Genialus muzikantas, laidų vedėjas, populiariausio muzikinio projekto „X faktorius“ komisijos narys ir tiesiog kūrybingas žmogus. Iš kitos pusės – paprastas ir žemiškas žmogus, su kuriuo tapatintis gali daugelis lietuvių, o jo nuomonė įvairiais gyvenimo klausimais – visuomet įdomi. Marijonas, kaip ir dauguma mūsų, neįsivaizduoja savo gyvenimo be sporto ir atidžiai seka prie kulminacijos priartėjusį pasaulio futbolo čempionatą Katare.
Išskirtiniame interviu naujienų portalui tv3.lt M. Mikutavičius atskleidė, kokią vietą jo ir jo šeimos gyvenime užima sportas, sveika gyvensena bei pasidalijo nostalgiška istorija, nuo kurios prasidėjo jo aistra futbolui.
Vienas pagrindinių TV3 grupės veidų taip pat aptarė aktualią sporto ir politikos temą. Pasak pašnekovo, didžiausią sporto renginį po olimpinių žaidynių į savo šalį atsivežęs ir žmogaus teisių pažeidimais garsėjantis Kataras jau gailisi šio sprendimo:
„Jeigu nesugebi priimti viso plataus ir spalvingo pasaulio, tada nedaryk tokios šventės. Nebandyk įkurti viešnamio ten, kur stovi mečetė. Kataras pabandė tą padaryti ir dėl to yra taip nekenčiamas“, – savo pastebėjimais su tv3.lt skaitytojais dalijasi Marijonas.
TV3 grupė savo eteryje rodo išties labai daug sporto. Kas labiausiai patraukia jūsų akį?, – paklausėme Marijono.
Dažniausiai žiūriu futbolą, tenisą ir „Formulę-1“. Visa kita – fragmentiškai ir iš neturėjimo ką veikti.
Nebuvau didelis „Formulės“ gerbėjas, kol „Netflixe“ neatsirado „Drive To Survive“ serialo. Tai nesvietiškai gera dokumentika, kuri mane labai užkabino. Ten labai „prikišamai“, suprantamai ir koncentruotai parodo visus niuansus. Kai automobiliai važiuoja savo nuobodžius ratus, tu nieko nežinai. Tu nejauti realaus greičio, todėl tiesiog stebėti lenktynes gali būti nuobodoka. Bet po serialo susipažinau su lenktynininkų pavardėmis, komandomis ir pasidarė įdomu. Kai žinai veikėjus, visada įdomiau žiūrėti. Nors dabar žiūrėti lenktynes įdomiau, tačiau pripažinsiu ؘ– užkulisiai kur kas įdomesni.
O kuo traukia tenisas?
Tiesiog prieš 5–6 metus pradėjau jį pats žaisti. Aišku, jau anksčiau žinodavau „išpromintus“ ir „mainstreaminius“ teniso veidus, bet pradėjus pagauti niuansus, žinant, kodėl, kaip ir dėl ko tas kamuoliukas taip lekia, pats tenisas darosi įdomesnis.
Kaip dar stengiatės palaikyti savo fizinę formą?
Specialiai į sporto klubus nevaikštau ir svarmenų nekilnoju. Nemėgstu bėgioti, mano rytinė mankšta, sakykime, yra labai greita. Namie yra keletas svarmenų, kuriuos kartas nuo karto pakilnoju, atlieku tam tikrus pratimus pilvo presui ir t. t.
Jeigu pavyksta, po du kartus per savaitę žaidžiu futbolą ir tenisą. Futbole krūvio gauni tiek, kad viską skauda per visus kampus.
Kaip galėtumėte apibūdinti jums teikiamą sporto naudą?
Nežinau, koks yra gyvenimas be sporto. Iš esmės visada mėgdavau žaidimus su kamuoliu. Man atrodo, kad kai tavo kūnas negauna sportinio krūvio, tai yra didžiulė nenauda ir bėda. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai vaikystėje pradėjau lankyti futbolo treniruotes, aš nustojau sirgti. Aišku, kažkoks virusas ateina, bet jeigu futbolą žaidi gryname ore kiaurus metus, mano galva, organizmas užsigrūdina. Nesakau, kad turi žaisti vien futbolą. Kartais tiesiog labai gerai būti gryname ore, vaikščioti.
