neišsemiamas potencialas nebuvo kaip reikiant įvertintas ir paremtas.
Ištrauka apie S. Brundzą iš Valdo Valiukevičiaus knygos „Auksinės trasos“:
„Vieni jį vadino ralio Dievu, lenktynių strategu, ralio kompiuteriu, valdančiu automobilį itin greitai ir tiksliai, sugebančiu visus pralenkti rūke ir naktį, o pavydūs varžovai sakė, kad jis neturėjo talento, bet viską pasiekė nežmonišku triūsu.
Rusai dar ir dabar dėkoja, kad jis išgarsino „Lada“ ir „Moskvič“ visame pasaulyje, sukūrė sportinius automobilius, o lietuviai jam pavydi sėkmės ir įtakos.
Žmonės pyksta, kad jis buvo despotas ir reikalaudavo maksimalaus atsidavimo darbui. Tačiau to paties reikalaudavo ir iš savęs.
Žmogus, pelnęs geriausiojo 20-o amžiaus lenktynininko titulą, įkūręs šalyje daugybę automobilių verslo įmonių, užėmęs daugybę vadovaujančių postų.
Tai Stasys Brundza, KITOKS nei dauguma mūsų.“
