Jau pirmadienį D.Banevič su mama sugrįžo į Lietuvą bei Vilniaus oro uoste buvo gausiai pasitikta žurnalistų bei gerbėjų.
D.Banevič mama Alina kalbėjo apie judviejų komandą bei didžiulį dėmesį visame pasaulyje.
„Kojos buvo pakirstos ir nelabai galėjau paeiti. Bandžiau sulaikyti ašaras, bet nelabai pavyko“, – apie emocingą akimirką kalbėjo mama.
„Tos ašaros buvo pasididžiavimo. Mes neturime nei komandos, nei trenerio, ji padarė viską pati, su mano palaikymu. Aš esu visa jos komanda“.
– Ar tikėjote, kad kai ji pradėjo šokti breiką, nueis šitokį kelią?
– Aš ja tikėjau, palaikiau. Sakiau, kad jeigu nepavyksta stovėti ant rankų, ne viskas iš karto pasidaro. Per du metus tapome pasaulio čempionais ir tikrai to nesitikėjau. Ji įdėjo daug darbo, dabar bus naujas etapas, grįš į salę ir įdės dar daugiau darbo.
– Jums reikia stabdyti ją, kad nepersitreniruotų?
– Būna įvairiai, visada stengiuosi, kad ji būtų pavalgiusi. Labai pergyvenu, nes ji išeina į treniruotę, o kai ji ten būna, stengiasi nevalgyti. Šiaip tai nestabdau, ja pasitikiu ir mes vieną kitą labai gerai jaučiame, todėl kartais nereikia ir žodžių.
– Pasaulio reitinge esate trečioje vietoje?
– Iki pirmos vietos mums trūksta 150 taškų, bet tas reitingas mums nebesvarbus, man pasakė, kad jį pamiršti. Mes skrisdavome per visas pasaulio šalis, kad išlaikyti tą reitingą, bet dabar bus naujas etapas.
– Esate komandoje dviese, o kiek reikėtų?
– Nesvarbu ko reikėtų, JAV turi apie 20 žmonių, Prancūzija irgi.. Japonija turi dietologus, kineziterapeutus, bet mes nusprendėme, kad būsime dviese.
– Tai jums nieko netrūksta?
– Nesvarbu – trūksta ar netrūksta, mes susitvarkome. Galbūt net kaip tik ta komanda kažkiek trukdytų. Aišku, galvosime apie kineziterapeutą bet mums gera kartu – kai reikia patylėti, patylime, kai reikia džiaugtis – pasidžiaugiame. Mums gera dviese.
– Ar nevargina dėmesys?
– Mes pripratę. Galbūt Lietuvoje negaudavome dėmesio, bet kitose šalyse tikrai jo gauname. Japonijoje kelis kartus buvome, kur dėmesys dar didesnis nei dabar Lietuvoje.
– Pro breiko bendruomenę Nika nelabai lengvai praeina?
– Kai laimėjo auksą, ji 40 minučių stovėjo ir dalino parašus bei fotografavosi. Pas mus galbūt lietuviai kuklesni, bet dėmesio netrūksta visur.