Antras dalykas, mums, miestiečiams, reikalingas judėjimas, nes mes dažnu atveju neiškišame nosies į lauką ar tai būna labai fragmentiški išėjimai nuo automobilio iki parduotuvės ir pan.
Kaip atspiriate pagundai tiesiog likti namuose ant sofos ar sportą iškeisti į kitas pramogas – kiną, barą ir pan.?
Aišku, būna tokių minčių. Su draugais pakalbame, kad likti namuose, kur šilta gera ir jauku, atrodo kur kas lengviau. Bet aš žinau, kad už tą nenorą ir tingėjimą, 50 kartų geresnis jausmas yra tada, kai po treniruotės esi kažkiek nuvargęs, bet labai laimingas. Ta būsena yra labai gera ir svarbi. Reikia visada nugalėti tingulį ir būsi dešimteriopai apdovanotas.
O ar savo šeimą galėtumėte apibūdinti kaip pakankamai fiziškai aktyvią? Jūsų augantis sūnus mato gerą jūsų pavyzdį, galbūt jau ir pats lanko kažkokį sporto būrelį?
Aš, kaip tėvas, noriu, kad jis lankytų futbolą, bet jis to nenori (juokiasi). Kartais mes su kamuoliu išeiname į lauką, bet sūnus, bent jau kol kas, nelabai trokšta žaisti futbolą. Dabar jis mokykloje pamėto į krepšį ir dar lanko karate. Mano antroji pusė mėgsta bėgioti – Ievai nubėgti keliolika kilometrų yra taip pat lengva, kaip išsikepti kiaušinienę. Aš, greičiausiai, po tokio „kilometražo“ mirčiau arba nepasiekčiau finišo. Esame bandę bėgti kartu, bet esu labai blogas partneris, nes vos užsukus už namo kampo sakiau, kad gal atsisėskime pailsėti. Kartais kartu pažaidžiame tenisą. Ieva taip pat vaikšto į kažkokius gudrius šiuolaikinius užsiėmimus – pilatesą ir pan., kuriuose aš nesigaudau.
Kiek pamenu, anksčiau mėgdavote Jose Mourinho ir dažnai cituodavote jo filosofinius pasisakymus. Ar turite trenerių, sportininkų, kurie šiandien jus žavi savo charizma?
Dabar mano smagiausi treneriai yra „Liverpool“ treneris Jurgenas Kloppas ir „Arsenal“ treneris Mikelis Arteta. Jie žavi, nes jų vadovaujamos komandos atneša pergales. Nežinau, kokie tai žmonės ir ar iškęstume vienas kitą valgydami kartu šnicelį, bet trenerius, kurių nepažįstu, vertinu pagal jų rezultatus. Taip, „Liverpool“ dabar klumpa, bet tu negali atimti tų pasiekimų, ką J. Kloppas padarė per paskutinius kelis metus.
Muzikos žurnalistas Ramūnas Zilnys yra taikliai jus pavadinęs Lietuvos Bruce‘u Springsteenu – ar patinka toks apibūdinimas?
Ties sakant, šito palyginimo nebuvau girdėjęs arba jo neužfiksavau. Man patinka. Manau, kad geriau būti Lietuvos Bruce‘u Springsteenu nei Lietuvos Taylor Swift.
Kaip ir B. Springsteenas, esate parašęs fantastiškų dainų, kurias dainuoja visa tauta. Jūsų kūryboje pakankamai ryški ir sporto tematika – į istoriją įėję „Trys milijonai“, „Nebetyli sirgaliai“, „Ryto“ himnas. Bet pirmoji daina buvo apie futbolą, tiesa?
