Kaip ir praėjusį kartą, iš Vilniaus oro uosto išvyks visiems puikiai pažįstami sportininkai: Benediktas Vanagas, Vaidotas Žala, Rokas Baciuška, tačiau kartu su jais į saulėtąją Saudo Arabiją iškeliaus ne vienas Dakaro ralio krikšto laukiantis sportininkas.
Vienas iš jų – Antanas Kanopkinas, kuris jau keletą metų su „CFMOTO Thunder Racing Team“ komanda sėkmingai dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje vykstančiose varžybose, tačiau dabar atėjo metas pačiam didžiausiam karjeros iššūkiui – tūkstančius kilometrų besitęsiančiam Dakaro raliui.
Renginių vedimas peraugo į lenktyniavimą
Daugeliui tapo įprasta girdėti, jog aukštų rezultatų pasiekę sportininkai savo lenktynininko karjerą pradėjo dar vystykluose, it tai būtų buvęs natūralus pašaukimas. Vis dėlto, dar kelioninio lagamino nesusikrovęs A. Kanopkinas pasakoja visiškai kitokią lenktynininko karjeros pradžią.
Dar prieš suimdamas keturračio vairą, vyras ne vienerius metus kruopščiai planuodavo įvairiausio pobūdžio renginius, buvo jų veidu ir siela, tačiau prieš vienuolika metų Antano gyvenimo kryptis pasikeitė.
Susipažinęs su keturračiams prijaučiančiais benzingalviais, Antanas mikrofoną vis dažniau iškeisdavo į aukšto meistriškumo varžybas, kuriose jam vis pavykdavo iškovoti prizines vietas. Tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Nors šiandien vyras lenktynininko karjerai skiria didžiausią dėmesį, tačiau Antanas taip pat pabrėžia, jog neapleido ir kadaise pagrindinės profesijos, kurioje jis randa nemažai bendrų paralelių tarp renginių vedimo ir lenktyniavimo.
„Ir vienur, ir kitur turi būti geros nuotaikos. Ir vienur, ir kitur tu turi gerai ir kokybiškai reaguoti į atitinkamą situaciją. Renginys yra labai dinamiškas įvykis, kuriam tu paruoši scenarijų, bet pasitaiko atvejų, kuomet tenka dažnai nukrypti nuo sudėlioto plano. Tas pats yra ir lenktynių pasaulyje – ten yra labai daug dinamikos. Ją reikia kontroliuoti čia ir dabar, ir už tuos sprendimus būti atsakingam“, – sako A. Kanopkinas.
Kaip pavyzdį, lenktynininkas įvardija pečius slegiančią sprendimų naštą, kai renginio metu aptarnaujantis personalas reikalauja atsakymo kada reikėtų svečiams išnešti maistą. Panašią veiksmų seką galima išvysti ir lenktynėse, kuomet komandos nariai ateina ir teiraujasi ką reikėtų daryti toliau.
Dakaro ralyje su keturračiu startuosiantis lietuvis įvardija dar vieną, bendrą šių veiklų bruožą: „Kai tik pradėjau vesti renginius, prieš kiekvieną renginį buvo didelis jaudulys. Galvoji kaip tu pasakysi tuos pirmus žodžius, kuris tekstas tinkamas tai publikai, ir tu vaikštai visas adrenaline ir įtampoje, ir ta įtampa mane žiauriai veža“, – atvirauja Antanas.
Jis iškart priduria, jog pravedus virš 1000 renginių, varomuoju motyvu buvusi įtampa natūraliai išblėso, o tai jį pastūmėjo link veiklos, kurioje įtampa ir adrenalinas gaminasi kiekvieną lenktynių savaitgalį.
„Kai aš pradėjau lenktyniauti, prieš kiekvieną startą panikuodavau, buvau visas įsitempęs. Dabar to neliko, bet skirtingai nei renginių vedime, lenktynėse išlieka adrenalinas ir pavojus, kurį tu jauti lenktyniaudamas. Nežinomybė kas yra už kopos, nežinomybė kur yra duobės, tramplinas, smūgiai ir taip toliau. Tas visas veiksmas verčia širdį plakti dažniau ir pajusti tą gyvenimo skonį. Vieniems užtenka fainai laiką leisti gamtoje, kitiems faina būti ramiai ir skaityti knygą, o man reikia iššūkio, reikia išbandymo, reikia įrodyti tai, ko niekas kitas nėra daręs“, – pasakoja sportininkas.
Didžiausias motyvatorius – keturračių gamintojas
Vargu ar pasaulyje rastume lenktynininką, kuris nebūtų svajojęs apie galimybę startuoti prestižiniame Dakaro ralyje. Kaip ir 24 valandų lenktynės Le Mane, Formulės 1 ar Pasaulio ralio čempionatai, taip ir Dakaro ralis turi ypatingą vietą lenktynininkų širdyse.
