Lietuva ketvirtadienį pralaimėjimu baigė pasirodymą pirmajame pirmenybių Kinijoje etape - 82:87 nusileista Australijai. Prieš tai lengvai įveiktos Senegalo (101:47) ir Kanados (92:69) rinktinės.
Visas šias rungtynes J. Valančiūnas ir D. Sabonis pradėjo starto penkete, o ilgiausiai kartu žaidė pirmame mače prieš Senegalą – aikštę dalinosi 15 min. 58 sek.
Vėliau, rimtėjant oponentams, šis laikas po truputį mažėjo – 11 min. 08 sek. su Kanada ir 8 min. 55 sek. su Australija.
Viso ši pora per trejas rungtynes kartu aikštėje praleido 36 minutes.
Kai aukštaūgių pora žaidžia viename penkete, centro poziciją užima J. Valančiūnas, sunkaus krašto D. Sabonis.
Statistiškai abu aukštaūgiai renka labai panašią statistiką – JV pelno po 11,3 taško ir sugriebia 8,7 kamuolio. Domanto statistikai atitinkamai siekia 11,7 ir 6,3. Jis dar prideda po 3,7 rezultatyvaus perdavimo, o J. Valančiūnas po vieną bloką.
Tačiau į akis krenta vienas faktas – kadangi J. Valančiūnas žaidžia sau įprastoje „penktoje“ pozicijoje, jo žaidimo kreivė nesvyruoja nepaisant to, šalia jo stovi D. Sabonis ar kitas priekinės linijos žaidėjas.
Jonas per visą čempionatą žaisdamas kartu su Domantu pelnė 14 taškų (be – 19), atkovojo 14 kamuolių (be – 12) ir surinko 28 naudingumo balus (be – 29).
Skaičiai – ganėtinai panašūs, tik aikštėje J. Valančiūnas be savo porininko starto penkete išbuvo 31 minutę. Tai penkiomis minutėmis trumpiau nei laikas, praleistas kartu.
D. Sabonio rodikliai drastiškai kyla, kai jis žaidžia be JV sau priimtoje centro, o ne sunkaus krašto pozicijoje.
Be J. Valančiūno 22-ejų Indianos „Pacers“ narys aikštėje išbuvo beveik 38 minutes (37:51). Tai dviem minutėmis daugiau nei su kolega iš NBA.
Per laiką su JV D. Sabonis čempionate viso pelnė 9 taškus, atkovojo 6 kamuolius ir surinko 9 naudingumo balus.
Tuo tarpu žaisdamas centro pozicijoje per trejas rungtynes spėjo pelnyti 26 taškus, atkovoti 13 kamuolių ir surinkti 39 naudingumo balus.
Skirtumas akivaizdus, nors žaidimo laikas su ir be JV skiriasi minimaliai. Ne tik statistiškai, bet ir stebint rungtynes aišku tai, kas nekėlė abejonių visą laiką – D. Sabonis jaučiasi žymiai geriau pozicijoje, kurioje žaidžia nuolat.
Ypač aiškiai tą pamatėme prieš Australiją, kai būtent D. Sabonis itin sėkmingai atakavo varžovų centrus, patikimai gynėsi ir jeigu būtų pataikęs tą metimą iš po krepšio, galbūt dabar vadintume jį herojumi.
Buvo gerų momentų ir su abiem centrais penkete – pavyzdžiui prieš Kanadą, kai vienas kitą ketvirtame kėlinyje jie apdovanojo tiksliais ir savalaikiais perdavimais. Tiesa, tada žaidėme prieš komandą, neturėjusią stiprios priekinės linijos ir D. Adomaitis galėjo sau leisti įvairiau rotuoti aukštaūgius, leisti juos žaisti kartu ne tik mačo pradžioje, bet ir pabaigoje.