Taip, bet „Bliamba juk aš tave myliu“ buvo labiau meilės daina atsispiriant nuo futbolo. Tai buvo laikmetis, kai mes su draugais labai žiūrėdavome futbolą ir kartais juokdavomės, kad jeigu mergina trukdo žiūrėti futbolą, tai reikia mesti merginą. Bet gyvenimas parodė, kad futbolą kai kuriems mesti lengviau nei merginą. Taip ir turėtų būti. (šypsosi).
Tai buvo daina su „humorėliu“, kai vaikinas dingsta žiūrėti futbolo rungtynių. Jis prisiekinėja, kad labai myli merginą, tiesiog jam kartais reikia su draugais išeiti pažiūrėti futbolą ir pabūti vyriškoje kompanijoje.
Daina sukurta laikmečiu, kai Lietuvos futbolas buvo savotiškame pakilime – turėjome tokių žaidėjų kaip Edgaras Jankauskas, Tomas Danilevičius, Marius Stankevičius, sužaisdavome lygiosiomis su Ispanija, Vokietija, Italija. Tada buvo daugiau tikėjimo, kad galime patekti į tokias futbolo šventes, kaip dabar Katare vykstanti Pasaulio taurė?
Kad mes patektume į pasaulio čempionatą, aš niekada netikėjau. Tiesa sakant, abejodavau ir dėl Europos čempionatų. Faktas, kad turėjome gerų žaidėjų, kurie žaisdavo pajėgiose lygose. Iki jūsų minėtų futbolininkų turėjome ir Valdą Ivanauską, Arminą Narbekovą.
Tiesa sakant, Lietuvos futbolo saulėlydis bėgant metams yra akivaizdus. Mūsų futbolo eksportas galiausiai susitraukė iki kaimyninių lygų ir netgi ten mūsų žaidėjai jau sėdi ant suolo. Jokių vilčių dėl mūsų tarptautinės sėkmės nepuoselėju. Esu realistas ir gal, kažkada man mirus, kažkur ir pateksime. Kita vertus, turint omenyje mūsų demografinę padėtį, greičiausiai to irgi nebus. Vienintelė paguoda, kad pasistatėme bent vieną stadioną. Nežinau, ar reikia antro, bet kad turime vieną – jau neblogai.
Galbūt mūsų išeitis galėtų būti futbolininkų natūralizacija?
Manyčiau, kad tai galėtų būti kelias. Krepšinyje ir kituose sportuose turime labai stiprią nacionalizmo poziciją, bet aš visada sakiau, kad tai atsiranda visose šalyse. Kažkur Balkanuose pradeda žaisti žmonės iš Pietų Amerikos ir būtų kvaila išdidžiai sėdėti ir žiūrėti, kai visi tai daro, o mes vis pralaiminėjame. Šiame globaliame pasaulyje natūralizacija neturėtų stebinti. Jeigu žaidi kortomis ir matai, kad kažkas sukčiauja, o tu nori laimėti, tada kažkuria prasme sukčiauti turi visi. Nematau problemos, jeigu kažkoks vaikinas iš Brazilijos nori atiduoti savo sielą Lietuvai ir gyventi čia sausio mėnesį prie -20, duokim jam šansą.
Dabar ypač populiarėja e-sportas. Ar kažkiek teko prisiliesti prie šio dalyko?
Tai, kaip ir viskas, yra verslas. Esu matęs internete kažkokias rungtynes, žinau, kad dideli futbolo klubai investuoja į šią sritį ir tai yra ateitis. Jeigu ten pradeda vaikščioti pinigai ir pelnas, natūralu, kad tai gali plėtotis. Aš, matyt, esu iš tų, kurie nelabai suprantu tokių dalykų. Man žaisti futbolą su konsole rankose yra labiau laiko užmušinėjimas negu sportas. Suprantu, kad ten yra savų reikalų – savotiškos ištvermės, traumų, kitų niuansų. Visgi picą ėdantis „bičas“, gerai žaidžiantis FIFA 2K’22, man neatrodo panašus į sportininką. Aišku, tai galbūt yra pasenęs požiūris.
