Su negalia gimęs vyras neslepia – jis svajojo apie visai kitokį gyvenimą, tačiau netikėtai pasitaikiusi proga viską pakeitė.
Nuo vaikystės Andrius be futbolo ar krepšinio neįsivaizdavo nė vienos dienos – buvo be galo judrus vaikas. Tiesa, jis pripažįsta – minčių apie profesionalaus sportininko karjerą jis neturėjo niekuomet. Vyras gimė turėdamas nepilnai išsivysčiusį peties sąnarį, todėl jo rankų judesiai yra riboti, jis turi mažiau jėgos, pilnai negali iškelti rankos į viršų.
Dabar A. Skuja gali džiaugtis Europos čempiono titulu, tačiau jei ne likimas ir treneris Deimantas Jusys, su kuriuo jiedu dirba jau trejus metus, sportininkas galėjo pasirinkti visai kitokį gyvenimo kelią. Jis atviras – iš pradžių buvo pasukęs ten, kur reikėtų, o ne ten, kur jį vedė širdis.
Pabaigęs mokyklą vyras ėmė mokytis Klaipėdoje, tarptautinio verslo studijų programoje. Jis prisipažįsta – po mokslų baigimo darbo paieškos nemažai užtruko.
„Galiausiai savo gimtame Kuršėnų mieste gavau vadybininko darbą. Maždaug tuo metu susipažinau ir su minėtu treneriu. Keletą metų ir dirbau, ir sportavau, o praėjusiais metais gavau galimybę studijuoti Šiaulių universitete. Čia siekiu magistro laipsnio, besimokydamas kūno kultūros ir sporto edukologijos srityje. Taip nusprendžiau imti orientuotis į arčiau širdies esančią sritį – sportą“, – apie didžiuosius pokyčius atviravo A. Skuja.
Pirmųjų pergalių A. Skuja pasiekė gimtojoje šalyje, o netrukus po to apdovanojimai ėmė piltis ir svetur: „Iš pradžių, kai sportavau vos mėnesį, įvyko Lietuvos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatas – jame užėmiau antrąją vietą. Vėliau atsirado galimybė išvažiuoti į tuo metu vykusį atvirąjį čempionatą Vokietijoje. Jame nusistatėme klasifikaciją ir iškovojau pirmuosius tarptautinius medalius. Tuomet varžybų kiekis ėmė sparčiai augti – IWAS žaidynės Sočyje, pasaulio čempionatas Dohoje, Katare, o 2016 metais tapau Europos čempionu rutulio stūmimo rungtyje“, – savo pasiekimais pasidalijo sportininkas.
Tiesa, tai – tik pradžia, mat lengvaatlečio laukia dar ne vienerios rungtynės.
Vis dėlto nepaisant to, kad parolimpiečiui puikiai sekasi, jis neneigia ir to, jog laikui bėgant pasitaikydavo įvairių minčių, o ypatingai tada, kai neįvykdo per varžybas išsikeltų tikslų. „Būna dienų, kai rutulys ar ietis toli gražu neskrenda tiek, kiek norėčiau. Bet stengiuos visada išlikt pozityvus ir stumti tokias mintis šalin“, – kalbėjo jis.
Tam nemažai įtakos daro ir artimieji bei nuolatinis pasaulio pažinimas: „Mane motyvuoja šeimos bei draugų palaikymas. Vienas iš mano tikslų yra pažiūrėti, kiek iš tikrųjų mano kūnas gali. Prie to prisideda ir kelionės bei pažintys su kitomis šalimis, žmonėmis bei kultūromis.“
Vis dėlto kad pasiektų norimų rezultatų, A. Skuja daugybę laiko skiria treniruotėms. „Norint mėtyti du įrankius, neužtenka poros apsilankymų per savaitę manieže. Žiemos sezonu treniruotės vyksta keturis kartus per savaitę, o pasiruošimo prieš varžybas metu – penkis“, – pasakojo jis.
Paklaustas, ar jo galva Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio parolimpiečiams, A. Skuja žiūrėjo pozityviai: „Mano nuomone, naujai išrinktas parolimpinis komitetas daro tikrai gerą darbą. Daug labiau stengiasi sveikuosius supažindinti su neįgaliųjų sportu – kad ir olimpinės dienos metu, žmonės noriai bandė neįgaliųjų sporto šakas, rodė susidomėjimą ir taip pamatė, kad ir sveikiesiems šios sporto šakos nėra lengvai įkandamos.“
