Nors išgirdus žodį „žalgirietis“ mums visų pirma kyla asociacijos su raumeningais ir kovingais krepšininkais, aikštelėje nenusileidžiantiems niekam ir niekur, net ir šie milžinai kažkada buvo maži, verkiantys kūdikiai, o vėliau – išdaigas mėgstantys vaikai.
Apie savo atžalas mamos dažniausiai pasakoja su šypsena veide, daug ir plačiai. Ne išimtis ir žalgiriečių Pauliaus Jankūno, Manto Kalniečio bei Mindaugo Kuzminsko mamos. Vos sužinojusios, jog teks kalbėti apie savo vaikus, visos kaip susitarusios tampa kur kas linksmesnės ir net nemano praleisti progos pasidalinti kartu su sūnumis išgyventais vargais bei džiaugsmais.
Žaisti krepšinį paskatino būsimas komandos draugas
Jei M.Kalnietis su M.Kuzminsku vaikystėje buvo judrūs, vietoje nenustygstantys vaikai, tai visiška priešingybė šiems, pasak mamos Reginos, buvo dabartinis Kauno „Žalgirio“ kapitonas P.Jankūnas.
„Geras, ramus, paklusnus, jautrus ir nuoširdus vaikas. Aišku, tikriausiai visos mamos taip sako apie savo vaikus, bet Paulius tikrai buvo toks. Iki kokių pusantrų metų – tikras verksniukas. Bet apskritai problemų su juo neturėjome niekur – nei mokykloje, nei namuose. Augo, augo ir užaugo. Galima netgi sakyti – standartiškai.“
R. Jankūnienė neslėpė – iš vaiko elgesio beveik neįmanoma buvo pasakyti, jog šis ramus žmogutis kada nors bus krepšininkas: „Tikrai nepasižymėjo hiperaktyvumu. Būdamas mažas Paulius buvo tikrai ramus ir nebūčiau maniusi, jog ateityje jis taps profesionaliu krepšininku.“
Pasirodo, jog prieš pradėdamas lankyti krepšinio treniruotes dabartinis „Žalgirio“ puolėjas kurį laiką užsiėmė tautiniais šokiais. Tiesa, tikros meilės šokiams tėvai sūnui taip ir neįskiepijo, o Pauliaus meilė krepšiniui, matyt, buvo įgimta.
„Sūnaus krepšinio treniruotėms tikrai neprieštaravome. Buvo laikas, kai jį vežiojau į tautinių šokių užsiėmimus, bet paskui labai jau nenorėjo ten eiti ir draugas M. Kalnietis nusivedė į krepšinį. Tai įvyko ketvirtoje klasėje. Pradėjus žaisti krepšinį pradžioje kiek nukentėjo mokslai, tačiau pavyko rasti kompromisą ir mokykloje jam sudarė geras sąlygas bei grafiką. Jei mokyklos vadovai nebūtų tokie supratingi, nemanau, kad būtų buvę įmanoma viską sėkmingai užbaigti.“
Krepšinis – ir paskata mokytis
P. Jankūno vaikystės draugas ir žmogus, kuriam Paulius turėtų būti dėkingas už tai, jog tautinius šokius iškeitė į oranžinį kamuolį, M. Kalnietis, vaikystėje buvo visiškai kitoks. Pasak mamos Jolantos, tai žmogus, kuriam krepšinis jau nuo mažens – buvo viskas.
„Mažas Mantas buvo be galo aktyvus, užsispyręs ir geras vaikas. Turiu omeny, aš juo galėjau pilnai pasitikėti, nes žinojau, kad tikrai nepadarys gėdos. Net ir pas stomatologą drąsiai eidavome – tiesiog žinojau, jog nieko nepasakys, nerėks. Kažkokių problemų neturėjome, o krepšiniu domėjosi nuo pat mažens“, - apie atžalą pasakojo J.Kalnietienė.
Manto mama prisiminė ir vieną juokingesnį įvykį vaikystėje: „Vieną kartą grįžtu namo po darbo ir nerandu namuose nei Manto, nei jo brolio. Žiūriu, ant stalo raštelis, jog jie abu išvažiavo į sodą pas močiutę. Nueinu į balkoną, o ten – didelis stiklas. Grįžtu į kambarį, pažiūriu – lango nėra, tik rėmas. Iš karto važiuoju į sodą ir klausiu, kas buvo. Kaip pasirodė, abu žaidė namie krepšinį ir nukentėjo langas. Ką galėjo – sutvarkė, ko ne – ne, ir abu pabėgo į kaimą.“
Kaip įvardino mama, sūnaus galva tiesiog visada buvo „pramušta“ krepšiniu. „Be krepšinio jis nematė nieko. Jei kur nors per televiziją rodydavo šį žaidimą, tai sėdėdavo ir žiūrėdavo. Jei kieme žaisdavo vyresni vaikai – iš karto bėgdavo prisijungti. Gretimame kieme rinkdavosi penkiais metais vyresni vaikai. Patys jie pasistatė krepšinio lanką, viską pasidarė. Vasaros metu važiavome į sodą, bet kad Mantas važiuotų – kur tau. Su tais vaikais kartu valgė tortą ir taip šventė aikštelės įkūrimą. Kad ir kur bevažiuotume, jei lauke – krepšinis, žinok, jog Mantas lieka“, - apie sūnų su šypsena pasakojo mama Jolanta.