FIFA prezidentas Gianni Infantino, kalbėdamas apie skandalais apraizgytą Pasaulio taurę Katare ragina nemaišyti sporto su politika. Ar sutinkate, kad sportas ir politika vienas nuo kito visgi yra neatsiejami?
Be abejo. Iš esmės viskas yra panaudojama politikai. Pavyzdžiui, kultūra, prie kurios ir priskirčiau sportą. Kultūra visada yra įrankis, kurį politikas gali panaudoti savo tikslams pasiekti. Reikia prisiminti, kad futbolo čempionatai gimė būtent iš politikos. Pirmasis pasaulio čempionatas Urugvajuje 1930 m. buvo tampriai susijęs su šios šalies nepriklausomybės atgavimu. Urugvajui reikėjo pasaulio akyse save parodyti ir įtvirtinti kaip atskirą ir nepriklausomą valstybę. 1934 m. pasaulio čempionatas fašistinėje Italijoje Benito Musollini irgi buvo naudojamas kaip minkštoji galios priemonė, reklamuojant savo šalį, formuojant jos teigiamą įvaizdį ir t. t.
Tokių masinių renginių šaknys visada yra iš politikos. Dažnu atveju tai yra politikų noras pasipuikuoti ir savo tautai parodyti, kokius puikius lyderius jie turi, nes pasaulio futbolo čempionatas vyksta jų šalyje.
Kaip vertinate visus cirkus, kurie dabar vyksta Katare?
Kataro problemos buvo užprogramuotos ir aiškios nuo pat pradžių. Nereikia spėlioti ar kelti sąmokslo teorijų – mes juk puikai žinome, kad buvo keliamos teisinės bylos ir krito FIFA galvos, nes galimybė Katarui rengti čempionatą buvo atiduoda pasitelkiant korupciją ir kyšius. Problema tame, kad traukinys jau buvo pajudėjęs ir kažką keisti ar stabdyti buvo per vėlu.
Kataras turbūt taip ir nesuvokė, kad kartu su futbolu ir dėmesiu savo šaliai, į savo valstybę taip pat atsiveža krūvą nenuoramų vakariečių, demokratinio pasaulio atstovų ir žiniasklaidos, kuri ieško galimybių kalbėti apie žmogaus teises.
Visi jie atsivežė savo pamatinį pasaulėžiūros principą, kad žmogaus teisės yra aukščiau visko. Ir kai tie žmonės atvažiuoja ir tu tikiesi viską suvaldyti... Manau, Kataras jau gailisi, kad jie turėjo tokią ambiciją. Jeigu jie įsivaizdavo, kad sumokėję 2020 milijardų jie pasaulio akyse pataisys savo reputaciją arba nupieš labai jaukios šalies įvaizdį, tai bent jau didžiajai daliai išsivysčiusio pasaulio taip neatrodo.
Kokius jums jausmus kelia faktas, kad Vakarų pasaulio pamokslavimai ir pasipiktinimai Katare iš esmės nieko nepakeis?
Tiesa sakant, mano surambėjusios širdies labai nesujaudino, kad statydami stadionus žuvo tūkstančiai žmonių. Nesujaudino, nes nežinau, kiek jų žuvo statant stadionus kitose valstybėse. Nemanau, kad tai yra vien Kataro problema. Kataro problema tame, kad mūsų pasaulis dabar yra padidėjusio jautrumo bet kokiai informacijai. Esame lyg sraigės akys, kurias palietus viskas sprogsta. Kitas klausimas yra dėl žmogaus teisių. Jeigu aš atvažiuoju į Katarą kaip turistas, man nėra nuostabos, kad ten turėčiau elgtis pagal vietos įstatymus ir galiojančius teisės aktus. Eidamas į bažnyčią nesitikiu roko muzikos, nes tikiu, kad ten susirinkę žmonės švenčia kitaip. Tai irgi yra jų teisė ir aš ją gerbiu.