„Dirbame kartu, turėjome ūgį, pranašumą viduje ir ėjome. Darėme, kad išnaudotumėte tą. Reikia tikėtis, kad nesustosime ir toliau taip važiuosime pirmyn. Tikrai ketvirtajame kėlinyje buvo susižaidimas geras“, – tada džiaugėsi pats Valančiūnas.
Tačiau susidūrus su rimtą grėsmę keliančia komanda treneris grįžo prie įprastos taktikos – JV ir Domantas pradeda rungtynes kartu, bet vėliau rotuoja tarpusavyje. Taip buvo iki ketvirto kėlinio pabaigos, kai likus žaisti kiek daugiau nei tris minutes ir mūsiškiams atsiliekant 73:74, D. Adomaitis nusprendė surizikuoti.
Rizika nepasiteisino, australai ėmė atakuoti atsivėrusias silpnybes, o to iliustracija tapo Patricko Millso tritaškis per J. Valančiūną.
„Galiu pasakyti, kad tai buvo mano klaida. Dabar galima pasakyti, kad žiūrėjome, kaip iš gynybos pulsime, nes dviejų aukštaūgių žaidimas antroje dalyje pasiteisino. Gaila, kad su ta persvara nepriėjome iki ten, kur norėjome ateiti. Millsas įmetė fantastišką metimą. Būtų jis prametęs, o mes užpultume, galima būtų sakyti, kad viskas gerai“, – po nesėkmės kalbėjo D. Adomaitis.
Su kiekvienomis rungtynėmis, stiprėjant varžovams ir iššūkiams, D. Sabonio ir J. Valančiūno efektyvumas kartu vis mažėjo. Jeigu prieš Senegalą, naudodama abu aukštaūgius vienu metu, Lietuva už varžovus pelnė 19 taškų daugiau, tai toliau šis rodiklis tik menko. Su Kanada pelnyta 9 taškais daugiau, o prieš Australiją – 13 mažiau.
Žinoma, aklai vertinti šio statistikos komponento nereikėtų. Pavyzdžiui australai pataikė daug nemalonių tritaškių, ties kuriais buvo taikoma rizika, dar pirmo kėlinio pradžioje. Tad tai buvo daugiau ne mūsiškių klaidos, o nepasiteisinusi rizika.
Šeštadienį J. Valančiūno ir D. Sabonio laukia dar vienas neeilinis iššūkis – Prancūzijos rinktinė su Jutos „Jazz“ bokštu Rudy Gobertu.
27-erių 215 cm ūgio centras šiame čempionate kol kas fiksuoja 12,7 taško ir 10 atkovotų kamuolių vidurkius. Jis taip pat „nupučia“ po 2,7 varžovų metimo.
Šalia jo visas rungtynes starto penkete pradėjo 203 cm ūgio Amathas M’Baye. Tai ketvirtasis numeris, mėgstantis žaisti toliau nuo krepšio ir išplečiantis aikštę.
Puolėjas šiame čempionate tritaškius realizuoja įspūdingu 72,7 proc. tikslumu (8/11 met.). Bus įdomu stebėti, kaip lietuviai su D. Saboniu ir J. Valančiūnu bandys atakuoti A. M’Baye ir patį R. Gobertą. Nors šis yra dukart iš eilės rinktas geriausiai besiginančiu NBA žaidėju, trūkumų turi.
„Bandysime jį atakuoti, duoti smūgį per jo silpnas vietas“, – tv3.lt sakė R. Gobertas.
Tiesa, prancūzai prieš Lietuvą gali išleisti į penketą ir du aukštus žmones.
„Jie žaidžia dviem dideliais žaidėjais. Labeyrie gavo nedidelę traumą, todėl rotacija išsikreipė. Lessortas ir Poirier tokiais atvejais ėjo žaisti į tą poziciją. Tuomet jie jau buvo kitokie nei įprastai. Tai yra žmonės, kurie turi jėgos, atletiškumo ir dominuoja po krepšiais“, – pastebėjo rinktinės trenerių štabo narys, skautas Mindaugas Brazys.
