Sunkiausiais momentais išliko kartu
– Mindaugai, koks buvo praėjęs sezonas?
– Sėkmingas, be traumų, nemažai teigiamų emocijų. Tikrai geras. Ir man asmeniškai, ir komandai.
– Esi ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas, rungtyniavęs Olimpinėse žaidynėse. Su Vilniaus „Lietuvos rytu“ laimėjai ULEB taurę, LKL. Ką tau reiškia ši antroji vieta, žinant tai, kad ją laimėjai su gimtojo miesto komanda, kuri po 29-erių metų pertraukos pateko į šalies čempionato finalą?
– Sidabro medalis labai svarbus ir turės ypatingą reikšmę mano apdovanojimų kolekcijoje. Kaip ir minėjai, teko visur pažaisti ir kažką laimėti, bet šiemet niekas tokio rezultato iš mūsų nesitikėjo, o mums pavyko tai padaryti. Galbūt ir patys netikėjome, bet tiek nuveikėme.
– Kaip manai, kas lėmė visas sezono pergales ir antrąją vietą?
– Esu minėjęs, kad turėjome tikrą komandą. Nors buvo pykčių, įvairių gerų ar blogų emocijų, visko, bet ir aikštelėje, ir už jos ribų, išlikome kartu. Tai ir lėmė tokį rezultatą.
– Buvo daug kalbų, kad esate labai patyrusi komanda, turite daug vyresnių žaidėjų ir sezono pabaigoje neatlaikysite – pakirs nuovargis. Kaip jautėtės finiše? Kaip pavyko nustatyti krūvius, kad metai buvo tokie sėkmingi?
– Čia ir trenerių indėlis, kad jie sureguliavo krūvius. Be to mes, patyrę žaidėjai, mokame pagudrauti, kur reikia pridėti, kur reikia nuimti, pasimuliuoti. Juk žinai savo kūną – kai per daug, vadinasi, reikia poilsio. Galbūt praleisti treniruotę ar joje lengviau atlikti kažkokius dalykus.
– Jei komanda išsaugos branduolį, kitąmet gali būti dar metais vyresnė. Kaip įmanoma išlaikyti tą, ką pasiekėte?
– Nežinau, turbūt klausimas krypsta klubo prezidentui, valdžiai. Įdomu, kas planuojama, galvojama, kokios idėjos. Mano nuomone, viskas įmanoma. Tereikia noro, pastangų, o toliau – žiūrėsim, ką pavyks surinkti, kas bus treneriais, žaidėjais, kokie bus tikslai. Šiemet kartelę išsikėlėme labai aukštai. Manau, kitas sezonas turėtų būti labai įdomus.
– Savo karjeroje turėjai begalę trenerių. Kur bedirba tavo dabartinis strategas Kazys Maksvytis, laimi medalius. Ką gali pasakyti apie K. Maksvytį ir kaip manai, ką jis gali pasiekti?
– Kiekvienas treneris skirtingas, turi savas filosofijas. Su visais įdomu dirbti, iš kiekvieno yra ko pasimokyti. Kaip daugelis juokauja, kur eina treneris Kazys, iš paskos seka ir sėkmė. K. Maksvytis – geras, protingas treneris, turintis savo idėjų, filosofiją. Buvo smagu su juo dirbti.
Nori aplenkti ilgaamžiškiausius
– Būna, kad per rungtynes pasiginčiji su teisėjais, bet jie garbingiausio LKL žaidėjo apdovanojimą skyrė tau. Kaip manai, kodėl?
– Nežinau, reikėtų jų paklausti. Atsiimdamas prizą, sakiau, kad, atrodo, ir pasipykstam, kartais pasakau vieną kitą griežtesnį žodį. Tačiau tai turbūt emocijos. Tiesiog varžybų metu bendraujame, padiskutuojame. Per visą savo profesionalo karjerą nesu gavęs nė vienos techninės pražangos. Galbūt tai parodo, kad nesu konfliktiškas. Stengiuosi nesivelti į kivirčus ir neeikvoti energijos.
– Kam pats skirtum garbiausio LKL žaidėjo prizą?
– Reikėtų pagalvoti. Taip staigiai neatsakysiu, nes turėčiau peržvelgti visų žaidėjų sąrašą. Manau, kandidatų tikrai atsirastų, nes kasmet yra po tris nominantus ir jie visada skirtingi. Labai džiugu, kad mane taip įvertina. Malonu, jog garbingiausio žaidėjo prizą gavau trečią kartą per keturis sezonus.
– Tau pačiam 38-eri. Ar žaisi kitąmet?
– Tikrai žaisiu dar dvejus metus. Taip manau, bet bus matyti, nes galiu sakyti, kad rungtyniausiu penkis sezonus, tačiau viskas priklausys nuo traumų, kūno. Dabar, kol yra noro, entuziazmo, reikia žaisti. Tuo labiau, kad kūnas leidžia.
– Kur tavo ilgaamžiškumo receptas?
– Yra tokių, kurie ilgiau pražaidę. Reikia juos aplenkti. Kiek žinau, Rolandas Skaisgirys rungtyniavo iki 41-erių.
Mano karjerą galbūt lėmė genai, pasiruošimas. Anksčiau, kai atstovavau rinktinei, po sezono pailsėdavau, tada – į nacionalinę komandą, vėliau – į klubą. Dabar, vasaromis, kūnui, galvai leidžiu porą savaičių pailsėti, po to pradedu judėti, nes jeigu lovoje gulėsiu ir du mėnesius nieko nedarysiu, bus labai sunku.
