Vienuoliktąjį sezoną Kauno „Žalgiryje“ žaidžiantis komandos kapitonas Paulius Jankūnas šimtus kartų davė interviu apie krepšinį. Tačiau šįkart Žalgiris.lt su Pauliumi kalba apie vaikus, senatvę, futbolą, legionierius, patriotizmą ir dar daug ką. Bet mažiausiai – apie krepšinį.
Futbole – Madrido „Real“ gerbėjas
– Daug interviu davusiems sportininkams vienas bene „mėgiamiausių“ ir labiausiai „užknisančių“ žurnalistų klausimų, kada pradėjote sportuoti...
– (Juokiasi) Sportuoti pradėjau nuo 11 metų...
– ... Ne, ne. Juokaujame. To neklausime ir šįkart su „Žalgirio“ kapitonu apie krepšinį beveik nekalbėsime. Pradėkime nuo futbolo. Lietuvos futbolo A lygoje žais ir Kauno „Žalgirio“ klubo futbolo komanda. Tiesa, kad Paulius Jankūnas treniruotėse pajuokavo, jog krepšininkai laimėtų tarpusavio dvikovą futbolo aikštėje?
– Neeee. Taip nesakėme. Nežinau, iš kur toks gandas. Jie – profesionalai, futbolą žaidžia beveik visą gyvenimą ir mums nėra jokių galimybių net svajoti prilygti jiems futbolo aikštelėje. Nors aišku kartais lengvesnėse treniruotėse ar vasarą ir mes paspardome futbolo kamuolį.
– Nebent jiems girnas ant kojų uždėtų?
– (Šypsosi) Jie turbūt ir be kojų futbole mus aploštų. Bet džiugu, kad įvyko šios jungtuvės. Beje, tikiuosi, kad klubas surengs šventinę akciją futbolo ir krepšinio aikštelėje.
– Žinome, kad futbolas Tau antras sportas pagal populiarumą ir esi didelis Madrido „Real“ gerbėjas. Tenka „kariauti“ su „Barcelona“ gerbėjais „Žalgiryje“?
– Kiekvieną sezonai vyksta mūšiai. Už „Real“ dar serga Edgaras Ulanovas. Aršiausi futbolo gerbėjai – aš, už „Barcelona“ sergantis Šarūnas Jasikevičius ir Miuncheno „Bayern“ gerbėjas treneris Gintaras Krapikas. Pasiskirstome į grupeles ir visada draugiškai vienas kitą patraukiame per dantį. Artėjant lemiamoms kovoms reikės su Šarūnu susilažinti. Kas buvo čempionate, kai „Real“ triuškinančiai pralaimėjo derbį „Atletico“?
Visi kažkada pralaimi, komandoje buvo traumuotų žaidėjų, bet tikiu, sportinė forma kils, juolab pirmauja čempionate ir sėkmingai žaidžia Čempionų lygoje. Tarp klubo darbuotojų yra tokių, kurie palaiko kelias komandas, tačiau visada ištikimai sirgau ir sergu už „Real“, o pasaulio čempionate už Braziliją. Pernai neturėjau, ką pasakyti, kai brazilai gavo nuo vokiečių. Už Vokietiją sergantis G.Krapikas triumfavo, o tas nelemtas rungtynes (pusfinalyje vokiečiai brazilus sutriuškino 7:1– aut. past.) žiūrėjome kartu...
Karjerą baigti norėtų „Žalgiryje“
– Kauno „Žalgiryje“ žaidi nuo 2003 metų. Tik 2009-2010 metų sezone žaidei už Maskvos srities „Khimki“. Turėjai ne vieną finansiškai pelningesnį pasiūlymą išvykti į užsienį, kodėl vis dar „Žalgiryje“ ir vis dar Kaune?
– Gal toks mano būdas? Esu pastovus. Nors „Žalgiryje“ pasitaikydavo finansinių problemų, tačiau mane tenkina sąlygos. Esu komandos ir Kauno patriotas. Neabejoju, kad klubas neišnyks, reikia laiko ir viskas eina gera linkme, valdžia daro protingus ir gerus sprendimus. Be to, „Žalgiris“ – vienas garsiausių Europos klubų savo istorija, kiekvienais metais žaidžia Eurolygoje, patenka į „Top 16“ etapą.
– Turbūt įtakos, jog esi čia, turi ir šeima?
– Taip. Tėvai, šeima, žmona. Kaune vaikai lanko darželį. Mane tenkina sąlygos. Kaunas – nuostabus miestas ir jį labai myliu. Ir, nors niekas nuo to nėra neapdraustas, tikiuosi, kad niekur neišvažiuosiu. Būtų nuostabu savo karjerą baigti „Žalgiryje“.
– Ką Tau reiškia žodis patriotas, juolab, šiais laikais kai kuriems žmonėms tai tušti žodžiai, emigravę jie užmiršta ir gimtą miestą, ir šalį.