Bet kai Kataras kviečia į savo valstybę ir sako, kad mes visi lygūs ir vienodi, žada šventę visiems neišskiriant nieko ir staiga paaiškėja, kad atvažiavus tu negali elgtis kaip tinkamas, nes nešioji netinkamus marškinėlius, užsidėjai ne tą apyrankę ir už tai gali būti patrauktas bent jau administracinėn atsakomybei, tai yra nenormalu. Jeigu nesugebi tvarkytis ir priimti viso plataus ir spalvingo pasaulio, tada nedaryk tokios šventės. Nebandyk įkurti viešnamio ten, kur stovi mečetė. Kataras pabandė tą padaryti ir dėl to yra taip nekenčiamas.
Kalbant apie sportinę dalį – ar žiemą vykstantis pasaulio čempionatas jus įtraukė?
Stebiu daug rungtynių, kiek tik leidžia darbai. Aišku, reikia pripažinti, kad čempionato „vibe‘as“ vis tiek geresnis vasarą. Daugeliui mūsų reikia priprasti prie kitokio šventimo, nes paprastai futbolo čempionatai asocijuodavosi su draugais, ežeru, vasara, šiluma, pirtimi ir t. t. Dabar tai vyksta per patį darbymetį – visi prieš Kalėdas skuba atlikti savo darbus. Tai yra šventė, bet ji kitokia. Tai lyg nuspręstum Kalėdas švęsti liepos mėnesį. Tačiau iš sportinės pusės – žiauriai įdomios rungtynės, geras futbolas, daug netikėtumų.
Turbūt tokia šventė – gera galimybė į futbolo pasaulį įtraukti ir sūnų?
Pora kartų bandžiau jį pakviesti kartu pažiūrėti futbolo rungtynes, bet išgirdau aiškų „Ne“ ir daugiau nesiūlau. Tiesa, sūnus paklausia, už kuriuos sergu – „raudonus“ ar „baltus“. Viskas normalu, nes kai man buvo šešeri, aš irgi nesidomėjau sporto reikalais per televizorių.
O kada ir kaip pats susidomėjote futbolu?
1982 m. Ispanijoje vykęs pasaulio čempionatas buvo pirmasis, kuris man buvo svarbus. Tą vasarą buvau pas senelius kaime ir labai užsimaniau tapti futbolininku. Po rungtynių iškart su kamuoliu bėgdavau į lauką ir įsivaizduodavau, kad esu Maradona, Zico, Karlas-Heinzas Rummenigge‘as ir kiti. Tai man buvo žiauriai svarbus čempionatas. Kiek spėdavau, bandydavau užsirašinėti futbolininkų pavardes, tam turėjau paskyręs atskirą sąsiuvinį. Nuo tada nepraleidau nė vieno futbolo čempionato.
Pamenu, kad dėdė parvežė lipduką, ant kurio buvo to čempionato talismanas – besišypsantis apelsinas su futbolo kamuoliu. Tą lipduką užsiklijavau ant pianino ir tas pianinas su tuo lipduku iki šiol stovi pas tėvus namuose. Kai buvau 7-erių, 1978 m. Argentinoje vykęs pasaulio čempionatas manęs dar visiškai nedomino.
Kokias rinktines šiandien labiausiai palaiko Marijonas Mikutavičius?
Kiek vėlesniame savo gyvenimo etape buvau šiek tiek susirgęs britofilija ir nuo to laiko palaikau Angliją. Visgi nuo pat vaikystės mėgstamiausia mano komanda yra Brazilija. Nemačiau, kai žaidė Pele ar Garrincha, bet žiūrėjau filmus apie juos. Brazilai yra kažkas tokio. Jie gali būti labai šaunūs ir techniški, bet labai nestabilūs emociškai – gali apsiverkti ir pan. Bet ta elegancija ir stilistika, kurią brazilai demonstruoja su kamuoliu, yra išskirtinė.
Jeigu čempionatą laimėtų Argentina, nepykčiau, nes Lionelis Messi bent kartą taptų pasaulio čempionu. Messi yra tas, kuris žmonėms neša džiaugsmą ir tai daro jau labai ilgai. Tai turbūt yra geriausiai kada nors kamuolį varinėjęs žmogus šiame pasaulyje. Jeigu jam pasisektų, aš tikrai džiaugčiausi.