Pasak jos, šeima kliūčių vaikui daryti tai, ką šis nori, niekada nedarė, netgi priešingai – džiaugėsi, jog berniukas turėjo užsiėmimą.
„Aš visada buvau už tai, kad vaikas turi kažkuo užsiimti. Labai džiaugiausi, kad sūnus nori tuo domėtis. Tiesa, prisipažinsiu, niekada nemaniau, kad tai bus jo gyvenimo kelias. Tiesiog norėjau, kad nesišlaistytų gatvėmis. Krepšinis – juk kur kas geresnė veikla. Beje, su krepšiniu viskas gavosi labai gerai. Ypač pažangą pasiekėme moksluose. Mantas žinodavo – jei pamokos nebus paruoštos, į treniruotę neis. Tai buvo puiki auklėjimo priemonė. Netgi pažymiai pakilo.“
Per žingsnį nuo krepšinio teisėjo darbo
Labai panašaus charakterio vaikystėje buvo ir kitas žalgirietis – M.Kuzminskas. Kaip atskleidė šio mama Zita, jau nuo pat mažens Mindaugas visada troško dėmesio ir norėjo būti geriausiu. Tiesa, tai tikrai ne visada pavykdavo.
„Apie Mindaugą galiu pasakyti, jog jis buvo labai aikštingas ir visą laiką troško būti dėmesio centre. Toks tikras kovotojas už save. Jei lyginti su broliu Sauliumi (taip pat krepšininkas, atstovauja Ventspilio „Ventspils“ ekipai), tai jie buvo dvi visiškai skirtingos asmenybės. Mindaugas – toks naminukas, jaunėlis, bet visur norėjo lyderiauti. Ir namie, ir mokykloje. Tik viena smulkmena – jam ne visada tai pavykdavo“, - linksmai pasakojo Z.Kuzminskienė.
Ji atskleidė ir dar vieną įdomią detalę. Pasirodo, jog savo laiku sūnus stengėsi įrodyti savo pranašumą prieš bendraamžius netgi greitajame skaityme. „Mindaugas visada pasižymėjo judrumu. Nenustygdavo vietoje. Štai mokykloje netgi greitąjį skaitymą išmėgino. Nenorėjo daryti tik dviejų dalykų – eiti į šokius bei dainuoti. O viską kitą tikrai darydavo. Ir spektakliuose vaidindavo, ir vakarėlius vesdavo, ir ko tik dar neprisigalvodavo. Aš kartais jam netgi sakydavau, jog pagalvotų, ko jam iš tiesų reikia.“
Besijuokdama M.Kuzminsko mama prisiminė ir vieną išties nuotaikingą istoriją. „Tada jam buvo šešeri, kai iškrėtė šią išdaigą. Jo dėdės tradiciškai rūkė ir jį erzino, sakydami, jog tai labai skanu. Jis grįžo į Vilnių iš kaimo su draugu, išėjo ir susikūrė lauželį. Aš tik žiūriu, kad vaikas kažkur dingo, o ten toliau kažkas rūksta. Pasirodo, jog jie du prisirinko nuorūkų, susikūrė laužą ir sau rūko patenkinti, sakydami, jog labai skanu. Man priėjus iš karto nuorūkų jų rankose nebeliko, ir klausiu – ką čia darai, Mindaugai. O jis man atsakė, jog jiedu laužą kūrena. Tiesa, po šio karto nepastebėjau, kad turėtų tokių įpročių.“
Kuzminskų šeimoje krepšinis visada buvo šventas reikalas. Mama pripažino – vyresnį Saulių dar bandė leisti mokytis muzikos, tačiau su Mindaugu net nesivargino. „Su Sauliumi dar mėginome laimę, o su Mindaugu to net nebandėme. Nors man atrodė, kad jis galėtų ir rimtais mokslais užsiimti. Jo labai gera galva, nesimokydamas sugebėjo mokytis išties labai gerai.“
Kaip ne kartą yra sakęs pats žaidėjas, taip ir mama papasakojo apie situaciją, kai iš krepšininko Mindaugas vos netapo teisėju.
„Jis yra vėlesnio brendimo, tad vienu metu atrodė, jog viskas baigsis. Tiesa, krepšinio mesti nenorėjo ir pabandė save teisėjavime. Reikia pripažinti, jog šiame amplua jam netgi labai gerai sekėsi. Daug žmonių sakė, jog jis gali tapti labai geru teisėju. Toje situacijoje tiesiog supratome, jog ne visi gali būti gerais krepšininkais. Tačiau viskas labai greitai išsisprendė – kaip staigiai krepšinis baigėsi, taip staigiai ir sugrįžo. Jis – nepaprastai užsispyręs. Aš kartais bijodavau, kad jis gali neatlaikyti tų krūvių. Tačiau, laimei, viskas buvo gerai. Ir, įdėjus daug darbo, rezultatai pasiekti. Džiaugiamės, jog jis „Žalgiryje“. Pastaruoju metu gauna ir pasireikšti, o tai – labai gerai“, - dėstė mama.
Beje, visų trijų krepšininkų mamos yra ir pačios didžiausios „Žalgirio“ bei savo vaikų gerbėjos. Sulaukusios klausimo, kaip dažnai palaikote komandą arenose, šios atsakydavo lyg susitarusios: „Jei yra bent menkiausia proga – visada atvykstame. Ir ne vien, kai žaidžia namuose.“
Paulius Jakelis