– Kai kurie žmonės išvažiuoja ir dėl galimybių, norėdami atsiskleisti, išbandyti save. Kiekvienam savo kelias. Gyvenu Kaune, man patinka, myliu miestą, klubą ir žmones. Miestas gražėja, po kokių penkerių metų bus dar gražesnis. Myliu Senamiestį, Laisvės alėją. Kažkada užaugau, stebėdamas Kauno „Žalgirio“ žaidimą, dabar esu komandos dalis.
Klubas bando atsitiesti, mes vienas kitam padedame. Patriotizmas yra ne tik mylėti tai, kas tau gera ir lengva, ne tik džiaugsme, bet ir varge, sunkiose situacijose. Todėl nuoširdus ačiū žmonėms, kurie tiki komanda, ją myli ir yra ištikimi net sunkiu metu.
– Tūkstančius kartų girdimas skandavimas „Žalgiris!“ vis dar kelia emocijas?
– Žinoma, tai veikia ir užveda! Ir skandavimas, ir himno giedojimas „Žalgirio“ arenoje sukelia puikias emocijas ir kelia kovinę dvasią.
Dėl ko negali konkuruoti su R.Javtoku
– Vis dar erzinate „Lietuvos ryte“ žaidusį užkietėjusį „vilnietį“ iš Šiaulių Robertą Javtoką?
– (Juokiasi) Koks jis ten vilnietis. Jis – iš Šiaulių ir vis dar kalba šiaulietiškai. Tema „Vilnius Kaunas“ pajuokaujame, nors Robertas juokaudamas bando įrodyti, kad Šiauliai geriau net už Kauną.
– Oho, na ir kokių argumentų turi didžiausią humoro jausmą turintis „Žalgirio“ žaidėjas?
– Kad pas juos suremontuotas Šiaulių bulvaras ir neva metru ilgesnis už Laisvės alėją (iš tiesų Robertas gudrauja: Šiaulių bulvaro ilgis apie 1280, Laisvės alėjos – 1621 metras – aut. past.). Žinoma, jis juokauja ir yra lyderis pagal humorą. Bet randame jam kuo atsikirsti.
– Su R.Javtoku „Žalgirio“ kapitonas konkuruoja ir automobiliais „Porsche“. Kas pirmas įsigijo „Porsche Cayenne Turbo“?
– (Kvatojasi) Oi, šioje srityje su Robertu konkuruoti neįmanoma. Pas jį jau kitas lygis, kiti koziriai. Jis sakė, kad tai – geras automobilis, o norint tuo įsitikinti, reikia nusipirkti. Pirkau ir esu labai patenkintas.
Ilgiausiai žaidžiantis „Žalgiryje“
– Viena iš naujųjų Pauliaus pramogų – medžioklė? Beje, kartu su Dariumi Songaila. Todėl, kad automobiliais nekonkuruojate su R.Javtoku, o motociklais važinėti draudžia kontraktas su klubu?
– Oi, kiek daug žinote! Medžioklė kalbose prieš R.Javtoką – mano koziris, nes aš medžiotojas, o jis apie tai dar tik galvoja. Nuo paauglystės myliu gamtą, mišką. Medžioti planavau baigęs karjerą, bet kaimyno medžiotojo įtakotas išlaikiau egzaminus ir gavau bilietą. Tiesa, medžioju bene kartą kas du mėnesius ir man labiau imponuoja pabūti miške, ramybė. O D.Songaila – patyręs medžiotojas, medžiojo dar žaisdamas JAV, aš dar tik su žaliu lapu.
– R.Javtokas – „Žalgirio“ humoristas, D.Songaila – medžiotojas, L.Lekavičius – „daugiausiai kalbantis“, o P.Jankūnas?
– Iš dabartinės komandos daugiausiai metų žaidęs „Žalgiryje“. Tačiau nemėgstu apie save kalbėti. Geriau tegul kalba kiti, o dar geriau – nekalba nieko.
– Balandžio 29 dieną sukaks jau 31 metai. Vienuolika sezonų „Žalgiryje“. Atrodo, neseniai įspūdingai debiutavai „Eurolygoje“ prieš „Panathinaikos“, nors tau tuomet buvo 19 metų.
– Greitai lekia laikas. Labai keista. Širdyje tarsi to nejaučiu. Nors, žinoma, puikiai pamenu tas rungtynes (Paulius pelnė 12 taškų, atkovojo 6 kamuolius ir atliko tris rezultatyvius perdavimus – aut. past.). Laiką pajuntu tik pažiūrėjęs į vyresnį sūnų, kuriam jau 6 metai.
– Mintis išdavikė krebžda, kad liko dar kokie trys-penki sezonai?
– Oi, dar ne, ne. Viskas gerai, ačiū Dievui, didelių traumų nėra, energijos netrūksta.
Sūnui aiškinasi dėl pralaimėjimų
– Nemažai sportininkų nenorėtų, kad vaikai žengtų jų pėdomis, nes dėl karjeros reikėjo paaukoti daug dalykų.