Nuo 2011-ųjų aukšto meistriškumo varžybose dalyvaujantis A. Kanopkinas atskleidžia, jog pirmosios svajonės apie dalyvavimą Dakaro ralyje aplankė dar 2015 metais. Vis dėlto, tuomet įsivertinus esamas galimybes, šio tikslo buvo atsisakyta ir vietoje to, visos jėgos buvo nukreiptos į sportinės formos ir įgūdžių lavinimą skirtingose, bet aukšto lygio varžybose.
Tikėtina, jog progresyvus tobulėjimas vyrui, anksčiau ar vėliau, būtų leidę atverti duris į Dakaro ralį, tačiau šį procesą gerokai paspartinto partnerystė su motociklų ir keturračių gamintoja „CFMOTO“. Kaip sako pats sportininkas, būtent tuomet atsivėrė platesnės galimybės.
„Apie Dakaro ralio poreikį išsakėme ne mes, lenktynininkai. Gamykla įvardijo, jog tai turėtų būti mūsų pagrindinis tikslas, kurio mes turėtume siekti. Galima sakyti, jog tuomet svajonė tapo darbo tikslu“, – sako A. Kanopkinas.
„Kiekvienas mūsų dalyvavimas varžybose šiai dienai atrodo kaip eilinis įvykis, bet po 5 ar 10 metų, šie įvykiai bus it didelis antspaudas ir įrašas į gamintojo istoriją. Istoriją, kuria mes rašome, tai yra didelė misija ir dar didesnė atsakomybė“, – sako sportininkas.
Yra išgirdęs ne vieną – Ne
Dešimtys įrašų socialiniuose tinkluose, nesustojantis spaudos pranešimų skaičius, aptariantis lenktynių savaitgalius – tai labiausiai matoma lenktynininkų gyvenimo dalis, tačiau retas pagalvoja apie tai, kiek pastangų ir laiko reikalauja šių tikslų įgyvendinimas. Ypač, kuomet reikia surasti partnerius, galinčius padėti įgyvendinti lenktynininko ir visos komandos užsibrėžtus tikslus.
„Aš tiek daug kartų esu girdėjęs žodį – ne, kad kai skaičiau Emilijos Gelažninkienės
įrašus apie jos pasiruošimą Dakarui ir kai jai sako – ne ar galbūt, pamaniau, kad kiekvienas, kuris dalyvauja Dakare, tą istoriją galėtų atkartoti vienokia ar kitokia forma. Manau, kad visi kas dalyvauja Dakare, nes tai yra velniškai brangus ir sudėtingas projektas, yra tiek daug kartų girdėję – ne, kad ilgainiui pradedi tikėti, jog galbūt nesi vertas būti ten, kad tavimi netiki niekas. Bet paskui, iš kur nors gauni motyvacijos ir užsispyrimo tą dalyką daryti. Visi yra toje pačioje valtyje, tik su skirtingais irklais“, – apie nematomą lenktynininkų kasdienybę pasakoja A.Kanopkinas.
Ne vieno partnerio pasitikėjimą pelnęs sportininkas tvirtina, jog ieškant galimų lenktynininko karjeros finansavimo šaltinių, iš pradžių reikia atsižvelgti į ne rėmėjų, o partnerių paieškas.
„Tai, kad sportininkas kažkur užsidės lipduką – tai dar nieko nereiškia. Reikėtų užduoti klausimą – Kas toliau? Koks turi būti sekantis žingsnis? Kokias pridėtines vertes kursime kartu, Lietuvai ir kompanijai. Vieni prašo išbandyti jų produktus, kiti prašo būti matomi. Kita partnerių grupė prašo suteikti išskirtinės medžiagos, kurią galėtų transliuoti socialiniuose tinkluose. Pas kiekvieną poreikiai yra skirtingi, todėl būtina suvokti ir žinoti ką tu, kaip sportininkas, gali jiems pasiūlyti“, – savo patirtimi dalinasi A. Kanopkinas.
Dakarą nori įveikti sklandžiai
Dešimtys žinomiausių sportininkų vieningai sutaria, jog Dakaro ralis – nenuspėjamas. Vieną dieną gali būti tarp lyderių, o kitą – planuoti kelionę namo, bet net ir žinodami tai, nemaža dalis lenktynininkų, išvykdami į Dakarą, užsibrėžia itin ambicingus tikslus. O štai į savo pirmąjį Dakarą išvyksiantis A. Kanopkinas šiuo klausimu yra gerokai santūresnis.
„Norėčiau išvengti nuotykių trasoje. Norėčiau išvengti gedimų trasoje. Norėčiau 14 švarių dienų“, – sako jis.
„Tai yra pirmas kartas man. Tai yra pirmas kartas „CFMOTO“ kaip keturračiui, šitai technikai, kurią ruošiame. Aš manau, kad pirmaisiais metais reikėtų atsakyti į kelis klausimus: Ar ši technika gali finišuoti? Ar ji gali ištverti tiek kilometrų? Pirmais metais išsikelti didelius lūkesčius arba labai didelius tikslus ir vėliau perdegti, ir sudeginti visų trijų metų darbą būtų labai neprotinga ir nesąžininga visų partneriu akivaizdoje“, – priduria Antanas.