– Negaliu teigti noriu to ar ne. Jie mato mane besitreniruojantį, kartu sportuojame, žaidžiame krepšinį, futbolą. Tad jie nuo mažens gyvena ir su sportu, ir yra linkę prie jo. Tačiau mokslai – labai svarbu ir, jei sūnūs kažką pasieks moksle, būsiu labai laimingas.
– Tavo sūnus Matas jau išrinktas „Žalgirio“ arenoje duris pravėrusio „Vaikystės miesto“ ambasadoriumi. Beje, ar žinai, kad dėl „Žalgirio“ pralaimėjimų vaikai dažnai verkia? Nekart matėme mamą ar tėtį apsikabinusį ir kūkčiojantį vaiką?
– Žinau ir labai gaila, jog nuliūdiname savo komandos gerbėjus, ypač, mažiausius. Nesu verkęs dėl krepšinio, bet viską labai išgyvenu širdyje. Aš irgi namuose gaunu pylos nuo sūnų ir turiu aiškintis, kodėl pralaimėjome ir blogai sužaidėme. Aiškinu, kad krepšinio aikštelėje, kaip ir gyvenime, būna ne tik pergalių, bet ir pralaimėjimų.
Apie legionierius – tik gerai
– Kaunas – lietuviškiausias miestas, tu – patriotas. Kaip reaguoji į čia atvykstančius legionierius?
– Oi, su jais neturiu problemų. Kiekvienas atneša kažką svarbaus. Jei jis dar geras žmogus, pritampa komandoje – nuostabu.
– Ką kapitonas išrinktų geriausiu „Žalgirio“ legionieriumi, su kuriuo teko žaisti?
– Buvo įvairių etapų. Geras buvo Eduardo Cota. Daug gero davė DeJuanas Collinsas, nors kai kurie smerkia, bet jis linksmas vyrukas ir būdamas geroje formoje labai mums padėdavo. Išskirtinis legionierius – Jamesas Andersonas. Tokių legionierių – vienetai, nes jis ne tik gerai žaidžia, bet ir vertas daug komplimentų kaip žmogus. Nemačiau blogų emocijų, veido mimikos ar arogancijos. Teigiamas, paprastas vyrukas ir puikus pavyzdys. Nors atvyko iš NBA, bet nedemonstruoja įnorių.
– Bet yra legionierių, kuriems verta mesti akmenį.
– (Juokiasi) Tegul tai lieka paslaptyje. Bet, žinoma, visokių buvo. Buvo, kurie ir nedirbo. Didžiausias donžuanas? Oi, tai tegul irgi lieka paslaptimi. Viskas, kas vyksta ne aikštelėje, tegul lieka drabužinėje.
Stimulas ir svajonės
– Tu gali „įkalti“ kamuolį į krepšį, o namuose vinį? Žmona Ieva kartais priekaištauja, kad vyrui trūksta tvarkingumo.
– Ai, žinot tas žmonas. Ji mėgsta nepiktai pabambėti ir mane erzina, ar žinau, kur namie padėtas dulkių siurblys. Kur jis? Žinau, žinau... Nesu tas, kuris namie viską tvarko. Pasaulis keičiasi, ne visada reikia įkalti vinį. Tačiau vasarą kaime galiu atlikti visus buities darbus ir mielai padedu ir moku dirbti sodyboje.
– Finansinė situacija gera, šeima tvirta, du vaikai, stabiliai žaidi „Žalgiryje“. Ar dar yra stimulų kažko siekti?
– Oi, yra! Ir su rinktine, ir su „Žalgiriu“. Noriu, kad „Žalgiris“ pakiltų aukščiau nei „Top 16“. Baigus karjerą bus iššūkis kažką nuveikti gyvenime ir save realizuoti kitoje srityje. Žinau, baigus karjerą būna sunku, bet apie tai negalvoju. Yra pavyzdžių, kai žmonės pernelyg anksti galvojo apie verslą, o tuomet nukentėdavo ir sportas, ir verslas.
– Senatvė dar toli, bet esi ją įsivaizdavęs? Supiesi krėsle, gurkšnoji gėrimą, greta sėdi žmona, aplankę vaikai, anūkai...
– Tikiuosi būsiu sveikas, turėsiu daug anūkų. Turime du sūnus, žmona nori ir dukters.
– Fabrikėlis, kaip sakė kadaise Arvydas Sabonis, dar neuždarytas?
– (Juokiasi) Na, žmona dar neatakuoja, bet... Yra pavyzdžių, kai sportininkai turi tris sūnus ar tris dukras. Tikiuosi sulauksim ir dukters.
– Bet net ir mėgdamas ramybę, pabėgęs nuo šurmulio į sodybą, žiūrėsi „Žalgirio“ rungtynes per televizorių?
– Oi, žinoma, žiūrėsiu. Gal atsiras vieta ir „Žalgirio“ arenoje, kur būtinai lankysiuosi. Bet netapsiu ekspertu, kaip kai kurie viską išmanantys komentatoriai.
– Atrodo Pauliui Jankūnui „Žalgiris“ jau į sielą įaugo visam laikui.
– Žinoma. Atrodo, kad net ir mano kraujas pradėjo žaliuoti.
